Карин Слотер - Aklumas

Sarą ėmė pykinti. Ji norėjo papurtyti merginą, kad ši prisikeltų, pareikalauti, kad ji gyventų toliau, paklausti jos, kaip ji galėjo šitiek ištverti per pastarąsias kelias dienas vien tam, kad iškart po to nusižudytų. Atrodė, kad tos pačios baisybės, kurias Džulija Metjus išgyveno, pagaliau ją ir nužudė.

– Kaip tu? – paklausė Džefris, susirūpinęs žvelgdamas į ją.

– Gerai, – atsakė Sara, pati susimąsčiusi, kaip jaučiasi.

Jautėsi lyg atvira negyjanti žaizda. Sara suprato, kad jei Džefris dabar jai pasisiūlytų, jo neatstumtų. Ji tik galvojo, kaip gera būtų leistis jo apkabinamai, justi jo bučinius, liežuvį savo burnoje. Kūnas dabar jo troško taip, kaip jau daug metų netrokšdavo. Ji ne itin norėjo mylėtis, tik norėjo būti tikra jo artumu. Norėjo jaustis saugoma. Norėjo jam priklausyti. Sara seniai suprato, kad vienintelis būdas, kuriuo Džefris įstengia jai visa tai suteikti, yra seksas.

Kitoje stalo pusėje Džefris paklausė:

– Sara?

Ji prasižiojo, ketindama pati jam pasisiūlyti, bet susitvardė. Per pastaruosius keletą metų tiek visko įvyko. Viskas pasikeitė. Žmogaus, kurio ji trokšta, nebėra. Sara nė nežinojo, ar kada nors jis apskritai buvo.

Ji atsikrenkštė:

– Ką?

– Nori palaukti? – paklausė jis.

– Ne, – įsitempusi atsakė Sara, mintyse bardama save, kad pamanė, jog jai reikia Džefrio. Iš tikrųjų nereikia. Šitiek be jo išgyveno, išgyvens ir toliau.

Ji koja nuspaudė diktofono jungiklį ir pradėjo:

– Tai nebalzamuotas lieknos, bet sveikai sudėtos, tvirtos jaunos suaugusios baltaodės moters kūnas, sveriantis, – Sara pažvelgė į lentą Džefriui už nugaros, kur buvo viską susirašiusi, – penkiasdešimt kilogramų, metro šešiasdešimt dviejų centimetrų ūgio. – Ji išjungė diktofoną ir giliai atsiduso, kad mintys praskaidrėtų. Jai darėsi sunku kvėpuoti.

– Sara?

Ji vėl įjungė diktofoną ir papurtė galvą. Užuojauta, kurios prieš kelias minutes taip troško, dabar ją erzino. Jautėsi lyg nuoga.

Sara kalbėjo toliau:

– Velionės išvaizda atitinka nurodytą dvidešimt dvejų metų amžių. Kūnas ne mažiau kaip tris valandas laikytas šaldytuve ir dabar yra vėsus. – Sara nutilo ir atsikrenkštė. – Rigor mortis aiškiai pasireiškė viršutinėse ir apatinėse galūnėse, o iš nugaros ant liemens ir galūnių, išskyrus spaudimo vietas, matyti livor mortis .

Ir taip toliau, klinikinis apibūdinimas moters, kuri vos prieš kelias dienas buvo sužalota, bet gyva, prieš kelias savaites buvo jei ne laiminga, tai bent patenkinta. Sara vardijo išorinius Džulijos Metjus požymius, įsivaizduodama, ką moteris išgyveno. Ar ji buvo sąmoninga, kai užpuolikas išrovė jai dantis, kad galėtų prievartauti pro burną? Ar ji buvo sąmoninga, kai jai perplėšė išangę? Ar narkotikai panaikino pojūčius, kai ji buvo prikalta prie grindų? Skrodimas rodo tik fizinius sužalojimus; merginos psichinė būklė, jos sąmoningumas liks paslaptyje. Niekas nesužinos, kas dėjosi jos galvoje, kai ją užpuolė. Sara galėjo tik spėlioti, ir jai visai nepatiko, kokie vaizdai lenda į galvą apie tai spėliojant. Ji vėl išvydo save ant ligoninės vežimėlio. Ji vėl išvydo savo apžiūrą.

Sara prisivertė pakelti akis nuo kūno, visa virpėdama ir pasijutusi lyg ne savo vietoje. Džefris žvelgė į ją su keista veido išraiška.

– Kas yra? – paklausė ji.

Jis papurtė galvą, vis dar neatitraukdamas nuo jos akių.

– Gal tu… – pratarė Sara, tada nutilo ir nurijo gumulą gerklėje. – Gal tu liaukis šitaip į mane žiūrėti, gerai?

Sara luktelėjo, bet jis jos prašymui nepakluso, tik paklausė:

– Kaip aš į tave žiūriu?

