Карин Слотер - Aklumas

– Ji taip pat buvo chemikė, tiesa? – paklausė Markas. – Be šunvyšnės, žinau milijoną kitokių narkotikų, su kuriais galima pasismaginti. Nemanau, kad žmogus, viską ištyrinėjęs, šitaip rizikuotų. Tai rusiška ruletė, ypač jeigu vartoji šaknis. Jos pačios nuodingiausios. Vos truputį jų padaugini, ir šakės. Jokių priešnuodžių nežinoma.

– Nėra jokių požymių, kad Džulija Metjus būtų vartojusi narkotikus, – pasakė Sara Džefriui. – Tikriausiai paskui ją apklausi?

Jis linktelėjo galva, tuomet paklausė Marko:

– Dar kas nors?

Markas persibraukė pirštais plaukus.

– Pasibaigus narkotiko poveikiui, užkietėja viduriai, lieka apsivėlusi burna, kartais ištinka haliucinacijos. Įdomu, kad šis kvaišalas pasitelktas seksualiniam nusikaltimui, tai net ironiška.

– Kodėl? – paklausė Džefris.

– Viduramžiais šis kvaišalas kartais būdavo vartojamas per vaginalinį aplikatorių, kad greičiau suveiktų. Kai kas net mano, kad mitas apie raganas, skraidančias ant šluotų, kilęs iš moters, mediniu aplikatoriumi kišančios kvaišalo, įvaizdžio. – Jis šyptelėjo. – Bet tuomet tektų ilgai diskutuoti apie dievybių garbinimą ir krikščionybės įsitvirtinimą Europos kultūrose.

Markas, regis, pajuto, kad niekam nebeįdomu.

– Narkomanų bendruomenėse žmonės, kurie žino apie šunvyšnę, stengiasi jos neliesti, – jis pažvelgė į Sarą. – Atleisit už keiksmažodžius, ponia?

Sara gūžtelėjo pečiais. Ko tik ji negirdėjo, jei ne poliklinikoje, tai iš tėvo.

Markas visas išraudo ir tarė:

– Ji visiškai iškruša smegenis. – Atsiprašydamas jis šyptelėjo Sarai. – Dažniausias prisiminimas, net tų vartotojų, kurie patiria amneziją, yra skrydis. Jie tikrai patiki, kad skrenda, ir net kai poveikis praeina, nesupranta, kad iš tikrųjų neskrido.

Džefris sukryžiavo rankas.

– Galbūt dėl to ji vis žvelgia pro langą.

– Ar ji ką nors pasakė? – paklausė Sara.

Jis papurtė galvą.

– Nieko, – ir pridūrė: – Jei nori ją pamatyti, mes dabar eisim į ligoninę.

Sara dirstelėjo į laikrodį ir apsimetė, kad susimąstė. Ji jokiais būdais daugiau nežiūrės į Džuliją Metjus. Net pagalvoti apie ją per sunku.

– Manęs laukia pacientai, – atsakė ji.

Džefris parodė į savo kabinetą.

– Sara, ar galiu šnektelėti su tavim?

Sarai norėjosi sprukti, bet ji atsilaikė.

– Dėl mašinos?

– Ne, – Džefris palaukė, kol ji įėjo į kabinetą, tada uždarė duris.

Sara prisėdo ant stalo krašto, stengdamasi atrodyti atsaini.

– Šįryt turėjau plaukti į darbą valtimi, – pasakė Sara. – Įsivaizduoji, kaip ežere šalta?

Nekreipdamas į tai dėmesio, jis prašneko iškart apie reikalą.

– Radau tavo pistoletą.

– Mat kaip, – atsakė Sara nesugalvodama, ką pasakyti. Ji tikrai nesitikėjo, kad jis apie tai užsimins. „Ruger“ tiek laiko gulėjo jos mašinoje, kad ji apie jį net pamiršo. – Areštuoji mane?

– Kur jį gavai?

– Padovanojo.

Džefris rūsčiai pažvelgė į ją.

– Ką, kažkas tau gimtadieniui padovanojo 357 su nudildytais serijos numeriais?

Sara gūžtelėjo pečiais.

– Aš jau daug metų jį turiu, Džefri.

– Kada nusipirkai mašiną, Sara? Prieš porą metų?

– Kai nusipirkau, pernešiau ginklą iš senosios.

Jis tylėdamas žvelgė į ją. Sara suprato, kad jis pyksta, bet nežinojo, ką atsakyti. Pamėgino:

– Niekada nesu iššovusi.

– Kokia laimė, Sara, – atkirto jis. – Tu mašinoje vežiojiesi ginklą, tiesiogine prasme galintį žmogui galvą nurauti, bet nemoki juo naudotis? – Jis nutilo, aiškiai stengdamasis suprasti. – Ką tu darysi, jeigu kas nors tave puls, ką?

Sara žinojo atsakymą, bet nesakė.

Džefris paklausė:

– Iš kur apskritai jį gavai?

Sara įdėmiai pažvelgė į buvusį vyrą, mėgindama sugalvoti, kaip lengviausia ištrūkti iš jo kabineto, vėl neįsiveliant į barnį. Ji buvo pavargusi ir nusiminusi. Dabar netinkamas metas pjautis su Džefriu. Sara tiesiog neturėjo tam jėgų.

