Карин Слотер - Aklumas

Džefris pasilenkė jos pabučiuoti, bet nespėjo – ji nuslydo nuo spintutės. Jis suvaitojo, o Sara neskubėdama bučiavo jo krūtinę, tada dantimis ėmė kramsnoti apatinių gumelę. Jis vargais negalais atsiklaupė ant grindų, vėl mėgindamas pabučiuoti ją į lūpas. Ji vėl atsitraukė.

– Noriu tave pabučiuoti, – pasakė jis, ir pats nustebęs, kad balsas skamba taip maldaujamai.

Sara papurtė galvą ir atsisagstė marškinius.

– Man atrodo, kad tavo burna moka ir geresnių dalykų.

– Sara…

Ji papurtė galvą.

– Nekalbėk, Džefri.

Jam pasirodė keista, kad ji taip pasakė, nes mylintis su Sara kalbėti būdavo visų geriausia. Jis suėmė rankomis jai veidą.

– Eikš, – pasakė jis.

– Kas?

– Kas tau yra?

– Nieko.

– Netikiu. – Laukė atsakymo į klausimą, o ji tik žvelgė tylomis.

Jis paklausė:

– Kodėl neleidi man tavęs pabučiuoti?

– Aš tiesiog nenoriu bučiuotis. – Ji nusišypsojo nebe taip gudriai. – Į lūpas.

– Kas yra? – pakartojo jis.

Ji įspėjamai primerkė akis.

– Atsakyk, – kartojo jis.

Sara nenuleido nuo jo akių, o ranką užkišo už kelnaičių juosmens. Ji prispaudė prie jo ranką, lyg pabrėždama, ką sako:

– Nenoriu su tavim kalbėtis.

Jis sustabdė jos ranką.

– Pažiūrėk į mane.

Ji papurtė galvą, o kai jis kilstelėjo jos smakrą, užsimerkė.

Jis sukuždėjo:

– Kas tau yra?

Sara neatsakė. Ji pabučiavo jį tiesiai į lūpas, liežuviu prasiskverbdama pro dantis. Bučinys buvo drėgnas, visai ne toks, kaip Sarai buvo įprasta, bet jame glūdėjo tokia aistra, kad jei jis būtų stovėjęs, sukluptų ant kelių.

Staiga ji liovėsi ir nuleido galvą jam ant krūtinės. Džefris pamėgino priversti ją pažvelgti jam į akis, bet ji priešinosi.

Jis paklausė:

– Sara?

Jis pajuto, kaip ji vėl jį apkabina, bet visai kitaip. Suspaudė jį taip beviltiškai tvirtai, lyg skęstų.

– Apkabink mane, – paprašė. – Prašau, apkabink mane.

Džefris krūptelėjęs nubudo. Jis ištiesė ranką ir tučtuojau suprato, kad Saros šalia nėra. Neaiškiai prisiminė, kaip ji išspruko, bet buvo per daug pavargęs net krustelėti, juolab ją sulaikyti. Jis apsivertė ir įsikniaubė į jos pagalvę. Užuodė jos levandų šampūną ir švelnų kvepalų aromatą. Džefris apkabino pagalvę ir apsivertė ant nugaros. Pažvelgė į lubas, mėgindamas prisiminti, kas vakar nutiko. Dar vis neįstengė suvokti. Jis nusinešė Sarą į lovą. Ji tyliai verkė jam ant peties. Jis taip bijojo to, ką slėpė jos ašaros, kad nieko daugiau neklausinėjo.

Džefris atsisėdo ir pasikasė krūtinę. Negali visą dieną vartytis lovoje. Dar reikia užbaigti žinomų seksualinių nusikaltėlių sąrašą. Dar reikia apklausti Rajeną Gordoną ir visus, kurie buvo bibliotekoje su Džulija Metjus paskutinį vakarą, kai ją matė prieš pagrobimą. Taip pat reikia susitikti su Sara ir pažiūrėti, kaip ji laikosi.

Jis pasirąžė, pasiekdamas viršutinę durų staktą, ir įėjo į vonią. Sustojo prie klozeto. Ant kriauklės gulėjo krūva popierių. Ant viršutinio puslapio buvo sidabrinis segtukas, laikąs maždaug du šimtus puslapių. Jie atrodė pageltę ir užlankstytais kampais, lyg kas nors būtų daug sykių juos vartęs. Džefris pažino, kad tai teismo protokolas.

Jis apsidairė po vonią, lyg jį palikusi protokolų fėja dar būtų netoliese. Vienintelis žmogus, buvęs namuose, buvo Sara, o jis niekaip nesuprato, kodėl ji turėtų palikti tokį dalyką. Perskaitė pavadinimą, pastebėjo, kad data – prieš dvylika metų. Byla vadinosi Džordžijos valstija prieš Džeką Aleną Raitą .

Iš vieno puslapio kyšojo geltonas lipnus lapelis. Jis atvertė protokolą ir išvydęs net nustėro. Puslapio viršuje buvo Saros pavardė. Kaip klausinėtoja buvo nurodyta kita pavardė, Ruta Džouns, tikriausiai apygardos prokurorė.

