Карин Слотер - Aklumas

Kai Džefris priėjo prie teismo rūmų, Kitas Rosas jo laukė prie durų. Vienoje rankoje jis laikė storą bylų aplanką, kitoje – paprastą baltą voką.

– Šimtas metų, – tarė Kitas, tvirtai spausdamas Džefriui ranką.

– Tai jau tikrai, Kitai, – atsakė Džefris, stengdamasis kalbėti smagiai, nors iš tikro taip nesijautė, pakeliui į Atlantą tik dar labiau įsitempė. Įtampos nesumažino net spartus ėjimas iš požeminės aikštelės iki teismo rūmų.

– Galiu jas tau parodyti tik sekundę, – pasakė Kitas, aiškiai jusdamas, kad Džefris nenustygsta. – Gavau iš bičiulio, dirbančio archyve.

Džefris paėmė aplanką, bet jo neatvertė. Žinojo, ką ras viduje: Saros nuotraukas, liudytojų parodymus, smulkius aprašymus, kas tiksliai nutiko tame tualete.

– Eime vidun, – pasakė Kitas, vesdamasis Džefrį į pastatą.

Džefris prie durų parodė ženklelį, ir apsauga jo netikrino. Kitas nusivedė jį į nedidelį kabinetą netoli įėjimo. Visą patalpą užėmė stalas, apsuptas monitorių. Vaikis storo stiklo akiniais ir policininko uniforma, jiems įėjus, nustebęs pakėlė akis.

Kitas išsitraukė iš kišenės dvidešimties dolerių banknotą.

– Eik nusipirk saldainių, – pasakė jis.

Vaikis paėmė pinigus ir, netaręs nė žodžio, išėjo.

– Koks uolumas, – nusišaipė Kitas. – Net nuostabu, ką tokie veikia policijoje.

– Aha, – sumurmėjo Džefris, nenorėdamas leistis į ilgą pokalbį apie nevykėlius policininkus.

– Paliksiu tave vieną, – pasakė Kitas. – Dešimt minučių, gerai?

– Gerai, – atsakė Džefris ir palaukė, kol durys užsidarys.

Byla buvo su data ir pažymėta neaiškiais kodais, suprantamais tik savivaldybės darbuotojui. Džefris ranka perbraukė aplanko viršų, lyg galėtų sugerti informaciją, jos nė nematydamas. Kadangi nepavyko, giliai atsiduso ir atsivertė aplanką.

Iškart išvydo išprievartautos Saros nuotraukas. Iš arti buvo nufotografuotos jos rankos ir kojos, dūris šone, ant stalo pasipylė spalvoti sužalotų jos moteriškų kūno dalių atvaizdai. Juos išvydęs, jis net aiktelėjo. Sugėlė krūtinę, ranką pervėrė skausmas. Akimirką Džefris pamanė, kad jį ištiko širdies smūgis, bet, kelissyk giliai įkvėpus, mintys praskaidrėjo. Jis suprato, kad užsimerkė, o atsimerkęs užvertė Saros nuotraukas, nė nežiūrėdamas į jas.

Džefris atsirišo kaklaraištį, stengdamasis išmesti iš galvos tuos vaizdus. Jis peržiūrėjo kitas nuotraukas ir rado Saros mašiną. Tai buvo sidabrinė BMW 320 su juodais buferiais ir mėlynu dryžiu per šonus. Ant durelių tikriausiai raktu buvo išraižytas žodis DZIUNDZĖ, kaip Sara ir pasakojo teisme. Nuotraukose buvo nufotografuotos durelės prieš ir po, su sidabrine lipnia juosta ir be jos. Džefriui prieš akis šmėstelėjo Sara, klūpinti priešais dureles, klijuojanti subraižytą vietą, tikriausiai mintyse planuojanti paprašyti dėdės Elo ją uždažyti, kai grįš į Grantą.

Džefris pažvelgė į laikrodį ir pamatė, kad praėjo jau penkios minutės. Vienoje apsaugos kameroje žvilgsniu susirado Kitą, šis stovėjo susikišęs rankas į kišenes ir malė liežuviu su apsaugininkais prie durų.

Atsivertęs aplanko pabaigą, jis rado Džeko Aleno Raito arešto ataskaitą. Raitas prieš tai du sykius buvo suimtas kaip įtariamasis, bet kaltinimai nepareikšti. Pirmą kartą jauna moteris, maždaug tokio pat amžiaus kaip Sara, kai buvo užpulta, nepareiškė kaltinimų ir išsikraustė į kitą miestą. Kita mergina nusižudė. Džefris pasitrynė akis, prisiminęs Džuliją Metjus.

Pabeldė į duris, ir Kitas tarė:

– Laikas baigėsi, Džefri.

– Aha, – atsakė Džefris ir užvertė bylą. Nebenorėjo laikyti jos rankose. Nė nežiūrėdamas padavė Kitui.

– Pravertė?

