Карин Слотер - Aklumas

– Jaučiuosi tave nuvylusi.

– Dėl vakar? – paklausė jis ir pridūrė: – Kad mane sužeidė?

Ji atsakė:

– Tu kai ko nežinai.

Džefris uždėjo ranką ant durelių rankenos.

– Tuo rūpinasi Frenkas?

Ji linktelėjo galva.

– Ar būtum galėjusi ką nors padaryti, kad taip nenutiktų?

Ji gūžtelėjo pečiais iki pat ausų.

– Jau visai nebežinau, ar apskritai galiu ką nors padaryti.

– Laimė, tai neįeina į tavo pareigas, – atsakė jis.

Džefris norėjo pasakyti dar ką nors, pasidalinti jos našta, bet iš patirties žinojo, kad Lenai teks susitvarkyti pačiai. Pastaruosius trisdešimt trejus metus ji rentė aplink save tvirtovę. Per tris dienas jos neišversi.

Todėl tik tarė:

– Lena, dabar man svarbiausia išaiškinti, kas nužudė tavo seserį ir kas išprievartavo Džuliją Metjus. O apie tai, – jis parodė į koją, – pagalvosiu, kai viskas baigsis. Manau, abu žinom, kur pradėti ieškoti. Juk jie nespruks iš miesto.

Jis atidarė duris ir ranka iškėlė sužeistą koją lauk.

– Jėzau Kristau, – sudejavo jis, pajutęs, kaip smarkiai priešinasi kelis. Taip ilgai sėdint mašinoje, koja sustingo. Kai Džefris pagaliau išlipo iš mašinos ir atsistojo, jam panosę išmušė prakaito lašeliai.

Einant į namus, koją varstė skausmas. Namų raktai buvo sukabinti kartu su mašinos rakteliais, todėl jis apėjo namą ir įėjo pro virtuvę. Pastaruosius dvejus metus Džefris pats remontavo namą. Dabar užsiėmė virtuve, vieną ilgąjį savaitgalį nulupo galinę namo sieną, planuodamas viską sutvarkyti, kol vėl reikės į darbą. Planus sujaukė susišaudymas, ir pagaliau jis ūkinių prekių parduotuvėje Birmingame nusipirko minkšto plastiko juostų ir pakabino virš plikų lentų. Pro plastiką nepralydavo ir neprapūsdavo vėjas, bet namo gale vis tiek liko žiojėti didžiulė skylė.

Svetainėje Džefris pasiėmė telefoną ir surinko Saros numerį, tikėdamasis pagauti ją, kol neišėjo į darbą. Įsijungė atsakiklis, todėl jis paskambino Lintonams.

Po trijų pyptelėjimų atsiliepė Edis Lintonas.

– Lintonas ir dukros.

Džefris stengėsi kalbėti mandagiai.

– Labas, Edi, čia Džefris.

Numestas ant grindų telefonas barkštelėjo. Fone Džefris girdėjo tarškant indus ir keptuves, paskui prislopintą pokalbį. Po kelių sekundžių atsiliepė Sara:

– Džefai?

– Aha, – atsakė jis. Girdėjo, kaip ji atidaro verandos duris. Lintonai vieninteliai iš jo pažįstamų namie neturėjo belaidžio telefono. Vienas aparatas stovėjo miegamajame, kitas virtuvėje. Jei ne trijų metrų laidas, kurį merginos pritvirtino prie virtuvės aparato, kai dar mokėsi mokykloje, pasikalbėti asmeniškai būtų neįmanoma.

Jis išgirdo, kaip durys užsidarė, tada Sara pasakė:

– Atleisk.

– Kaip laikaisi?

Sara išsisuko nuo atsakymo:

– Juk ne mane vakar peršovė.

Džefris nutilo, išgąsdintas pikto jos balso.

– Man papasakojo apie Džuliją Metjus.

– Taigi, – atsakė Sara. – Ogastoje patikrinau kraują. Šunvyšnė turi du konkrečius požymius.

Jis pertraukė chemijos pamoką.

– Radai jų abiejų?

– Taip, – atsakė ji.

– Taigi abi užpuolė tas pats tipas.

Ji trumpai atsakė:

– Panašu, kad taip.

Kelias sekundes abu tylėjo, tada Džefris tarė:

– Nikas turi tokį vaikiną, kuris lyg ir neblogai išmano apsinuodijimus šunvyšne. Jie atvažiuos dešimtą. Galėsi ateiti?

– Galėsiu užbėgti per pertraukėlę tarp pacientų, bet tik trumpam, – atsakė ji. Paskui jau švelnesniu balsu pridūrė: – Dabar man reikia eiti, gerai?

– Noriu išklausinėti, kas nutiko vakar.

– Vėliau, gerai?

Ji neleido jam atsakyti. Ragelyje spragtelėjo.

