Карин Слотер - Aklumas

– Kaip tu? – paklausė.

– Nežinau, – atsakė ji, balsas sklido lyg iš tolo.

Pistoletas iššovė arti ausies. Spengti prieš kurį laiką liovėsi, bet garsai dar vis priminė buką maudimą.

– Žinai, ką galvojau? – paklausė Henkas, atsilošdamas kėdėje. – Prisimeni, kai nukritai nuo verandos?

Lena pažvelgė į jį, nesuprasdama, kodėl jis apie tai šneka.

– Aha.

– Tai va. – Jis gūžtelėjo pečiais ir kažkodėl nusišypsojo. – Sibilė tave nustūmė.

Lena pamanė blogai išgirdusi.

– Ką?

Jis patikino:

– Ji tave nustūmė. Aš mačiau.

– Ji nustūmė mane nuo verandos? – Lena papurtė galvą. – Ji mėgino mane sugauti, kad nenukrisčiau.

– Ji buvo akla, Li, iš kur ji galėjo žinoti, kad tu krenti?

Lena žioptelėjo. Jis sako tiesą.

– Man reikėjo siūti koją. Šešiolika siūlių.

– Žinau.

– Ji mane nustūmė? – paklausė Lena, jos balsas pakilo per kelias oktavas. – Kodėl ji mane nustūmė?

– Nežinau. Galbūt tik dūko, – sukikeno Henkas. – Tu taip sustūgai, kad, maniau, subėgs kaimynai.

– Kaimynai vargu ar būtų subėgę, net jei būtų išgirdę dvidešimt vieno šautuvo salvę, – atkirto Lena: Henko Nortono kaimynai greitai suprato, kad dieną ar naktį tuose namuose galimi įvairiausi sambrūzdžiai.

– Prisimeni tada, pajūryje? – pratarė Henkas.

Lena pažvelgė į jį, mėgindama suprasti, kodėl jis apie tai kalba.

– Kada?

– Kai neradai plaukimo lentos.

– Tos raudonos? – paklausė Lena ir pridūrė: – Aišku, ji išmetė ją pro balkoną.

Jis sukikeno.

– Ne. Pametė ją baseine.

– Kaip galima pamesti baseine plaukimo lentą?

Jis numojo ranka.

– Galbūt koks vaikis paėmė. Svarbiausia, ji buvo tavo. Tu neleidai jos imti, o ji nepaklausė ir dar praganė.

Lenai kažkodėl palengvėjo.

– Kodėl man tai pasakoji? – paklausė ji.

Jis vėl gūžtelėjo pečiais.

– Nežinau. Tiesiog šįryt apie tai mąsčiau. Prisimeni jūsų palaidinę? Su žaliais dryžiais?

Lena linktelėjo galva.

– Ji vis dar ją turėjo.

– Negali būti, – nustebo Lena. Dėl tos palaidinės jos pešėsi visus mokyklos metus, kol Henkas ginčą išsprendė mesdamas monetą. – Kam ją pasiliko?

– Ji buvo jos, – atsakė Henkas.

Lena pažvelgė į dėdę, nežinodama, ką sakyti.

Jis atsistojo ir iš spintelės paėmė puoduką.

– Nori pabūti viena ar nori, kad pasilikčiau?

Lena pagalvojo. Jai reikėjo pabūti vienai, šiek tiek atsitokėti, o Henkas jai trukdo visų labiausiai.

– Tu grįši į Risą?

– Galvojau šiąnakt pernakvoti pas Naną ir padėti jai sutvarkyti daiktus.

Leną apėmė panika.

– Ji nieko neišmes, ką?

– Ne, žinoma. Tiesiog tvarkosi, atrenka jos drabužius. – Henkas sukryžiavęs rankas atsirėmė į stalą. – Negerai palikti ją vieną.

Lena nudelbė akis. Pastebėjo kažką panagėse. Nesuprato, ar tai purvas, ar kraujas. Ji įsikišo pirštą į burną ir dantimis iškrapštė.

Henkas žvelgė į ją.

– Jei nori, vėliau prisidėk.

Lena papurtė galvą, kramtydama nagą. Verčiau nusigrauš jį iki gyvuonies, kad tik iškrapštytų iš panagės kraują.

– Man rytoj anksti keltis, – pamelavo ji.

– O jei apsigalvosi?

– Galbūt, – sumurmėjo ji, neištraukdama piršto iš burnos. Pajuto kraujo skonį ir nustebo, kad kraujas jos. Nuplyšo nago odelė. Aplink žaizdelę plito ryškiai raudonas taškas.

Henkas atsistojo, pažvelgė į ją, tada nusikabino nuo kėdės atkaltės paltą. Šitaip jiems buvo ir anksčiau, nors niekada taip kraupiai. Tai buvo senas, pažįstamas šokis, abu mokėjo žingsnelius. Henkas žengia vieną žingsnelį pirmyn, Lena – du atgal. Negi dabar imsi ką nors keisti.