Džefris linktelėjo galva ir pasitaisė kaklaraištį.

– Šiek tiek, – atsakė jis. – Ar įstengei išsiaiškinti, kur tas tipas yra?

– Čia pat, – atsakė Kitas. – Dirba banko pastate.

– Juk nuo jo gal dešimt minučių iki universiteto? Dar penkios – iki Greidžio?

– Taigi.

– Kuo jis dirba?

– Jis valytojas, kaip ir Greidyje, – atsakė Kitas. Jis aiškiai pervertė bylą, prieš duodamas ją Džefriui. – Šitiek studenčių, o jis vos už dešimties minučių nuo jų.

– Ar universiteto apsauga žino?

– Dabar jau žino, – atsakė Kitas, sąmokslininkiškai pažvelgdamas į Džefrį. – Bet jis grėsmės nebekelia.

– Kaip suprasti? – paklausė Džefris.

– Tokia buvo lygtinio paleidimo sąlyga, – atsakė Kitas, rodydamas į bylą. – Neperskaitei? Jis leidžiasi „Depo“.

Lyg šiltas vanduo Džefrį užliejo nejaukumas. „Depo-Provera“ buvo naujausia seksualinių nusikaltėlių gydymo mada. Paprastai šie vaistai vartojami moterų hormoninei terapijai, bet didelė dozė gali apmalšinti vyro seksualinį apetitą. Kai vaistas pradėtas skirti seksualiniams nusikaltėliams, jis pavadintas chemine kastracija. Džefris žinojo, kad vaistas veikia tik tol, kol nusikaltėlis jį leidžiasi. Tai buvo greičiau tramdomieji marškiniai, o ne išgijimas.

Džefris parodė į bylą. Jis neįstengė šioje patalpoje ištarti Saros vardo.

– Vėliau jis dar ką nors išprievartavo?

– Vėliau jis išprievartavo dar dvi, – atsakė Kitas. – Šita Linton. Jis ją padūrė, taip? Bandymas nužudyti, šešeri metai. Išleistas lygtinai anksčiau laiko už gerą elgesį, ėmė vartoti „Depo“, paskui liovėsi, tada ėmė ir išprievartavo dar dvi moteris. Nuteisė tik už vieną, kita mergina nesutiko liudyti, vėl pasodino į kalėjimą trejiems metams, dabar jis išleistas lygtinai, stropiai prižiūrima, kad vartotų „Depo“.

– Jis išprievartavo penkias merginas, o sėdėjo tik dešimt metų?

– Jį nuteisė tik už dvi, ir neskaitant šitos, – jis parodė Saros bylą, – atpažintas jis buvo neužtikrintai. Dėvėjo kaukę. Juk žinai, kaip tos merginos jaudinasi, kai stoja liudyti. Susinervina, o tada tik apsidairyk – advokatas jau verčia jas abejoti, ar jos apskritai buvo išprievartautos, ne tik kas tai padarė.

Džefris prikando liežuvį, bet Kitas, regis, perskaitė jo mintis.

– Klausyk, – tarė Kitas, – jei aš būčiau tyręs tas bylas, būčiau pasiuntęs tą niekšą į elektros kėdę. Supranti?

– Aha, – atsakė Džefris, galvodamas, kad pūtimasis niekur neveda. – Ar jis pasiruošęs trečiam smūgiui? – paklausė. Džordžija, kaip daugelis kitų valstijų, prieš kurį laiką įvedė „trijų smūgių“ įstatymą, tai reiškia, kad už trečią nusikaltimą, kad ir kokį menką, teisiamasis gali sėsti net visam gyvenimui.

– Regis, taip, – atsakė Kitas.

– Kas jo lygtinio paleidimo pareigūnas?

– Jau išsiaiškinau, – atsakė Kitas. – Raitas nešioja elektroninį antkojį. Pareigūnė sako, kad pastaruosius dvejus metus jis švarus. Taip pat sako, kad jis iš esmės mieliau duotų galvą nukirsti, negu vėl sėstų į kalėjimą.

Džefris linktelėjo. Džekas Raitas, norėdamas išeiti lygtinai, turėjo dėvėti elektroninį antkojį, leidžiantį jį stebėti. Jei išeitų iš nustatytos teritorijos arba praleistų komendanto valandą, stebėjimo poste suveiktų signalizacija. Atlantos mieste dauguma lygtinio paleidimo pareigūnų dirbo policijos nuovadose visame mieste, todėl galėdavo bet kada sučiupti pažeidėjus. Tai buvo gera sistema, ir nors Atlanta – didelis miestas, lygtinai paleistieji labai retai kada pasprukdavo.

– Be to, – tęsė Kitas, – nuėjau į banko pastatą.

Jis gūžtelėjo pečiais, lyg atsiprašydamas, pripažindamas, kad peržengė ribas. Tai Džefrio byla, bet Kitui tikriausiai mirtinai nuobodu visą dieną ieškoti rankinukuose pistoletų.