Карин Слотер - Aklumas

K. Jėzus sako: „Atlikta.“

A. Taip.

K. Jo rankos šitaip prikaltos?

A. Taip.

K. Jo šonas pervertas ietim?

A. Taip.

K. Ar buvo pasakyta dar kas nors?

A. Ne. Džekas Raitas ištarė šį žodį ir išėjo iš tualeto.

K. Daktare Linton, ar įsivaizduojate, kiek laiko buvote palikta tualete?

A. Ne.

K. Ar dar buvote prirakinta?

A. Taip. Buvau vis dar prirakinta, klūpėjau ant kelių ir žvelgiau į grindis. Negalėjau pasikelti, atsisėsti.

K. Kas nutiko toliau?

A. Įėjo viena slaugė. Ji išvydo kruvinas grindis ir ėmė klykti. Po kelių sekundžių atlėkė mano viršininkas daktaras Lendžas. Buvau netekusi daug kraujo ir vis dar prirakinta. Jie puolė mane gelbėti, bet su antrankiais nieko negalėjo padaryti. Džekas Raitas sugadino spyną, kad neatsirakintų. Įkišo į ją kažką, gal dantų krapštuką ar panašiai. Teko kviesti šaltkalvį, kad juos perpjautų. Tuo metu netekau sąmonės. Mano kūno padėtis buvo tokia, kad iš dūrio toliau plūdo kraujas. Tuo metu nuo dūrio netekau labai daug kraujo.

K. Daktare Linton, neskubėkit. Ar norėtumėt padaryti pertraukėlę?

A. Ne, tęskime.

K. Gal galėtumėt papasakoti, kas nutiko po išprievartavimo?

A. Po jo pastojau, bet išsivystė ekotopinis nėštumas, kitaip sakant, kiaušinėlis įsitvirtino mano kiaušintakyje. Jis plyšo, ir ėmė kraujuoti man į pilvą.

K. Ar visa tai turėjo jums kokių nors padarinių?

A. Man buvo atlikta dalinė histerektomija, pašalinti reprodukciniai organai. Nebegaliu turėti vaikų.

K. Daktare Linton?

A. Norėčiau padaryti pertrauką.

Džefris sėdėjo vonioje, žvelgdamas į protokolo puslapius. Jis vėl juos perskaitė, paskui dar sykį, ir vonioje aidėjo rauda, nes jis verkė Saros, kurios niekada nepažinojo.

19

Lena lėtai pakėlė galvą, mėgindama susivokti, kur esanti. Regėjo vien tamsą. Ji pakėlė ranką prie veido, bet neįžiūrėjo nei delno, nei pirštų. Paskutinis dalykas, kurį prisiminė, – kaip sėdėjo virtuvėje ir kalbėjosi su Henku. Paskui – visiška tuštuma. Atrodė, kad tik mirktelėjo, ir atsidūrė šičia. Kad ir kur tai būtų.

Ji sudejavo ir pasivertė ant šono, kad galėtų atsisėsti. Staiga visiškai aiškiai suvokė, kad yra nuoga. Grindys po ja šiurkščiai trynėsi į odą. Ji juto medinių lentų rieves. Kažkodėl ėmė daužytis širdis, bet protas nepaaiškino dėl ko. Lena ištiesė ranką prieš save, vėl pajuto šiurkštų medį, bet jis buvo vertikalus, siena.

Rankomis atsirėmusi į sieną, įstengė atsistoti. Kažkur neaiškiai girdėjo garsą, bet jis buvo nepažįstamas. Viskas atrodė miglota ir ne savo vietoje. Ji net fiziškai jautėsi lyg ne savo vietoje. Lena pajuto, kad galva atsirėmė į sieną, medis įsispaudė į kaktos odą. Triukšmas buvo tolimas staccato , dunkstelėjimas, tyla, dunkstelėjimas, tyla, lyg kūjis į plieną. Lyg kalvis kaltų pasagą.

Cinkt, cinkt, cinkt.

Kur ji tai girdėjo?

Kai pagaliau suvokė, Lenai kone širdis sustojo. Tamsoje išvydo krutant Džulijos Metjus lūpas, tariančias šitai.

Cinkt, cinkt, cinkt.

Lašėjo vanduo.

20

Džefris stovėjo už veidrodinio stiklo ir žvelgė į apklausos kambarį. Rajenas Gordonas sėdėjo prie stalo, sukryžiavęs ant įdubusios krūtinės liesas rankas. Greta jo – Badis Konfordas, sunėręs rankas ant stalo priešais save. Badis buvo aršus. Būdamas septyniolikos, jis mašinos avarijoje neteko dešinės kojos žemiau kelio. Būdamas dvidešimt šešerių, nuo vėžio neteko kairės akies. Kai sulaukė trisdešimt devynerių, nepatenkintas klientas mėgino priversti Badį atsiskaityti ir paleido dvi kulkas. Badis neteko inksto, jam plyšo plautis, bet po dviejų savaičių jis vėl pasirodė teisme. Džefris tikėjosi, kad Badžio sąžinė šiandien pasitarnaus. Šįryt iš duomenų bazės parsisiuntė Džeko Aleno Raito nuotrauką. Jei kas nors jį tvirtai atpažintų, Džefris Atlantoje galėtų pasirodyti daug drąsiau.