Jis tarė:

– Jei reikės, gali man skambinti. Pati žinai, taip?

– M-hm, – numykė ji, suspaudusi lūpas.

Ji tuojau vėl pravirks, o Lenai atrodė, kad jei vėl praskys Henkui matant, to nebeištvers. Jis, regis, tai pajuto, nes uždėjo ranką jai ant peties ir pabučiavo į viršugalvį.

Lena nepakėlė galvos, laukdama, kol spragtelėjusios užsivers laukujės durys. Kai Henko mašina išvažiavo iš kiemo, ji giliai atsiduso.

Virdulys garavo, bet dar nešvilpė. Lena arbatos per daug nemėgo, bet vis tiek pasirausė spintelėse, ieškodama maišelių. Rado dėžutę „Tummy Mint“, ir kaip tik tada kažkas pabeldė į duris.

Ji manė, kad ten Henkas, todėl atidariusi duris nustebo.

– O, sveikas, – pasakė ji, trindamasi ausį, nes pasigirdo šaižus garsas. Ji suprato, kad švilpia virdulys, ir pridūrė: – Luktelk.

Užsukdama viryklę pajuto, kad kažkas stovi už nugaros, o tada – skaudų dūrį į kairę šlaunį.

17

Sara stovėjo priešais Džulijos Metjus kūną sukryžiavusi rankas ant krūtinės. Ji žvelgė į merginą, mėgindama ją vertinti daktarės akimis, mėgindama atskirti žmogų, kurio gyvybę išgelbėjo, nuo mirusios moters ant stalo. Pjūvis, pro kurį Sara pasiekė Džulijos širdį, dar nebuvo užgijęs, juodi siūlai apkrekėję krauju. Moters pasmakrėje buvo nedidelė žaizda. Nudegimai aplink vietą, pro kurią kulka įėjo į kūną, rodė, kad pistoleto vamzdis šūvio metu buvo prispaustas prie smakro. Ten, kur išėjo kulka, merginos pakaušyje, žiojėjo didžiulė žaizda. Iš atviros kaukolės lyg makabriški Kalėdų eglutės žaisliukai kyšojo kaulai. Ore buvo justi parako kvapas.

Džulijos Metjus kūnas gulėjo ant porcelianinio skrodimo stalo visai kaip prieš kelias dienas Sibilės Adams. Stalo galvugalyje buvo čiaupas su juoda gumine žarna. Virš jo kabėjo organų svarstyklės, labai panašios į tas, kuriomis krautuvininkai sveria vaisius ir daržoves. Prie stalo buvo išdėlioti skrodimo įrankiai: skalpelis, keturiasdešimties centimetrų ilgio chirurgiškai išgaląstas duonriekis peilis, tokios pat aštrios žirklės, žnyplės, arba „čiuptuvai“, kaulų pjūklas ir sekatorius ilgomis rankenomis, kokį paprastai galima aptikti garaže greta žoliapjovės. Panašų turėjo Ketė Linton, ir išvydusi, kaip motina genėja azalijas, Sara visada prisimindavo, kaip morge tokiu pat sekatoriumi karpo šonkaulius.

Sara negalvodama ėmėsi rengti Džulijos Metjus kūną skrodimui. Jos mintys klajojo kitur, prisiminė vakar vakarą, kai Džulija Metjus gulėjo ant Saros mašinos; kai mergina dar buvo gyva ir galėjo tokia likti.

Anksčiau jai niekada nebūdavo sunku atlikti skrodimą, mirtis jos netrikdė. Atverti kūną buvo lyg atversti knygą; daug ką galima sužinoti iš audinių ir organų. Miręs kūnas leisdavosi kruopščiai įvertinamas. Granto apygardos medicinos eksperte Sara tapo iš dalies todėl, kad jai atsibodo dirbti poliklinikoje. Koronerės pareigos buvo iššūkis, galimybė išmokti ko nors naujo ir padėti žmonėms. Tačiau mintis, kad reikės prapjauti Džuliją Metjus, dar labiau sužaloti jos kūną, dūrė tarsi peilis.

Sara vėl pažvelgė į sumaitotą Džulijos Metjus galvą. Šūviai į galvą garsėja tuo, kad yra nenuspėjami. Dažniausiai auka papuola į komą; virsta daržove, kuri dėl šiuolaikinės medicinos stebuklų tyliai nugyvena likusį gyvenimą, kurio gyventi nenorėjo. Džulija Metjus pasistengė labiau už kitus, kai prisidėjo pistoletą prie smakro ir nuspaudė gaiduką. Kulka perskrodė kaukolę iš apačios į viršų, sutrupino pleištakaulį, sudarkė išilginį smegenų plyšį, tuomet prasiveržė pro pakauškaulį. Pakaušio neliko, ir buvo galima pažvelgti tiesiai į smegeninę. Priešingai negu tada, kai, sprendžiant iš randų ant riešų, anksčiau mėgino žudytis, Džulija Metjus tikrai norėjo mirti. Ji aiškiai suprato, ką daro.