Карин Слотер - Aklumas

– Ne, – atsakė Džefris, – nieko tokio. Ką sužinojai?

– Mačiau jo laiko korteles. Jis kiekvieną rytą užsiregistruoja septintą, dvyliktą išeina pietų, pusę pirmos grįžta, penktą išeina.

– Galėjo užregistruoti ir kas nors kitas.

Kitas gūžtelėjo pečiais.

– Viršininkė jo nestebėjo, bet sakė, kad jei jis nepasirodytų darbe, kontorų darbuotojai imtų skųstis. Pasirodo, tarnautojai labai nemėgsta, jeigu iš pat ryto neišnešamos šiukšlės.

Džefris parodė baltą voką, kurį Kitas laikė rankoje.

– Kas čia?

– Registracija, – atsakė Kitas, duodamas jam voką. – Jis vairuoja mėlyną „Chevy Nova“.

Džefris nykščiu pravėrė voką. Viduje buvo Džeko Aleno Raito automobilio registracijos pažymėjimas. Po pavarde buvo užrašytas adresas.

– Dabartinis? – paklausė Džefris.

– Aha, – atsakė Kitas. – Tik, supranti, aš tau jo nedaviau.

Džefris suprato, ką jis turi galvoje. Atlantos policijos viršininkė departamentui vadovavo dantim ir nagais. Džefris buvo apie ją girdėjęs ir žavėjosi jos darbu, bet taip pat suprato, kad jei jai pasirodytų, jog kaimietis policininkas iš Granto apygardos braunasi į jos teritoriją, Džefrio sprandą tuojau tvirtai primintų smailus aukštas kulniukas.

– Sužinok iš Raito, ką tau reikia, – pasakė Kitas, – tuomet užsuk į policijos departamentą.

Jis padavė Džefriui vizitinę kortelę su Atlantos herbu – kylančiu feniksu per vidurį. Džefris ją apvertė ir pamatė ten ranka užrašytą pavardę ir telefoną. Kitas paaiškino:

– Čia jo lygtinio paleidimo pareigūnė. Normali mergiotė, bet turėsi jai pasiaiškinti, ko taip susidomėjai Raitu.

– Tu ją pažįsti?

– Girdėjau apie ją, – atsakė Kitas. – Tikra liūtų tramdytoja, todėl pasisaugok. Tu pakviesi ją suimti bernelio, bet jeigu jai tik pasirodys, kad keistai į ją pažiūrėjai, ji tikrai pasirūpins, kad daugiau niekada jo nepamatytum.

Džefris atsakė:

– Pasistengsiu elgtis džentelmeniškai.

Kitas pridūrė:

– Eštono gatvė – iškart išsukus iš greitkelio. Tuojau paaiškinsiu, kaip ten nuvažiuoti.

21

Telefono ragelyje sududeno Niko Šeltono balsas:

– Sveika, poniute.

– Labas, Nikai, – atsakė Sara, užversdama kortelę ant stalo.

Ji nuo aštuonių ryto darbavosi poliklinikoje, iki pat ketvirtos priiminėjo pacientus. Visą dieną Sara jautėsi lyg bėgtų per dribsmėlį. Jai nestipriai maudė galvą, o pilvas pyko, nes vakar truputį per daug išgėrė, be to, buvo neramu dėl prasidėjusios jausmų dramos. Dienai įsibėgėjant, Sara jautėsi vis labiau pavargusi. Per pietus Molė užsiminė, kad Sara šiandien atrodo panašesnė į pacientę, o ne į daktarę.

– Parodžiau Markui tas sėklas, – pasakė Nikas. – Jis sako, kad ten tikrai šunvyšnė, bet ten ne sėklos, o uogos.

– Tikriausiai gerai, kad išsiaiškinom, – pralemeno Sara. – Jis neabejoja?

– Nė trupučio, – atsakė Nikas. – Jis sako, kad truputį keista, jog jos valgė sėklas. Prisimeni, jos mažiausiai nuodingos. Galbūt tas jūsų tipas maitina jas uogomis, kad tik mažumėlę apkvaistų, o didžiąją dozę sugirdo tik prieš pat paleisdamas.

– Logiška, – atsakė Sara, nenorėdama apie tai nė pagalvoti. Šiandien jai nesinorėjo būti daktare. Nesinorėjo būti koronere. Norėjosi gulėti lovoje su arbata ir žiūrėti ką nors kvailo per televizorių. Tiesą sakant, kaip tik taip ji ir padarys, kai pabaigs pildyti paskutinę šiandienos kortelę. Laimė, Nelė rytojų pažymėjo kaip Saros laisvadienį. Ji galės per savaitgalį atsipūsti. O pirmadienį vėl bus kaip buvusi.

Sara paklausė:

– Ar ką nors sužinojot apie spermos mėginį?

– Su juo nelengva, turint galvoje, kur jį radai. Bet, manau, ką nors iš jo išpešim.

– Turbūt gera naujiena.