Džefris savęs nelaikė jausmingu žmogumi, bet jam niekaip nesiliovė mausti krūtinę. Jis labai troško pasikalbėti su Sara, bet nežmoniškai baiminosi, kad leptels ką nors netinkama. Važiuodamas į darbą, jis mintyse vis kartojo, ką jai pasakyti, netgi ištarė garsiai, kad paklausytų, kaip skamba. Niekas neskambėjo tinkamai, taigi Džefris dešimt minučių sėdėjo kabinete, padėjęs ranką ant telefono, kol įsidrąsino surinkti Saros darbo numerį.

Pranešęs Nelei Morgan, kad reikalas neskubus, bet vis tiek norėtų pasikalbėti su Sara, sulaukė nedraugiško atsakymo: „Pas ją pacientas“, ir ryšys su trenksmu nutrūko. Džefriui nuo to pasakiškai palengvėjo, o paskui pats pasibjaurėjo savo bailumu.

Jis suprato, kad turi būti stiprus dėl jos, bet jautėsi per daug apspangęs, kad įstengtų daryti ką nors dar, ne tik verkti kaip mažas vaikas, vos pagalvojęs, kas nutiko Sarai. Iš dalies jam buvo skaudu, kad ji juo taip nepasitikėjo, jog nepapasakojo, kas nutiko Atlantoje. Kartu jis pyko, kad ji apie viską jam tiesiog melavo. Randas ant šono buvo paaiškintas apendicito operacija, nors dabar prisiminė, kad jis kreivas ir vertikalus, visai nepanašus į švarų chirurgo pjūvį.

Džefris niekada jos nekamantinėjo, kodėl ji negali turėti vaikų, nes tema, žinoma, buvo skaudi. Jis paliko ją ramybėje, nusprendęs, kad ji kuo nors serga arba galbūt jai, kaip kai kurioms moterims, tiesiog nelemta išnešioti kūdikio. Jis turėjo būti policininkas, detektyvas, bet viską, ką ji sakė, priėmė už gryną pinigą, nes Sara visada sakydavo tiesą. Ar bent jau jis taip manė.

– Viršininke, – tarė Marla, belsdama į duris, – skambino toks tipas iš Atlantos ir sakė jums pranešti, kad viskas parengta. Jums tai ką nors sako?

– Taip, – atsakė Džefris, tikrindamas, ar aplanke yra nuotrauka.

Jis vėl pažvelgė į susiliejusią fotografiją, nors buvo ją beveik įsiminęs. Stumtelėjo Marlą į šalį ir išėjo į koridorių.

– Po apklausos važiuoju į Atlantą. Nežinau, kada grįšiu. Viskam vadovaus Frenkas.

Džefris nelaukė, kol ji atsakys. Atidarė apklausos kambario duris ir įėjo.

Badis prašneko teisuolio balsu:

– Mes laukiam jau dešimt minučių.

– Jei tavo klientas nuspręs bendradarbiauti, užtruksim taip pat tik dešimt, – atsakė Džefris, sėsdamasis priešais Badį.

Vieninteliu dalyku Džefris neabejojo – jis trokšta užmušti Džeką Aleną Raitą. Futbolo aikštėje jis nebuvo linkęs smurtauti, bet taip troško užmušti žmogų, išprievartavusį Sarą, kad jam net dantis maudė.

– Galim pradėti? – paklausė Badis, barbendamas ranka į stalą.

Džefris pažvelgė pro langelį duryse.

– Reikia palaukti Frenko, – atsakė jis, svarstydamas, kur anas prašapo. Džefris tikėjosi, kad jis lanko Leną.

Atsidarė durys, ir įėjo Frenkas. Atrodė lyg visą naktį nemiegojęs. Viename šone marškiniai buvo išsipešę, ant kaklaraiščio – kavos dėmė. Džefris reikšmingai pažvelgė į laikrodį.

– Atsiprašau, – pasakė Frenkas ir atsisėdo šalia Džefrio.

– Aišku, – tarė šis. – Norime Gordono kai ko paklausti. Jeigu jis neišsisukinės, nepateiksime kaltinimų dėl narkotikų.

– Eik tu šikt, – suurzgė Gordonas. – Juk sakiau, kad kelnės ne mano.

Džefris susižvelgė su Badžiu.

– Neturiu tam laiko. Nusiųsim jį į kalėjimą Atlantoje, tiek jau to.

– Ko norit paklausti? – atsakė Badis.

Džefris metė bombą. Badis tikėjosi paprasto liudijimo kitoje narkotikų byloje prieš kokį nors studentą. Džefris visiškai ramiu balsu pasakė:

– Apie Sibilės Adams nužudymą ir Džulijos Metjus išprievartavimą.