Карин Слотер - Aklumas

Apsidairiusi, ar niekas jos neseka, Sara išsitraukė pistoletą iš lagaminėlio ir užrakino vandeniui nelaidžioje dėžutėje priešais keleivio sėdynę su visu plastikiniu maišeliu. Ji iškėlė koją iš valties ir atsispyrė nuo prieplaukos. Kai pasuko raktelį, variklis užsikosėjo. Teoriškai reikėjo jį patikrinti, prieš plaukiant valtimi po visos žiemos pertraukos, bet nebuvo kaip, nes technikai mašiną grąžins tik pirmadienį. Paprašyti tėvo pavėžėti reikštų viską jam išpasakoti, o į Džefrį kreiptis neįmanoma.

Išleidęs debesį bjaurių mėlynų dūmų, variklis užsivedė, ir Sara atsistūmė nuo prieplaukos, net mažumėlę šyptelėjo. Pasprukusi su pistoletu, ji jautėsi lyg nusikaltėlė, bet dabar jai saugiau. Sarai nerūpėjo, ką pagalvos Džefris, neradęs pistoleto.

Pasiekusi ežero vidurį, valtis tiesiog šokčiojo per bangas. Šaltas vėjas talžė veidą, ir ji užsidėjo apsauginius akinius. Nors spigino saulė, vanduo buvo vėsus, nes Granto apygardoje neseniai lijo. Atrodė, kad šiąnakt vėl kaupiasi debesys, bet tikriausiai prapliups tik po saulėlydžio.

Sužvarbusi Sara užsisegė švarko užtrauktuką. Vis dėlto kai išvydo savo namą, nosis bėgo, o skruostai buvo taip nušalę, lyg palaikius kibire tarp ledukų. Staigiai pasukusi kairėn, ji aplenkė uolas po vandeniu. Kadaise tą vietą žymėjo ženklas, bet jau prieš daug metų jis supuvo. Po neseno lietaus ežeras buvo patvinęs, bet Sara nenorėjo rizikuoti.

Ji įplaukė į valtinę ir elektriniu keltuvu kėlė valtį iš vandens, kai iš namo išėjo motina.

– Šūdas, – sumurmėjo Sara, spausdama raudoną mygtuką ir stabdydama keltuvą.

– Skambinau į polikliniką, – pasakė Ketė. – Nelė sakė, kad tau rytoj laisvadienis.

– Teisingai, – atsakė Sara, grandinėmis nuleisdama duris už valties.

– Tesa sakė, kad vakar susipykot.

Sara įtempė grandinę, ir metalinis statinys sutarškėjo.

– Jei atėjai man grasinti, reikalas jau baigtas.

– Kaip suprasti?

Sara praėjo pro motiną ir nulipo nuo prieplaukos.

– Jis žino, – atsakė ji, rankomis įsirėmusi į klubus, laukdama, kol iš paskos ateis motina.

– Ką jis sakė?

– Negaliu apie tai kalbėti, – atsakė Sara, pasukdama į namą. Motina ėjo paskui, bet, laimė, tylėjo.

Sara atrakino galines duris ir palaikė jas, abi įėjo į virtuvę. Ji per vėlai suvokė, kad namuose baisi netvarka.

Ketė tarė:

– Žinai ką, Sara, nejau nerandi laiko apsitvarkyti.

– Turiu labai daug darbo.

– Čia ne pasiteisinimas, – pamokslavo Ketė. – Tiesiog pasakyk sau: „Aš kas antrą dieną išskalbsiu vieną krūvą drabužių. Padėsiu viską ten, kur radau.“ Netrukus įprasi.

Sara nekreipė dėmesio į nuolat girdimus patarimus ir nuėjo į svetainę. Ji paspaudė atsakiklio mygtuką, bet nebuvo įrašyta jokių pranešimų.

– Dingo elektra, – pasakė mama, spaudydama viryklės mygtukus ir nustatydama laikrodį. – Šitos audros draskyte drasko laidus. Tavo tėvo vos širdies smūgis neištiko, įsijungia sau vakar „Jeopardy!“, o televizorius tik šnypščia.

Nuo to Sarai palengvėjo. Gal Džefris skambino. Būna ir keistesnių sutapimų. Ji priėjo prie čiaupo ir pripylė virdulį vandens.

– Nori arbatos?

Ketė papurtė galvą.

– Ir aš ne, – sumurmėjo Sara ir paliko virdulį kriauklėje. Ji nuėjo į namo gilumą, nusivilko marškinius, nusisegė sijoną ir įėjo į miegamąjį. Ketė atsekė paskui, rūpestinga motinos akimi stebėdama dukrą.

– Vėl susipykai su Džefriu?

Sara užsitempė per galvą marškinėlius.

– Aš visada pykstuosi su Džefriu, mama. Tokie jau mes.

– Tik bažnyčioje muistaisi dėl jo.

Sara prikando lūpą, jos skruostai išraudo.

Ketė paklausė:

– Kas šįsyk nutiko?

– Dieve, mama, aš visai nenoriu apie tai kalbėtis.

– Tuomet papasakok apie Džebą Magvairą.

