Карин Слотер - Aklumas

– Jūs su mama abi čia susimokėt? – Sara nelinksmai nusijuokė. – Tikriausiai ir tėtis viską žino? – Sara mostelėjo rankomis. – Visa šeima prieš mane susimokė.

– Nesusimokėm, – atsakė Tesa. – Norim tau padėti.

– Tai, kas nutiko man, – pratarė Sara trumpai ir aiškiai, – neturi nieko bendro su tuo, kas nutiko Sibilei Adams ir Džulijai Metjus. – Ji pasirėmė į lovą ir grėsmingai pažvelgė į Tesą. Abi moka šitą žaidimą.

– Ne tau spręsti, – atrėmė Tesa.

Nuo grasinimo Sara virte užvirė pykčiu.

– Nori, paaiškinsiu, kas skiriasi, Tese? Nori sužinoti, ką aš žinau apie šias bylas? – Ji nedavė seseriai laiko atsakyti. – Visų pirma, niekas man ant krūtinės neprarėžė kryžiaus ir nepaliko mirtinai nukraujuoti ant klozeto.

Sara nutilo, žinodama, kaip baisiai nuskambės jos žodžiai. Jei Tesa nori ją spausti, ji mokės apsiginti.

Sara tęsė:

– Antra, niekas neišmušė man priekinių dantų, kad galėtų prievartauti pro burną.

Tesa ranka užsidengė burną.

– O Dieve.

– Niekas neprikalė mano rankų ir kojų prie grindų, kad galėtų mane dulkinti.

– Ne! – Tesa sunkiai alsavo, o akys ašarojo.

Sara nebesusilaikė, nors žodžiai aiškiai draskė Tesai ausis.

– Niekas neišskalavo man burnos „Clorox“. Niekas nenuskuto man gaktos plaukų, kad neliktų įkalčių. – Ji nutilo atsikvėpti. – Niekas neperdūrė man pilvo, kad galėtų…

Sara prisivertė nutilti, supratusi, kad nuėjo per toli. Bet kai Tesa viską suprato, sukūkčiojo. Ji visą laiką nenuleido akių nuo Saros, o jos veide buvo tokio siaubo išraiška, kad Sarą užliejo kaltė ir ji sukuždėjo:

– Atleisk, Tese. Labai atsiprašau.

Tesa lėtai nuleido ranką. Ji pasakė:

– Džefris policininkas.

Sara prisidėjo ranką prie krūtinės.

– Žinau.

– Kokia tu graži, – pasakė Tesa. – Ir kokia protinga, linksma ir aukšta.

Sara nusijuokė, kad nepravirktų.

– O lygiai prieš dvylika metų tave išprievartavo, – užbaigė Tesa.

– Žinau.

– Jis kasmet siunčia tau atvirukus, Sara. Jis žino, kur tu gyveni.

– Žinau.

– Sara, – pratarė Tesa kone maldaujamai, – būtinai reikia papasakoti Džefriui.

– Negaliu.

Tesa nenusileido.

– Niekas tavęs neklausia.

Penktadienis

18

Džefris apsimovė apatinius ir nušlubčiojo į virtuvę. Nuo šūvio dar maudė kelį, o skrandis pyko nuo pat tada, kai įėjo į Džulijos Metjus palatą. Jis jaudinosi dėl Lenos. Jaudinosi dėl Saros. Jaudinosi dėl savo miesto.

Bredas Stivensas prieš kelias valandas nuvežė DNR pavyzdį į Meikoną. Kol ateis koks nors atsakymas, užtruks mažiausiai savaitę, paskui galbūt dar savaitę, kol bus galima gauti laiko prieiti prie FTB DNR duomenų bazės patikrinti žinomus nusikaltėlius. Kaip didžioji dalis policijos darbo, tai reikalavo kantrybės. O kuo užsiima nusikaltėlis, visiškai nežinia. Galbūt jis kaip tik šią akimirką seka naują auką. Galbūt jis kaip tik šią akimirką prievartauja naują auką, daro su ja tai, ką galėtų sugalvoti tik žvėris.

Džefris atidarė šaldytuvą ir išsiėmė pieno. Ieškodamas stiklinės, jis paspaudė palubės lempos jungiklį, bet šviesa neužsidegė. Jis nusikeikė panosėje ir pasiėmė iš spintutės stiklinę. Prieš porą savaičių, kai atėjo paštu užsakytas naujas šviestuvas, jis atjungė virtuvės lempą. Kaip tik jam rakinėjant laidus, paskambino iš nuovados, ir šviestuvas liko neišpakuotas gulėti dėžėje, laukdamas, kol Džefris ras laiko jį pakabinti. Šitaip Džefris kelerius ateinančius metus valgys, pasišviesdamas šaldytuvu.

