Карин Слотер - Aklumas

– Pasitrauk, – sukuždėjo Džulija. Sutvarstytomis rankomis laikyti pistoletą jai buvo nepatogu. Jis krypo tai į Leną, tai vėl į Džuliją, o ši mėgino tvirčiau jį suimti. Lena pažvelgė į duris, galvodama šūktelėti Džefriui, bet Džulija ją įspėjo: – Ne.

Lena iškėlė rankas į šalis, bet nesitraukė. Ji žinojo, kad saugiklis pakeltas, taip pat žinojo, kad merginai reikia vos kelių sekundžių jam nuspausti.

Lena tarė:

– Atiduok pistoletą.

– Tu nesupranti, – ašarodama atsakė mergina. – Tu nesupranti, ką jis man padarė, kaip jis…

Ji nutilo ir sukūkčiojo. Pistoletą ji laikė nepatogiai, bet vamzdis buvo nukreiptas į Leną, o pirštas ant gaiduko. Leną išpylė šaltas prakaitas, ir ji nuoširdžiai neprisiminė, kokioje padėtyje saugiklis. Ji tik žinojo, kad vamzdyje kulka. Paspaudus saugiklį, ginklas iššaus vos prilietus gaiduką.

Lena stengėsi kalbėti ramiai.

– Ko, mieloji? Ko aš nesuprantu?

Džulija nukreipė ginklą sau į galvą. Buvo nepatogu ir ginklas vos neišsprūdo, bet pagaliau vamzdis atsirėmė į smakrą.

– Nedaryk to, – maldavo Lena. – Prašau, atiduok ginklą. Vamzdyje kulka.

– Aš moku šaudyti.

– Džulija, prašau, – pasakė Lena, žinodama, kad reikia toliau kalbinti merginą. – Paklausyk manęs.

Ji vos šyptelėjo.

– Tėvelis imdavo mane kartu medžioti. Padėdavau jam valyti šautuvus.

– Džulija…

– Kai ten buvau, – tarė ji ir sukūkčiojo. – Kai buvau su juo.

– Su tuo vyru? Kuris tave pagrobė?

– Tu nežinai, ką jis padarė, – pasakė ji įtemptu balsu. – Ką jis man padarė. Negaliu apsakyti.

– Labai užjaučiu, – atsakė Lena.

Ji norėjo žengti pirmyn, bet Džulijos Metjus žvilgsnis neleido jai nė krustelėti. Pulti merginos niekaip nepavyks.

Lena tarė:

– Aš daugiau neleisiu jam tavęs skriausti, Džulija. Pažadu.

– Tu nesupranti, – kūkčiojo mergina, kišdama pistoletą giliai po smakru.

Ji vos nulaikė ginklą, bet Lena suprato, kad atstumas toks mažas, jog tai visai nesvarbu.

– Mieloji, prašau, nereikia, – kalbėjo Lena, o jos žvilgsnis krypo į duris. Už jų stovi Džefris, galbūt ji gali kaip nors jį įspėti, Džulijai nematant.

– Nedrįsk, – pasakė Džulija, lyg perskaičiusi Lenos mintis.

– Nereikia šitaip, – kartojo Lena.

Ji stengėsi kalbėti tvirčiau, bet buvo tik skaičiusi apie tokias situacijas policijos vadovėliuose. Jai niekada neteko atkalbėti žmogaus nuo savižudybės.

Džulija tarė:

– Kaip jis mane lietė. Kaip jis mane bučiavo. – Jos balsas užlūžo. – Tu nesuprasi.

– Ko? – paklausė Lena, lėtai tiesdama ranką pistoleto link. – Ko nesuprasiu?

– Jis… – Ji nutilo ir sugargaliavo. – Jis su manim mylėjosi.

– Jis…

– Jis su manim mylėjosi, – pakartojo ji pakuždomis, bet nuaidėjo visa palata. – Ar žinai, ką tai reiškia? – paklausė ji. – Jis vis kartojo, kad nenori manęs skriausti. Jis norėjo su manim mylėtis. Tikrai.

Lena prasižiojo, bet nesugalvojo, ką pasakyti. Negali būti, ji tikriausiai blogai išgirdo.

– Ką tu sakai? – paklausė ji, suvokdama, kad balsas skamba piktai. – Kaip suprasti?

– Jis su manim mylėjosi, – kartojo Džulija. – Kaip jis mane lietė.

Lena papurtė galvą, lyg mėgindama išmesti iš jos mintį. Kai paklausė, balse buvo aiškiai girdėti nuostaba.

– Nori pasakyti, kad tau patiko?

Džulija spragtelėjusi atleido saugiklį. Lena jautėsi tokia apdujusi, kad vos įstengė pajudėti, bet kažkaip spėjo pasiekti Džuliją pora sekundžių prieš merginai paspaudžiant gaiduką. Vos Lena pažvelgė žemyn, po ja sprogo Džulijos Metjus galva.