Nikas tarė:

– Tu papasakosi Džefriui apie uogas ar man jam paskambinti?

Paminėjus Džefrio vardą, Sarai suspaudė paširdžius.

– Sara, – neatstojo Nikas.

– Aha, – atsakė Sara. – Pasikalbėsiu su juo, kai tik baigsiu darbą.

Deramai atsisveikinusi, Sara padėjo ragelį. Sėdėjo kabinete ir trynėsi nugaros apačią. Ji permetė akimis kitą kortelę, pažymėjo, kad pakeisti vaistai, užrašė kitą apsilankymą, kai bus laboratorijos rezultatai. Kai baigė pildyti paskutinę kortelę, buvo jau pusė šešių.

Sara susibruko į lagaminėlį porą aplankų, žinodama, kad savaitgalį tikrai retsykiais užplūs kaltė ir jai norėsis padirbėti. Diktuoti galėjo ir namie, į mažytį diktofonėlį. Meikone buvo šifravimo kontora, kur jos užrašus sutvarkys ir atiduos po poros dienų.

Eidama per gatvę, ji užsisagstė švarką ir pasuko į centrą. Ji ėjo kita gatvės puse negu vaistinė, kad nesusitiktų Džebo. Nunarinusi galvą, Sara praėjo pro ūkinių prekių ir drabužių parduotuves, vengdama būti užkalbinta. Kad sustojo prie policijos nuovados, net pati nustebo. Jos protas veikė be jos žinios, ir kas žingsnis ji vis labiau pyko, kad Džefris nepaskambino. Taigi jo vonioje ant kriauklės ji paklojo tiesiog pačią savo sielą, o jam net nepakako padorumo paskambinti.

Sara įėjo į nuovadą ir šiaip taip įstengė šyptelėti Marlai.

– Džefris yra?

Marla susiraukė.

– Nemanau, – atsakė ji. – Išlėkė apie vidudienį. Gali paklausti Frenko.

– Jis viduje? – Sara lagaminėliu parodė duris.

– Manau, taip, – atsakė Marla ir vėl paniro į darbą.

Praeidama Sara dirstelėjo į moterį. Marla sprendė kryžiažodį.

Bendroji patalpa buvo tuščia, prie maždaug dešimties vyresniųjų detektyvų stalų šiuo metu niekas nesėdėjo. Sara nusprendė, kad jie arba tikrina Džefrio sąrašą, arba išėjo vakarienės. Nenuleisdama galvos, ji žengė tiesiai į Džefrio kabinetą. Jo ten, žinoma, nebuvo.

Sara sustojo ankštame kabinete ir pasidėjo lagaminėlį ant stalo. Ji tiek sykių čia buvo, kad nė nesuskaičiuosi. Šičia visada pasijusdavo saugiai. Net po skyrybų Sarai atrodė, kad šioje srityje Džefris liko patikimas. Būdamas policininkas, jis visada elgdavosi teisingai. Darydavo viską, kas tik nuo jo priklausė, kad apsaugotų žmones, kuriems tarnauja.

Kai Sara prieš dvylika metų atsikraustė į Grantą, nei tėvas, nei visa šeima neįstengė jos įtikinti, kad jai čia saugu. Sara žinojo, kad vos įžengs į lombardą, pasklis gandas, kad ji nusipirko pistoletą. Be to, ji žinojo, kad norėdama užregistruoti ginklą turėtų eiti į policijos nuovadą. Benas Volkeris, tuometinis policijos viršininkas, penktadienio vakarais lošdavo pokerį su Edžiu Lintonu. Sara niekaip negalėjo jo nusipirkti taip, kad nesužinotų visi, kas tik ją pažįsta.

Maždaug tuo metu į Ogastos ligoninę atvežė vaikiną iš gaujos, kuriam kulka kone nuplėšė ranką. Sara ėmėsi darbo ir išgelbėjo jo ranką. Jam buvo vos keturiolika metų, motina įėjusi ėmė lupti jį rankinuku per galvą. Sara išėjo iš palatos, bet po kelių akimirkų motina ją susirado. Moteris padavė Sarai sūnaus ginklą ir paprašė juo pasirūpinti. Jei Sara būtų buvusi krikščionė, tai būtų pavadinusi stebuklu.

Sara žinojo, kad dabar tas pistoletas Džefrio stalo stalčiuje. Ji dirstelėjo per petį, tada atidarė jį ir išėmė maišelį su „Ruger“. Įsikišo jį į lagaminėlį ir po kelių minučių dingo už durų.

Nepakeldama galvos, Sara pasuko koledžo link. Jos valtis buvo prišvartuota prie valtinės, ir ji švystelėjo lagaminėlį viena ranka, o kita atrišo lyną. Tėvai valtį jai padovanojo įkurtuvėms, tai buvo senas, bet patvarus laivelis. Variklis buvo galingas, ir Sara daug sykių slidinėjo vandens slidėmis paskui ją, tėvas vairuodavo ir nepaleisdavo variklio visu galingumu, kad nenurautų jai rankų.