Jis išgėrė pieną ir nušlubčiojo prie kriauklės išplauti stiklinės. Norėjo paskambinti Sarai, paklausti, kaip ji laikosi, bet suprato, kad nereikia. Ji pati nusprendė nuo jo atsitverti. Po skyrybų jis nelabai turi kaip ją perkalbėti. Galbūt šįvakar ji su Džebu. Iš Marlos, kuri kalbėjosi su Marte Ringo, išgirdo, kad Sara vėl draugauja su Džebu. Jis neaiškiai prisiminė, kaip vakarą ligoninėje Sara minėjo buvusi pasimatyme, bet mintyse jos žodžiai skambėjo be prasmės. Kadangi prisiminė tik po to, kai Marla drįso užsiminti jam apie paskalas, negalėjo pasikliauti atmintimi.

Džefris vaitodamas vėl atsisėdo ant kėdės prie virtuvės salos. Pastatė ją prieš kelis mėnesius. Statė net du sykius, nes iš pradžių neliko ja patenkintas. Džefris buvo tikras perfekcionistas ir negalėjo pakęsti to, kas nesimetriška. Kadangi gyveno sename name, nuolat vis turėjo ką nors taisyti ir pertaisyti, nes nebuvo nė vienos tiesios sienos.

Storo plastiko juostas ant tolimosios virtuvės sienos sujudino švelnus vėjelis. Jis neapsisprendė, ar nori stiklinių durų, ar stiklo sienos, o gal pratęsti virtuvę apie tris metrus į kiemą. Būtų miela suręsti kokį nors pusryčių kampelį, kur būtų galima rytą prisėsti ir stebėti paukščius kieme. Iš tikrųjų labiausiai jis troško pasistatyti didelę verandą su karšto vandens kubilu arba galbūt stacionaria brangia lauko kepsnine. Kad ir ką darytų, norėjo, kad namas liktų atviras. Džefriui buvo gražu, kaip dieną pro pusiau perregimas juostas krenta šviesa. Jam patiko, kad gali matyti kiemą, ypač tokiu metu kaip dabar, kai išvydo kažką ten vaikštant.

Džefris atsistojo ir iš skalbyklos paėmė lazdą. Išlindo pro tarpelį tarp plastiko juostų ir pirštų galais žengė ant vejos. Žolė buvo drėgna nuo miglelės nakties ore, ir Džefris suvirpėjo iš šalčio, melsdamas Dievą, kad jo vėl neperšautų, ypač apsitaisiusio vienais apatiniais. Jam toptelėjo, kad tas, kuris tyko kieme, nugriūtų ne iš baimės, o iš juoko, jeigu išvystų Džefrį, nuogą, vien su žaliais apatiniais, virš galvos iškėlusį lazdą.

Jis išgirdo pažįstamą garsą. Kažkas lapsėjo ir laižėsi, lyg besiprausiantis šuva. Jis prisimerkė mėnesienoje ir prie namo išvydo tris figūras. Dvi buvo labai žemos, tikriausiai šunys. O trečia buvo labai aukšta, taigi galėjo būti tik Sara. Ji žvelgė pro jo miegamojo langą.

Džefris nuleido lazdą ir pirštų galais prisiartino jai iš nugaros. Jis nesijaudino dėl Bilio ir Bobo, neregėtai didelių tinginių. Kaip visada, jam sėlinant iš už nugaros, jie nė nekrustelėjo.

– Sara?

– O Jėzau!

Sara krūptelėjo ir atsitrenkė į artimesnį šunį. Džefris ištiesė ranką ir sulaikė ją, kad negriūtų aukštielninka, tada nusikvatojo ir paglostė Bobui galvą.

– Spoksai žmonėms pro langus? – paklausė jis.

– Tu šikniau, – sušnypštė Sara, delnais trenkdama jam į krūtinę. – Mirtinai mane išgąsdinai.

– Ką? – nekaltai paklausė Džefris. – Juk ne aš slankioju aplink tavo namus.

– O anksčiau tai jau neslankiojai.

– Tai aš, – atkirto Džefris, – o ne tu. – Jis parimo ant lazdos. Kai adrenalino pliūpsnis atlėgo, koją vėl ėmė bukai mausti. – Gal paaiškintum, kodėl vidury nakties žiopsai pro mano langą?

– Jei miegotum, nebūčiau tavęs žadinusi.

– Buvau virtuvėje.

– Tamsoje? – Sara sukryžiavo rankas, piktai jį nužvelgdama. – Vienas?

– Užeik, – pasiūlė Džefris, nelaukdamas jos atsakymo.

Jis lėtai nužingsniavo atgal į virtuvę ir nudžiugo už nugaros išgirdęs Saros žingsnius. Ji mūvėjo išblukusiais mėlynais džinsais ir vilkėjo tokius pat senus baltus susagstomus marškinius.

– Atėjai čia šunų pavedžioti?

– Pasiskolinau Tesos mašiną, – atsakė Sara, kasydama Bobui galvą.

– Gerai, kad nepamiršai pasiimti kovinių šunų.

– Džiaugiuosi, kad nenorėjai manęs užmušti.

– Kodėl manai, kad nenorėjau? – paklausė Džefris, lazda praskirdamas plastiką, kad ji galėtų įeiti į namus.