Džefris atsisėdo ant klozeto ir ėmė skaityti Rutos Džouns vedamą Saros Linton apklausą.

K. Daktare Linton, prašyčiau savo žodžiais papasakoti, kas nutiko balandžio dvidešimt trečiąją, lygiai prieš metus?

A. Aš dirbau Greidžio ligoninėje, buvau pediatrijos rezidentė. Man buvo sunki diena, todėl tarp pamainų nusprendžiau pasivažinėti automobiliu.

K. Ar tuo metu pastebėjote ką nors neįprasta?

A. Kai priėjau prie mašinos, pamačiau, kad ant keleivio durelių išraižytas žodis dziundzė . Pagalvojau, kad čia tikriausiai kokio nors vandalo darbas, todėl užklijavau jį lipnia juosta, kurią laikiau bagažinėje.

K. O ką darėte toliau?

A. Grįžau į ligoninę ir pradėjau pamainą.

K. Ar norėtumėt atsigerti?

A. Ne, dėkui. Nuėjau į tualetą, o kai ploviausi rankas prie kriauklės, įėjo Džekas Raitas.

K. Atsakovas?

A. Teisingai. Jis įėjo. Jis nešėsi šluotą ir vilkėjo pilku kombinezonu. Žinau, kad jis valytojas. Jis atsiprašė, kad nepasibeldė, pasakė, kad užeis išvalyti vėliau, ir išėjo.

K. Kas buvo toliau?

A. Įėjau į tualeto kabiną. Atsakovas Džekas Raitas nušoko nuo lubų. Ten buvo pakabinamos lubos. Jis prirakino mano rankas prie turėklų neįgaliesiems, tuomet sidabrine lipnia juosta užklijavo man burną.

K. Ar esate tikra, kad tai buvo atsakovas?

A. Taip. Jis buvo su raudona slidininko kauke, bet pažinau jo akis. Jo labai ryškiai mėlynos akys. Prisimenu, jau anksčiau buvau pagalvojusi, kad ilgais šviesiais plaukais, barzda ir mėlynomis akimis jis primena Jėzaus atvaizdą iš Biblijos. Neabejoju, kad mane užpuolė Džekas Raitas.

K. Ar esama kitų ypatingų požymių, iš kurių sprendžiate, kad jūsų prievartautojas buvo Džekas Raitas?

A. Ant jo rankos mačiau tatuiruotę – nukryžiuotą Jėzų, viršuje parašyta JĖZUS, o apačioje – GELBĖJA. Pažinau, kad tai Džeko Raito, ligoninės valytojo, tatuiruotė. Kelissyk buvau sutikusi jį koridoriuje, bet niekada nesikalbėdavome.

K. Kas nutiko toliau, daktare Linton?

A. Džekas Raitas mane nutempė nuo klozeto. Kelnės supančiojo kulkšnis. Jos buvo ant grindų. Mano kelnės. Aplink mano kulkšnis.

K. Neskubėkite, daktare Linton.

A. Mane tempė pirmyn, bet rankos buvo surakintos už nugaros šitaip. Jis laikė mane ištempęs, viena ranka apkabinęs liemenį. Jis prikišo man prie veido ilgą, maždaug penkiolikos centimetrų peilį. Įpjovė man lūpą, matyt, norėdamas įspėti.

K. Ką tuomet darė atsakovas?

A. Jis įkišo į mane savo penį ir mane išprievartavo.

K. Daktare Linton, ar galėtumėte papasakoti, gal atsakovas prievartaudamas jus ką nors sakė?

A. Jis vis vadino mane dziundze.

K. Gal galėtumėt papasakoti, kas nutiko toliau?

A. Jis kelissyk mėgino ejakuliuoti, bet jam nepavyko. Jis ištraukė penį iš manęs ir pats pabaigė [negirdėti].

K. Gal galėtumėt pakartoti?

A. Pabaigė man ant veido ir krūtinės.

K. Gal galėtumėt papasakoti, kas buvo toliau?

A. Jis vėl mane išplūdo, tuomet perdūrė peiliu. Į kairįjį šoną, čia.

K. Kas buvo toliau?

A. Burnoje pajutau keistą skonį. Paspringau. Tai buvo actas.

K. Jis supylė jums į burną acto?

A. Taip, jis turėjo jo mažame buteliuke, į kokius pilstomi kvepalų pavyzdžiai. Jis suvertė jį man į burną ir pasakė: „Atlikta.“

K. Ar tas pasakymas jums reiškia ką nors ypatinga, daktare Linton?

A. Tai iš Evangelijos pagal Joną. „Atlikta.“ Jonas pasakoja, kad tai paskutinis Jėzaus žodis, kai jis miršta ant kryžiaus. Jis paprašo atsigerti, o jam duoda acto. Jis išgeria acto, o tada, kaip rašoma evangelijoje, atiduoda dvasią. Miršta.

K. Tai nukryžiavimo scena?

A. Taip.