Vanduo iš dušo lyg adatėlėmis badė Lenos odą. Ji juto deginimą, bet malonų. Visi jos pojūčiai atbuko, atbuko lyg iš vidaus. Keliai sulinko, ir Lena susmuko vonioje. Ji prisitraukė kelius prie krūtinės ir užsimerkė, o vanduo talžė krūtis ir veidą. Ji palenkė galvą, jausdamasi lyg skudurinė lėlė. Vanduo daužė viršugalvį, gremžė sprandą, bet ji nekreipė dėmesio. Kūnas jai nebepriklausė. Ji jautėsi tuščia. Niekas jos gyvenime nebeturėjo jokios prasmės, nei darbas, nei Džefris, nei Henkas Nortonas, juolab ji pati.

Džulija Metjus mirė, kaip ir Sibilė. Lena neįstengė išgelbėti nė vienos iš jų.

Vanduo atšalo, nuo purslų šiurpo oda. Lena užsuko dušą ir nusišluostė rankšluosčiu, regis, mechaniškai atlikdama judesius. Nors jau antrą kartą per penkias valandas maudėsi po dušu, vis tiek jautėsi nešvari. Be to, juto keistą skonį burnoje. Lena tiksliai nežinojo, ar jai tik taip pasirodė, ar Džulijai paspaudus gaiduką kažkas tikrai pakliuvo į burną.

Nuo tos minties ji suvirpėjo.

– Li! – už vonios durų šūktelėjo Henkas.

– Tuoj ateinu, – atsakė Lena, tepdama ant šepetuko pastos.

Mėgindama iššveisti iš burnos tą skonį, ji pažvelgė į atspindį veidrodyje. Šiandien nebeatrodė panaši į Sibilę. Jos sesers nebeliko.

Lena su chalatu ir šlepetėmis atėjo į virtuvę. Prie durų ranka atsirėmė į sieną, nes ėmė svaigti galva ir pykinti. Ji vertė kūną judėti, kitaip užmigtų ir niekada nebeatsibustų. Kūnas šito trokšte troško, troško išsijungti, bet Lena suprato, kad vos padėjusi galvą ant pagalvės visiškai išsibudintų, o akyse iškiltų Džulija Metjus prieš pat nusižudant. Spausdama gaiduką, mergina žvelgė į Leną. Jų žvilgsniai susitiko, ir Lenai nereikėjo žiūrėti į ginklą, kad suprastų, jog mergina trokšta mirties.

Henkas sėdėjo prie virtuvės stalo ir gėrė kokakolą. Jai įėjus atsistojo. Lena nuraudo iš gėdos ir neįstengė pažvelgti jam į akis. Kai Frenkas vežė ją namo, mašinoje ji laikėsi tvirtai. Porininkui nepratarė nė žodžio, neužsiminė, kad nors ligoninėje mėgino apsivalyti, buvo lyg vašku apskretusi pilkąja smegenų medžiaga ir krauju. Jos krūtinės kišenėlėje buvo kaulo skeveldrų, ji juto, kaip veidu ir kaklu teka kraujas, nors ligoninėje jį nusišluostė. Tik užsidariusi namuose, Lena praskydo. Jai vis dar buvo gėda, kad ten laukė Henkas, kad ji leidosi jo apkabinama ir kūkčiojo. Ji pati savęs nebesuprato. Nepažinojo šitos silpnos moters.

Lena pažvelgė pro langą ir tarė:

– Sutemo.

– Tu kurį laiką miegojai, – atsakė Henkas, eidamas prie viryklės. – Nori arbatos?

– Aha, – atsakė Lena, bet iš tikro ji visai nemiegojo. Užsimerkusi tik dar ryškiau išvydo, kas nutiko. Lena visai sutiktų daugiau niekada nebemiegoti.

– Skambino tavo viršininkas, klausė, kaip laikaisi, – pasakė Henkas.

– Mat kaip, – atsiliepė Lena.

Ji atsisėdo prie stalo, pasikišusi koją po savimi, svarstydama, kas sukasi Džefrio galvoje. Jis koridoriuje laukė, kol Lena jį pakvies, o tada pasigirdo šūvis. Lena prisiminė, kad jis įsiveržė pro duris siaubo iškreiptu veidu. Lena stovėjo vis dar palinkusi virš Džulijos, nuo jos krūtinės ir veido varvėjo kraujas. Džefris jėga ją patraukė, rankomis apčiupinėjo Lenos kūną, tikrindamas, ar ji neperšauta.

O Lena stovėjo nebyli, neįstengdama atplėšti akių nuo sudarkyto Džulijos Metjus veido. Mergina pasikišo pistoletą po smakru, ir šūvis ištaškė jai pakaušį. Siena už ir virš lovos aptiško. Metras nuo lubų liko kulkos žymė. Džefris privertė Leną likti palatoje, išklausinėjo jos kiekvienos smulkmenos, kurią ji išgirdo iš Džulijos Metjus, abejojo kiekvienu Lenos žodžiu, o Lena stovėjo nevaldomai virpančia lūpa ir pati nesuprato, kokie žodžiai sklinda iš jos burnos.

Lena parėmė galvą ranka. Ji klausėsi, kaip Henkas pripila virdulį, išgirdo, kaip spragteli elektros kibirkštis ant dujinės viryklės. Atsisėdo priešais ją, sukryžiavęs rankas.