– Nėra ko pasakoti. Tikrai. – Sara apsimovė sportines kelnes.

Ketė atsisėdo ant lovos ir delnu išlygino paklodę.

– Tai gerai. Jis tau netinka.

– O kas man tinka?

– Toks, kuris galėtų tau prilygti.

– O gal man Džebas patinka, – atkirto Sara, pati supratusi, kad kalba aikštingai. – Gal man patinka, kad jis nuspėjamas, mandagus ir ramus. Dievas mato, jis tiek laiko laukė, kada galės su manim draugauti. Galbūt reikia su juo prasidėti.

Ketė atsakė:

– Tu nepyksti ant Džefrio taip, kaip pati manai.

– Mat kaip?

– Tau tiesiog skaudu ir dėl to pikta. Tu taip retai atsiveri žmonėms, – kalbėjo Ketė. Sara pastebėjo, kad motinos balsas ramus, bet tvirtas, lyg ji mėgintų išvilioti iš urvo pavojingą žvėrį. – Prisimenu, kai buvai maža, visada stropiai atsirinkdavai, su kuo draugauti.

Sara atsisėdo ant lovos apsimauti kojinių. Ji pasakė:

– Turėjau daug draugų.

– Ak, tave visi mėgo, bet tu prisileisdavai tik kelis žmones. – Ji užkišo plaukus Sarai už ausies. – O po to, kas nutiko Atlantoje…

Sara ranka užsidengė akis. Ištryško ašaros, ir ji sumurmėjo:

– Mama, aš tikrai dabar negaliu apie tai kalbėti. Gerai? Prašau, ne dabar.

– Gerai, – nusileido Ketė, apkabindama Sarą per pečius. Ji priglaudė Saros galvą sau prie krūtinės. – Ša, – ramino Ketė, glostydama Saros plaukus. – Nurimk.

– Tiesiog…

Sara papurtė galvą, neįstengdama kalbėti toliau. Ji buvo pamiršusi, kaip gera, kai guodžia mama. Paskutines kelias dienas ji taip stengėsi atstumti Džefrį, kad kažkaip nutolo ir nuo savo šeimos.

Ketė priglaudė lūpas prie Saros viršugalvio ir tarė:

– Tarp mudviejų su tavo tėvu būta neištikimybės.

Sara taip nustebo, kad liovėsi verkti.

– Tėvelis tave apgaudinėjo?

– Aišku, kad ne. – Ketė susiraukė. Tik po kelių sekundžių paaiškino: – Atvirkščiai.

Sara jautėsi kaip aidas.

– Tu apgaudinėjai tėvelį?

– Iš tikrųjų nieko neįvyko, bet širdyje jaučiausi taip, lyg apgaudinėčiau.

– Kaip suprasti? – Sara papurtė galvą, jai toptelėjo, kad čia lyg Džefrio išsisukinėjimas: nevykęs. – Ne, nesvarbu.

Ji atgalia ranka nusišluostė akis, nusprendusi, kad iš tikrųjų nieko nenori apie tai girdėti. Tėvų santuoka buvo pjedestalas, ant kurio Sara iškėlė visą savo santykių ir meilės suvokimą. Ketė, regis, pasiryžo papasakoti savo istoriją.

– Pasakiau tavo tėvui, kad noriu jį palikti dėl kito vyro.

Sara išsižiojo ir pasijuto kvailai, bet ką galėjo padaryti? Pagaliau įstengė pratarti:

– Dėl kokio?

– Tiesiog vyro. Jis buvo pastovus, turėjo darbą gamykloje. Labai ramus. Labai rimtas. Visai kitoks negu tavo tėvas.

– Ir kas tada?

– Pasakiau tavo tėvui, kad noriu jį palikti.

– Ir?

– Jis verkė, aš verkiau. Maždaug šešis mėnesius negyvenome kartu. Pagaliau nusprendėme nesiskirti.

– Kas buvo tas kitas žmogus?

– Dabar nebesvarbu.

– Jis dar gyvena čia?

Ketė papurtė galvą.

– Nesvarbu. Jo nebėra mano gyvenime, o aš likau su tavo tėvu.

Sara sutelkė visą dėmesį į kvėpavimą. Pagaliau įstengė paklausti:

– Kada tai buvo?

– Judvi su Tese dar nebuvote gimusios.

Sara nurijo gumulą gerklėje.

– Kas nutiko?

– Kaip kas?

Sara užsimovė kojinę. Išpešti iš motinos tą istoriją prilygo išrauti dantį. Ji patikslino:

– Dėl ko apsigalvojai? Kodėl nusprendei likti su tėveliu?

– Ak, dėl šimto įvairiausių priežasčių, – atsakė Ketė su gudria šypsenėle. – Tiesiog tas kitas žmogus mane truputį išblaškė, ir aš supratau, koks man svarbus tavo tėvas. – Ji sunkiai atsiduso. – Prisimenu, vieną rytą nubudau senajame kambaryje pas mamą, o galvoje sukosi vienintelė mintis: Edis turėtų būti čia, su manim. Taip jo troškau. – Ketė susiraukė, pamačiusi, kaip Sara reaguoja. – Neraudonuok čia, trokšti žmogaus galima įvairiai.