– Tiesiog turėjau, – atsakė ji.

– Kaip gali tiesiog turėti tokį ginklą? – atkirto jis.

– Man reikia grįžti į polikliniką. – Ji atsistojo, bet jis jos neišleido.

– Sara, kas darosi, po galais?

– Kaip suprasti?

Jis prisimerkė, bet nieko neatsakė. Pasitraukė į šalį ir atidarė jai duris.

Sara akimirką pamanė, kad čia klasta.

– Viskas? – paklausė ji.

Jis pasitraukė šalin.

– Negi tave mušiu, kad papasakotum.

Ji pasijuto kalta ir prisidėjo ranką prie krūtinės.

– Džefri.

Jis pažvelgė į detektyvų kambarį.

– Man reikia į ligoninę, – pasakė jis, aiškiai prašydamas jos išeiti.

16

Lena parėmė ranka galvą, mėgindama bent trumpam užsimerkti ir pailsėti. Ji daugiau kaip valandą sėdėjo ant kėdės prie Džulijos Metjus palatos, ir ją pagaliau užplūdo per kelias dienas susikaupęs nuovargis. Ji buvo išsekusi, jai turėjo prasidėti mėnesinės. Vis dėlto kelnės karojo ant klubų, nes ji nevalgė. Kai rytą ant diržo užsisegė pistoleto dėklą, jis nukaro prie klubo. Įdienojus ėmė trinti ir nubrozdino odą.

Lena suprato, kad reikia valgyti, reikia gyventi toliau, o ne vien ištverti kiekvieną dieną, lyg gyventų skolintu laiku. Kol kas negalėjo to nė įsivaizduoti. Ji nenorėjo rytą keltis ir bėgti palakstyti kaip kasdien pastaruosius penkiolika metų. Ji nenorėjo eiti į „Krispy Kreme“ kavos su Frenku ir kitais detektyvais. Ji nenorėjo susiruošti ir įsidėti pietų ar nueiti pavakarieniauti. Kaskart pažvelgus į maistą ją imdavo pykinti. Įstengė tik galvoti, kad Sibilė daugiau niekada nevalgys. Lena sau vaikštinėja, o Sibilė negyva. Lena kvėpuoja, o Sibilė ne. Visai nesuprantama. Daugiau niekas niekada nebebus kaip buvę.

Lena giliai įkvėpė ir atsiduso, pakėlusi akis ir žvelgdama į koridorių. Šiandien ligoninėje Džulija Metjus vienintelė pacientė, todėl Lenos užduotis nesunki. Išskyrus slaugę, atsiųstą į talką iš Ogastos, šiame aukšte buvo tik Lena ir Džulija.

Ji atsistojo, mėgindama žingsniais priversti smegenis dirbti. Ji jautėsi lyg girta ir nesugalvojo, kaip kitaip atsikratyti to jausmo negu judant. Nuo neramaus miego jai maudė kūną, ji vis dar negalėjo išmesti iš galvos Sibilės morge vaizdo. Bet iš dalies Lena džiaugėsi, kad atsirado kita auka. Iš dalies Lenai norėjosi įeiti į Džulijos Metjus palatą, papurtyti ją, maldauti, kad prašnektų, kad papasakotų, kas šitaip su ja pasielgė, kas nužudė Sibilę, bet Lena žinojo, kad iš to nieko nebūtų.

Lena kelissyk užėjo į palatą pažiūrėti, kaip laikosi mergina, o ji tylėjo ir neatsakinėjo net į pačius nekalčiausius Lenos klausimus. Ar jai nereikią dar vienos pagalvės? Gal Lena galėtų paskambinti kam nors iš jos artimųjų?

Mergina parodė į ąsotį ant ligoninės staliuko, užuot balsu prašiusi vandens – tokia buvo ištroškusi. Jos akys vis dar atrodė apspangusios, nes narkotikas dar nepasišalino iš organizmo. Vyzdžiai buvo labai išsiplėtę, ir ji atrodė lyg akla – akla kaip Sibilė. Tik Džulija Metjus pasveiks. Džulija Metjus vėl regės. Jai viskas bus gerai. Ji grįš studijuoti, susiras draugų, galbūt ištekės ir kada nors susilauks vaikų. Prisiminimai apie tai, kas nutiko, visada lydės Džuliją Metjus, bet ji bent jau gyvens. Jos bent jau laukia ateitis. Lena suvokė, kad iš dalies dėl to pyksta ant Metjus. Lena taip pat suvokė, kad tučtuojau iškeistų Džulijos Metjus gyvybę į Sibilės.

Skimbtelėjo liftas, jo durys prasivėrė, ir Lena nė nesusimąsčiusi uždėjo ranką ant ginklo. Koridoriuje pasirodė Džefris ir Nikas Šeltonas, o jiems įkandin – Frenkas ir perkaręs vaikis, kuris atrodė ką tik baigęs mokyklą. Ji nuleido ranką ir nuėjo jų pasitikti, galvodama, kad nieku gyvu neįleis tiek vyrų į ankštą ligoninės palatą, kur guli ką tik išprievartauta moteris. Ypač to mažvaikio.