Карин Слотер - Aklumas

Jis net aiktelėjo iš nuostabos.

– Ką?

– Taip nutinka labai dažnai, – paaiškino Sara. – „Clorox“ panaikina įkalčius. Manau, jis ją nuskuto tam, kad iššukavę nerastume jo gaktos plaukų. Net ir normaliai mylintis, išpešama plaukelių. Bet galėjo nuskusti ir dėl to, kad tai jį jaudina seksualiai. Prievartautojams dažnai patinka savo aukas laikyti vaikais. Nuskutus gaktos plaukus, lengviau įgyvendinti tokią fantaziją.

Hertas papurtė galvą, priblokštas nusikaltimo šlykštumo.

– Koks gyvulys galėjo šitaip padaryti?

Sara paglostė moters plaukus.

– Metodiškas.

– Manai, ji pažinojo jį?

– Ne, – atsakė Sara, užtikrinta kaip niekada gyvenime. Ji priėjo prie staliuko, ant kurio Lena paliko įkalčių maišelį. – Kam jis pakišo mums jos vairuotojo pažymėjimą? Jam nerūpi, kad sužinosime, kas ji.

Hertas negalėjo patikėti.

– Iš kur taip gerai žinai?

– Jis paliko… – Sara pasistengė atgauti kvapą, – jis paliko ją priešais ligoninę, bet kas galėjo pamatyti, kai ją ten atvežė.

Ji greitai prisidengė ranka akis, trokšdama pasislėpti. Jai reikėjo išeiti iš šitos patalpos. Tai jau aišku.

Hertas, regis, stengėsi įskaityti jos veido išraišką. Jo veidas, paprastai atviras ir malonus, pasidarė griežtas.

– Ji buvo išprievartauta ligoninėje.

– Ne ligoninėje.

– Jos burna buvo užklijuota.

– Žinau.

– Ją aiškiai išprievartavo kažkoks religinis fanatikas.

– Teisingai.

– Sara…

Ji pakėlė ranką, tildydama jį, nes grįžo Lena. Ši tarė:

– Frenkas atvažiuoja.

Ketvirtadienis

14

Džefris kelissyk sumirksėjo, stengdamasis vėl neužmigti. Kelias sekundes jis nesuprato, kur esąs, bet greitai apsidairęs po patalpą prisiminė, kas vakar nutiko. Jis pažvelgė pro langą, vaizdas akyse išryškėjo ne iškart. Išvydo Sarą. Atsilošė ant pagalvės ir giliai atsiduso.

– Prisimeni, kaip šukuodavau tau plaukus?

– Pone?

Džefris atsimerkė.

– Lena?

Artindamasi prie lovos, ji atrodė susigėdusi.

– Aha.

– Pamaniau, kad tu… – Jis numojo ranka. – Nesvarbu.

Džefris prisivertė atsisėsti lovoje, nepaisydamas dešinę koją varstančio skausmo. Jautėsi pastiręs ir apkvaitęs, bet suprato, kad gulėdamas praras visą dieną.

– Paduok man kelnes, – pasakė jis.

– Jas teko išmesti, – priminė ji. – Gal pamiršai, kas nutiko?

Pastatęs kojas ant grindų, Džefris kažką sumurmėjo. Stojantis atrodė, kad į koją įsmeigtas įkaitintas peilis, bet skausmą galima pakęsti.

– Gal gali surasti man kelnes? – paklausė jis.

Lena išėjo, o Džefris atsirėmė į sieną, kad vėl neatsisėstų. Jis stengėsi prisiminti, kas vakar nutiko. Tiesą sakant, nelabai norėjo apie tai galvoti. Jau gana to, kad reikia išaiškinti Sibilės Adams žudiką.

– Šitos tiks? – paklausė Lena, švysteldama jam daktaro kelnes.

– Puikiai, – atsakė Džefris, laukdamas, kol ji nusigręš. Jis apsimovė jas, keldamas koją kone suvaitojo. – Mūsų laukia sunki diena, – pasakė jis. – Dešimtą atvažiuos Nikas Šeltonas su vienu savo narkotikų žinovu. Papasakos mums apie šunvyšnę. Turim tą padugnę, kaip jo pavardė, Gordonas? – Jis užsirišo kelnių raištelį. – Noriu dar kartą jo paklausti, gal prisimins, kada paskutinį sykį matė Džuliją Metjus. – Jis pasirėmė ranka į stalą. – Nemanau, kad jis žino, kur ji, bet gal ką nors matė.

Lena neprašoma nusisuko.

– Džulija Metjus atsirado.

– Ką? – paklausė jis. – Kada?

– Vakar vakare ligoninėje, – atsakė Lena.

Nuo jos balso jį net šiurpas nukrėtė. Nė nepajuto, kaip vėl prisėdo ant lovos.

Lena uždarė duris ir papasakojo jam, kas nutiko vakar. Kol ji šnekėjo, Džefris raišuodamas vaikščiojo po palatą.

– Ji tiesiog gulėjo ant Saros mašinos? – paklausė jis.

Lena linktelėjo galva.

