Карин Слотер - Aklumas

Nustūmęs drabužius į šalį, Džefris išėmė laikraštį. Pirmame puslapyje buvo matyti, kad dienos būta ramios. Iš nuotraukos Džefriui plačiai šypsojosi meras su kiaulės galva rankose. Pagal datą laikraštis buvo daugiau kaip metų senumo. Jis atidarė kitus stalčius, ieškodamas dar „Observer“. Kelis rado, bet daugumoje buvo aprašyti nereikšmingi įvykiai. Džefriui pasirodė įdomu, kad Džekas Raitas prenumeruoja „Grant County Observer“.

Jis grįžo į svetainę ir vėl susidomėjęs patikrino laikraščių stirtas ant grindų. Džefris prisiminė, kad Brenda Kolins, viena iš Raito aukų po Saros, buvo iš Tenesio. Kartu su keliais laikraščiais iš Aleksander Sičio Alabamoje buvo įspraustas Tenesio universiteto studentų laikraštis „Monthly Vols“. Kitoje krūvoje Džefris rado dar daugiau laikraščių iš kitų valstijų, visi jie buvo mažų miestelių. Greta jų gulėjo atvirukai, visi iš Atlantos, visi su skirtingais miesto vaizdais. Jie buvo neužrašyti, dar laukė savo eilės. Džefris niekaip neįsivaizdavo, ką toks žmogus kaip Raitas galėtų daryti su atvirukais. Džefriui jis nepasirodė panašus į tokį, kuris turėtų draugų.

Džefris apsigręžė ir apsidairė, tikrindamas, ar užgriozdintame kambaryje nieko nepražiopsojo. Į seną židinį įgrūstas televizorius atrodė apynaujis, toks, kokį galima gatvėje nusipirkti už penkiasdešimt žalių, jeigu per daug neklausinėji, iš kur jis atsirado. Ant televizoriaus – konverteris.

Jis grįžo prie priekinio lango, ketindamas išeiti, bet stabtelėjo kažką pastebėjęs po sofa. Koja kilstelėjus sofą, į šalis išsilakstė tarakonai. Ant grindų buvo nedidelė juoda klaviatūra.

Konverteris iš tikrųjų buvo klaviatūros imtuvas. Džefris įjungė televizorių ir spaudinėjo klaviatūros mygtukus, kol imtuvas prisijungė prie interneto. Jis atsisėdo ant suverstos sofos krašto ir laukė, kol sistema užmegs ryšį. Nuovadoje kompiuterius tvarkydavo Bredas Stivensas, bet Džefris žiūrėdamas jaunajam patruliui per petį pakankamai pramoko, kad įstengtų naršyti.

Prisijungti prie Raito elektroninio pašto buvo nesunku. Be pasiūlymo iš „Chevy“ atsarginių dalių platintojo ir jaunų dailių paauglių, mėginančių užsidirbti koledžui – laiškų, kuriuos gauna visi pasaulio žmonės, – jis rado ilgą laišką nuo moters, kuri tikriausiai buvo Raito motina. Prie kito laiško buvo prikabinta jaunos moters nuotrauka plačiai išskėstomis kojomis. Siuntėjo adresas buvo atsitiktinių skaičių seka. Tikriausiai tai Raito bičiulis iš kalėjimo. Džefris vis tiek užsirašė adresą ant popierėlio, kurį rado kišenėje.

Rodyklių klavišais Džefris nuėjo į adresyną. Be įvairių pornografijos ir smurto svetainių, Džefris rado nuorodą į elektroninę „Grant Observer“ laidą. Jis tiesiog pakraupo. Televizoriaus ekrane nušvito šiandienos pirmasis puslapis, kuriame buvo paskelbta, jog vakar nusižudė Džulija Metjus. Džefris paspaudė rodyklę žemyn ir vėl permetė straipsnį akimis. Jis įėjo į archyvą ir paieškojo Sibilės Adams. Po kelių sekundžių pasirodė straipsnis apie pernykštę karjeros dieną. Paieškojus Džulijos Metjus, pasirodė šiandienos pirmasis puslapis, bet daugiau nieko. Kai įrašė Saros vardą, paieška surado daugiau kaip šešiasdešimt straipsnių.

Džefris atsijungė ir pastūmė sofą į vietą. Lauke jis vėl įstatė langą į skylę. Langas nesilaikė, todėl jam teko atvilkti kėdę ir jį paremti. Iš mašinos neatrodė, kad langas išimtas, bet Džekas Raitas, vos įėjęs į verandą, pastebės, kad name kažkas lankėsi. Kadangi jis taip susirūpinęs saugumu, šitaip tikriausiai pavyks jį suerzinti.

Kai Džefris įsėdo į mašiną, virš jos įsižiebė gatvės žibintas. Net tokioje pragariškoje gatvėje saulėlydis virš Atlantos stogų gniaužė kvapą. Džefris pamanė, kad jei ne tekanti ir besileidžianti saulė, šio kvartalo gyventojai nesijaustų žmonėmis.