Džefris atsiduso ir nušlubčiojo į vonią. Pakeliui pažvelgė pro langą, kaip laikosi Lena. Ji sėdėjo mašinoje, abiem rankomis sugniaužusi vairą. Atrodė, kad šiandien visos jo gyvenimo moterys kažką slepia.

Palindęs po karštu dušu ir nusiskutęs, Džefris pasijuto daug geriau. Koja dar buvo pastirusi, bet kuo daugiau ją judino, tuo mažiau skaudėjo. Judėti sveika. Į nuovadą jie važiavo tylėdami ir įsitempę, mašinoje tik buvo girdėti, kaip Lena griežia dantimis. Džefris apsidžiaugė, kai ji pagaliau nuėjo į ligoninę.

Prie durų jį pasitiko Marla, grąžydama rankas.

– Kaip džiaugiuosi, kad tu sveikas, – pasakė imdama jį už rankos ir vesdama į kabinetą. Kai ji atidarė jam duris, jis parodė jai liautis tupinėjus.

– Galiu ir pats, – pasakė Džefris. – Kur Frenkas?

Marla nusiminė. Grantas buvo nedidelis, o jo policijos dalinys – dar mažesnis. Gandai čia lėkdavo greičiau negu žaibas. Ji tarė:

– Manau, viduj.

– Pakviesk jį pas mane, gerai? – paprašė Džefris, eidamas į kabinetą.

Dejuodamas atsisėdo į kėdę. Suprato, kad kurį laiką nejudindamas kojos tampo liūtą už ūsų, bet kitaip nebuvo galima. Jo vyrams reikia žinoti, kad jis grįžo pasirengęs dirbti.

Frenkas krumpliais pabeldė į duris, ir Džefris linktelėjo jam įeiti.

Frenkas paklausė:

– Kaip laikaisi?

Džefris pasistengė, kad anas sutelktų į jį visą dėmesį.

– Daugiau į mane niekas nešaudys, taip?

Frenkui pakako padorumo nudelbti akis.

– Ne, pone.

– O Vilas Harisas?

Frenkas pasitrynė smakrą.

– Girdėjau, jis išvažiuoja į Savaną.

– Tikrai?

– Aha, – atsakė Frenkas. – Pitas išmokėjo jam premiją. Vilas nusipirko autobuso bilietą. – Frenkas gūžtelėjo pečiais. – Sakė, porą savaičių paviešės pas dukrą.

– O jo namas?

– Keli vyrukai iš ložės pasisiūlė įstiklinti langą.

– Gerai, – atsakė Džefris. – Sarai reikės mašinos. Ką nors radai?

Frenkas ištraukė iš kišenės plastikinį įkalčių maišelį ir padėjo ant stalo.

– Kas čia? – paklausė Džefris, bet klausimas buvo kvailas. Maišelyje buvo „Ruger .357 Magnum“.

– Buvo po sėdyne, – pasakė Frenkas.

– Po Saros sėdyne? – paklausė jis, vis dar nesupratęs. Iš šio ginklo galėjai vienu šūviu pakloti žmogų, kalibras toks stambus, kad krūtinėje liktų skylė. – Jos mašinoje? Čia jos?

Frenkas gūžtelėjo pečiais.

– Ji neturi leidimo.

Džefris pažvelgė į ginklą, lyg norėdamas jį prašnekinti. Sara tikrai nemanė, kad piliečiams negalima turėti ginklų, bet jis gerai žinojo, kad ji ne itin jaukiai jausdavosi šalia jų, ypač šalia tokių, kuriais galima nušauti spyną nuo daržinės durų. Jis ištraukė ginklą iš maišelio ir apžiūrėjo.

– Serijos numeriai nudildyti, – pasakė Frenkas.

– Aha, – atsakė Džefris. Ir pats matė. – Buvo užtaisytas?

– Taip. – Frenkas aiškiai žavėjosi ginklu. – „Ruger Security Six“, nerūdijančio plieno. O apsodas gamintas pagal užsakymą.

Džefris įmetė ginklą į stalo stalčių, tuomet vėl pažvelgė į Frenką.

– Ar kas nors paaiškėjo iš seksualinių nusikaltėlių sąrašo?

Frenkas, regis, nusivylė, kad diskusija apie Saros pistoletą baigta. Jis atsakė:

– Nieko. Dauguma turi kokį nors alibi. O tie, kurie neturi, nelabai panašūs į tą, kokio ieškome.

– Dešimtą susitinkam su Niku Šeltonu. Jis atsiveš šunvyšnės ekspertą. Galbūt paskui galėsim nurodyti vaikinams, į ką dar atkreipti dėmesį.

Frenkas atsisėdo.

– Ta šunvyšnė net mano kieme auga.

– Ir mano, – atsakė Džefris ir pridūrė: – Po susitikimo norėsiu nueiti į ligoninę pažiūrėti, gal Džulija Metjus prašneks. – Jis nutilo ir susimąstė apie merginą. – Apie trečią atskrenda jos tėvai. Norėčiau juos pasitikti oro uoste. Šiandien tu važinėsi su manim.