– Kur ji dabar? – paklausė jis. – Mašina, kur ji?

– Frenkas liepė paimti ją kaip įkaltį, – atsakė Lena su gynybos gaidele balse.

– Kur Frenkas? – paklausė Džefris, pasirėmęs rankomis į lovos turėklus.

Lena patylėjo, tada atsakė:

– Nežinau.

Jis griežtai pažvelgė į ją, galvodamas, kad ji puikiai žino, kur Frenkas, tik nesako.

Ji tarė:

– Jis pastatė Bredą saugoti Džulijos.

– Gordonas dar areštinėje, taip?

– Aha, iškart patikrinau. Jis ten buvo visą naktį. Niekaip nebūtų galėjęs paguldyti jos ant Saros mašinos.

Džefris trenkė kumščiu į lovą. Jis suprato, kad vakar vakare nereikėjo gerti demerolio. Juk tiria bylą, o ne atostogauja.

– Paduok man švarką.

Džefris ištiesė ranką, paėmė iš Lenos švarką ir iššlubčiojo iš kambario, Lena – jam įkandin. Liftas atvažiavo negreit, bet abu tylėjo.

– Ji visą naktį miegojo, – pasakė Lena.

– Aišku.

Džefris trenkė į mygtuką. Po kelių sekundžių skimbtelėjo lifto skambutis, ir jiedu pakilo, vis dar tylėdami.

Lena pratarė:

– Dėl vakar. Kai šaudė.

Džefris numojo ranka ir išėjo iš lifto.

– Apie tai pagalvosim vėliau, Lena.

– Aš tik…

Jis pakėlė ranką.

– Tu nė nesįsivaizduoji, kaip šią akimirką tai man nė kiek nerūpi, – atsakė jis, pasiremdamas į turėklą koridoriaus pasienyje ir raišuodamas pas Bredą.

– Sveiki, viršininke, – tarė Bredas, pakildamas nuo kėdės.

– Niekas nebuvo užėjęs? – paklausė Džefris, ranka rodydamas jam sėsti.

– Antrą valandą nakties užsuko daktarė Linton, o šiaip niekas, – atsakė jis.

– Gerai, – tarė Džefris ir, pasirėmęs ranka Bredui į petį, atidarė duris.

Džulija Metjus nemiegojo. Ji bukai žvelgė pro langą, jiems įėjus nė nekrustelėjo.

– Panele Metjus, – tarė jis, pasirėmęs ranka į lovos turėklą.

Ji toliau žvelgė ir nieko neatsakė.

Lena tarė:

– Ji nekalba nuo tada, kai Sara išėmė vamzdelį.

Jis pažvelgė pro langą, smalsaudamas, kas patraukė jos dėmesį. Maždaug prieš pusvalandį išaušo, bet pro langą buvo matyti nebent debesys.

Džefris pakartojo:

– Panele Metjus.

Jos veidu sruvo ašaros, bet ji nieko nepasakė. Jis išėjo iš palatos, pasiremdamas Lenai į ranką.

Vos jiems išėjus, Lena paaiškino:

– Ji visą naktį nekalba.

– Nė žodžio?

Ji papurtė galvą.

– Koledže paklausėme, kam skambinti nelaimės atveju, ir prisiskambinome tetai. Ji mėgina susisiekti su tėvais. Jie artimiausiu lėktuvu atskrenda į Atlantą.

– Kada? – paklausė Džefris, dirsteldamas į laikrodį.

– Šiandien apie trečią.

– Mes su Frenku juos pasitiksim, – pasakė jis ir atsigręžė į Bredą Stivensą. – Bredai, tu čia budėjai visą naktį?

– Taip, pone.

– Po poros valandų Lena tave pakeis. – Jis pažvelgė į Leną, lyg tikėdamasis, kad ji prieštaraus. Bet ji neprieštaravo, ir jis pridūrė: – Parvežk mane namo, o tada į nuovadą. Iš jos į ligoninę ateisi pėsčia.

Lenos vežamas namo, Džefris žvelgė tiesiai prieš save, mėgindamas suvokti, kas vakar nutiko. Kaklą nuo įtampos taip maudė, kad net sauja aspirino nepadėtų. Vis dar negalėjo išsibudinti nuo vakarykščių vaistų, net pamažu įsisąmoninęs, kad jį, miegantį kaip kūdikis, nuo viso to skyrė vos trys aukštai. Dėkui Dievui, kad ten pasipainiojo Sara, kitaip turėtų ne vieną auką, o dvi.

Džulija Metjus įrodė, kad žudikas tobulėja. Pirmą merginą jis greitai užpuolė ir nužudė tualete, o antrąją laikė kelias dienas, kad galėtų neskubėdamas smagintis. Tokį elgesį Džefris buvo matęs daug sykių. Maniakai mokosi iš klaidų. Jie visą gyvenimą ieško geriausio būdo savo tikslams pasiekti, o šitas prievartautojas, šitas žudikas tobulina įgūdžius tuo metu, kai Džefris ir Lena tariasi, kaip jį pagauti.