Jis laukė tris su puse valandos, kol į kiemą įvažiavo mėlynas „Chevy Nova“. Mašina buvo sena ir purvina, kėbule ir ties galiniais žibintais švietė rūdys. Raitas aiškiai mėgino ją paremontuoti. Galas užklijuotas sidabrine lipnia juosta, o ant buferio šono buvo lipdukas su užrašu MANO ANTRASIS PILOTAS – DIEVAS. Ant kito šono buvo lipdukas, dryžuotas kaip zebras ir su užrašu AŠ SIAUTĖJU KAIP LAUKINIS ATLANTOS ZOOLOGIJOS SODE.

Džekas Raitas turėjo pakankamai reikalų su teisingumo sistema, kad pažintų policininką. Išlipdamas iš „Nova“, jis įtariai nužvelgė Džefrį. Raitas buvo praplikęs tešlius. Jis buvo be marškinių, ir Džefris matė jo – kitaip nepavadinsi – krūtis. Džefris įtarė, kad tai tikriausiai „Depo“ šalutinis poveikis. Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl prievartautojai ir pedofilai nustodavo jį leistis, buvo bjaurus šalutinis poveikis: jie priaugdavo svorio ir įgydavo moteriškų bruožų.

Džefriui einant per kiemą Raitas linktelėjo. Kad ir koks apleistas buvo rajonas, visi gatvės žibintai tvarkingai degė. Namas buvo apšviestas lyg vidurdienį.

Kai Raitas prašneko, jo balsas buvo laibas, taip pat nuo „Depo“. Jis paklausė:

– Manęs ieškot?

– Taigi, – atsakė Džefris, sustojęs priešais žmogų, kuris išprievartavo ir perdūrė Sarą Linton.

– Na, po galais, – Raitas papūtė lūpas. – Tikriausiai kokia mergiūkštė prašapo? Jūs visada beldžiat į mano duris, kai kokia mergužėlė prapuola.

– Eime vidun, – pasakė Džefris.

– Na jau ne, – atkirto Raitas ir atsirėmė į mašiną. – Ta dingusioji – graži mergaitė? – Jis nutilo, lyg laukdamas atsakymo. Lėtai apsilaižė lūpas. – Aš renkuosi tik gražias.

– Tai senesnė byla, – atsakė Džefris, stengdamasis neužkibti.

– Eimė? Mano mieloji, brangioji Eimė?

Džefris dėbtelėjo. Jis pažino vardą iš bylos. Eimė Bakster, išprievartauta Džeko Raito, nusižudė. Ji buvo slaugė, atsikrausčiusi į Atlantą iš Aleksander Sičio.

– Ne, ne Eimė, – pasakė Raitas, lyg susimąstęs susiimdamas ranka už smakro. – Ar tai ta mieloji, brangioji… – jis nutilo ir pažvelgė į Džefrio mašiną. – Granto apygarda, ką? Kodėl iškart nesakėt? – jis nusišypsojo, vienas jo priekinis dantis buvo nuskilęs. – Kaip laikosi mano mieloji Sara?

Džefris žengė artyn jo, bet Raitas nepasidavė bauginamas ir tarė:

– Nagi, trenkit man. Man patinka šiurkščiai.

Džefris atsitraukė, iš visų jėgų tvardydamasis, kad jam nesmogtų.

Staiga Raitas susiėmė rankomis krūtis.

– Gražu, tėtuši? – Jis nusišypsojo, išvydęs tikriausiai pasišlykštėjusią Džefrio išraišką. – Aš leidžiuosi „Depo“, bet tu tai jau žinai, tiesa, mielasis? Žinai ir kas man nuo jo darosi, tiesa?– Jis prašneko tyliau: – Nuo jo virstu mergaite. Šitaip berniukai gauna geriausia iš abiejų pasaulių.

– Liaukis, – pasakė Džefris ir apsidairė. Raito kaimynai išlindo pažiūrėti spektaklio.

– Mano kiaušiai maži kaip stiklo rutuliukai, – tęsė Raitas, susikišęs rankas už mėlynų džinsų juosmens. – Nori pažiūrėti?

Džefris tyliai suniurzgė:

– Nebent norėtum, kad kastracija būtų ne tik cheminė.

Raitas sukikeno.

– Tu didelis, stiprus vyras, žinai? – paklausė jis. – Tu rūpiniesi mano Sara?

Džefris įstengė tik seilę nuryti.

– Jos visos nori sužinoti, kodėl pasirinkau jas. „Už ką mane? Už ką mane?“ – pragydo jis dar laibesniu balseliu. – Aš norėjau sužinoti, ar ji tikrai raudonplaukė.

Džefris stovėjo, neįstengdamas nė krustelėti.

– Tu turbūt žinai, kad tikrai, ką? Iš akių matyti. – Raitas susikryžiavo rankas ant krūtinės ir įsmeigė žvilgsnį į Džefrį. – Žinai, jos papai puikūs. Buvo labai smagu juos čiulpti. – Jis apsilaižė lūpas. – Kad tu būtum matęs baimę jos veide. Ji aiškiai nebuvo prie to pratusi. Dar neturėjo tikro vyro, supranti?