– Plėšriai, – atsakė ji, bet turėjo galvoje ne visai tai. Džefris žvelgė į ją taip, kaip ji ir norėjo, kad jis žvelgtų. Jo išraiškoje buvo matyti atsakomybės jausmas, lyg jis nieko taip netrokštų, kaip tik imti vadžias į rankas, viską sutvarkyti. Ji pyko ant savęs, kad to trokšta.

– Netyčia, – atsakė jis.

Ji nusimovė pirštines.

– Gerai.

– Man dėl tavęs neramu, Sara. Gal papasakok man, kas yra.

Sara nuėjo prie spintutės, nenorėdama apie tai kalbėtis prie Džulijos Metjus kūno.

– Daugiau nieko nebeturiu tau pasakoti. Prisimeni dėl ko?

Jis nutaisė tokią išraišką, lyg ji būtų skėlusi jam antausį.

– Niekada nenustojau tavim rūpintis.

Ji nurijo seilę, mėgindama nepasiduoti.

– Dėkui.

– Kartais, – pratarė jis, – kai nubundu ryte, pamirštu, kad tavęs nėra šalia. Pamirštu, kad tave praradau.

– Taip, kaip pamiršai, kad buvai mane vedęs?

Jis žengė artyn, bet ji ėmė trauktis atatupsta, kol atsidūrė vos keli centimetrai nuo spintelės. Jis stovėjo priešais ją, suėmęs už pečių.

– Vis tiek tave myliu.

– To negana.

Jis žingtelėjo arčiau.

– O ko trūksta?

– Džefri, – tarė ji, – liaukis.

Jis pagaliau atsitraukė ir šaižiu balsu paklausė:

– Ką manai? – Jis parodė į kūną. – Manai, ką nors surasi?

Sara sukryžiavo rankas ant krūtinės lyg gindamasi.

– Manau, ji nusinešė savo paslaptis į kapus.

Džefris keistai pažvelgė į ją, tikriausiai dėl to, kad Sara nebuvo linkusi dramatizuoti. Ji sąmoningai pasistengė elgtis kaip visada, padėtį vertinti kliniškai, bet vien tokia mintis emociškai sekino.

Tvirta ranka Sara perrėžė krūtinę standartiniu Y pavidalo pjūviu. Pjaunamos odos garsas pervėrė mintis. Ji mėgino kalbėti, kad jį užgožtų.

– Kaip laikosi jos tėvai?

Džefris atsakė:

– Tu neįsivaizduoji, koks siaubas buvo jiems papasakoti, kad ji išprievartauta. O paskui dar šitai. – Jis parodė kūną. – Tu nė neįsivaizduoji.

Saros mintys vėl nuklydo. Ji išvydo savo tėvą, stovintį prie ligoninės lovos, jį iš nugaros apkabinusią motiną. Kelias sekundes užsimerkė, vydama iš galvos tokius vaizdus. Jei vis įsivaizduos save Džulijos Metjus vietoje, nieko nebus.

– Sara? – paklausė Džefris.

Sara pakėlė akis ir nustebusi suvokė, kad nutraukė skrodimą. Ji stovėjo priešais kūną sukryžiavusi rankas ant krūtinės. Džefris kantriai laukė, neužduodamas akivaizdaus klausimo.

Sara paėmė skalpelį ir ėmėsi darbo, diktuodama:

– Kūnas atvertas įprastu Y pavidalo pjūviu, krūtinės ir pilvo ertmės organai normalioje anatominėje padėtyje.

Vos ji nutilo, Džefris vėl prašneko. Laimė, šįsyk pasirinko kitą temą. Jis tarė:

– Nežinau, ką daryti su Lena.

– Ką sakei? – paklausė Sara, džiaugdamasi, kad girdi jo balsą.

– Ji prastai laikosi, – atsakė jis. – Liepiau jai pasiimti porą išeiginių dienų.

– Manai, pasiims?

– Gali būti, kad netgi pasiims.

Sara paėmė žirkles ir greitais judesiais perkirpo perikardinį maišelį.

– Na, tai kas negerai?

– Ji vos laikosi. Jaučiu. Tik nežinau, ką daryti. – Jis parodė į Džuliją Metjus. – Nenoriu, kad jai nutiktų šitaip.

Sara pažvelgė į jį per akinių viršų. Ji nesuprato, ar jis čia užsiima psichologinėmis gudrybėmis, rūpestį dėl Saros slepia apsimestiniu rūpesčiu dėl Lenos, ar jis tikrai prašo patarimo, ką daryti su Lena.

Ji atsakė taip, kad tiktų abiem atvejais:

– Lena Adams? – Ji papurtė galvą, lyg sakytų „ne“, tarsi dėl to nė neabejotų. – Ji kovotoja. Tokie žmonės kaip Lena nesižudo. Jie žudo kitus, o ne žudosi patys.

– Žinau, – atsakė Džefris.

Jis nutilo, o Sara užspaudė gnybtukus ir išėmė skrandį.

– Bus nemalonu, – įspėjo ji, dėdama skrandį į nerūdijančio plieno dubenį. Džefris daugybę sykių dalyvavo skrodime, bet nematė nieko šlykštesnio už virškinimo trakto dvoką.