Карин Слотер - Aklumas

Badis, regis, mažumėlę išsigando. Jo veidas išbalo, o juodas akies raištis blyškiame veide dar labiau išryškėjo. Jis paklausė Gordono:

– Ar ką nors apie tai žinai?

Frenkas atsakė už jį:

– Jis paskutinis matė Džuliją Metjus bibliotekoje. Buvo jos vaikinas.

Gordonas pragydo:

– Juk sakiau, kad kelnės ne mano. Eikit jūs šikt.

Badis dėbtelėjo į Gordoną.

– Verčiau jau pasakok, kas nutiko, kitaip rašysi mamytei laiškus iš kalėjimo.

Gordonas, aiškiai įpykęs, sukryžiavo rankas ant krūtinės.

– Juk tu – mano advokatas.

– O tu – gyvas žmogus, – atkirto Badis ir pasiėmė lagaminą. – Tos merginos buvo sumuštos ir nužudytos, sūneli. Tau žada atleisti nusikalstamą narkotikų laikymą vien todėl, kad padarysi tai, ką ir taip privalai daryti. Jei tau tai nepatinka, susirask kitą advokatą.

Badis atsistojo, bet Gordonas jį sulaikė.

– Ji buvo bibliotekoje, aišku?

Badis vėl atsisėdo, bet lagaminą pasidėjo ant kelių.

– Universitete?

– Aha, universitete, – atrėžė Gordonas. – Tiesiog netyčia ją sutikau, aišku?

– Aišku, – atsakė Džefris.

– Na, tai pradėjau ją kalbinti, suprantat. Ji norėjo, kad grįžčiau. Tai buvo aiškiai matyti.

Džefris linktelėjo galva, nors nujautė, kad Džulija Metjus nelabai apsidžiaugė bibliotekoje susitikusi Gordoną.

– Tai va, mes pasikalbėjom, mažumėlę pasilaižėm, jeigu suprantat, ką turiu galvoje. – Jis kumštelėjo Badžiui, o šis atsitraukė. – Sutarėm vėliau susitikti.

– O kas tada buvo? – paklausė Džefris.

– Tada, suprantat, ji išėjo. Tą ir sakau, tiesiog išėjo. Susirinko visas knygas, pasakė, kad pasimatysim vėliau, ir dingo.

Frenkas paklausė:

– Ar nepastebėjai, kad kas nors ją sektų? Kas nors įtartinas?

– Ne, – atsakė jis. – Ji buvo viena. Būčiau pastebėjęs, jeigu kas nors spoksotų į ją, suprantat? Ji buvo mano mergina. Neišleidau jos iš akių.

Džefris paklausė:

– Neateina į galvą koks nors jos pažįstamas, ne tik svetimas žmogus, su kuriuo jai galėjo būti nejauku? Galbūt ji susirado kitą vaikiną, kai išsiskyrėt?

Gordonas pažvelgė į jį lyg į kvailą šunėką.

– Nieko ji nesusirado. Mylėjo mane.

– Neprisimeni universitete matęs nepažįstamų mašinų? – paklausė Džefris. – Arba vagonėlių?

Gordonas papurtė galvą.

– Nieko aš nemačiau, aišku?

Frenkas tarė:

– Grįžkim į biblioteką. Jūs sutarėt vėliau susitikti?

Gordonas atsakė:

– Turėjau dešimtą jos laukti už žemės ūkio pastato.

– Ji neatėjo? – paklausė Frenkas.

– Ne, – atsakė Gordonas. – Palaukiau, suprantat. Tada kažkaip užpykau ir nutariau paieškoti. Nuėjau į jos kambarį pažiūrėti, kur ji prašapo, o ten jos nebuvo.

Džefris atsikrenkštė.

– O Dženė Prais buvo?

– Ta kekšė? – Gordonas numojo ranka. – Tikriausiai dulkinosi su visa gamtos mokslų komanda.

Džefris pasišiaušė. Jis nemėgo vyrų, kuriems visos moterys atrodo kekšės, labiausiai dėl to, kad toks požiūris dažnai lydėdavo smurtą prieš moteris.

– Taigi, Dženės nebuvo, – apibendrino Džefris. – Ką darei toliau?

– Grįžau į savo bendrabutį. – Jis gūžtelėjo pečiais. – Nuėjau miegoti.

Džefris atsilošė kėdėje ir sukryžiavo rankas ant krūtinės.

– Ko tu mums nepasakoji, Rajenai? – paklausė jis. – Nes, mano galva, nors ir susitarėm, tu vis tiek išsisukinėji. Manau, šį oranžinį kombinezoną dėvėsi artimiausius dešimt metų.

Gordonas pažvelgė į Džefrį, tikriausiai tas padugnė įsivaizdavo, kad grėsmingai.

– Viską papasakojau.

– Ne, – atsakė Džefris. – Nepapasakojai. Praleidai kažką labai svarbaus, ir, dievaži, mes iš čia neišeisim, kol nepapasakosi visko, ką žinai.

Gordonas ėmė muistytis.

– Nieko nežinau.

Badis pasilenkė ir sukuždėjo kažką, nuo ko Gordono akys išsipūtė lyg graikiški riešutai. Nežinia, ką advokatas pasakė klientui, bet tai suveikė.

Gordonas tarė:

– Aš pasekiau ją iš bibliotekos.

– Aha, – paragino Džefris.

– Ji susitiko su tokiu tipu, aišku? – Gordonas ėmė žaisti pirštais prieš save. Džefriui norėjosi ištiesti ranką ir prismaugti tą padugnę. – Mėginau juos pasivyti, bet jie ėjo labai greitai.

– Ką reiškia ėjo? – paklausė Džefris. – Ji ėjo su juo?

– Ne, – atsakė Gordonas. – Jis ją nešė.

Džefriui net paširdžius sugėlė.

– Ir tau nepasirodė įtartina, kad kažkoks tipas ją nusineša?

Gordono pečiai pakilo iki pat ausų.

– Aš pykau, aišku? Pykau ant jos.

– Žinojai, kad vėliau ji neateis su tavim susitikti, – tarė Džefris, – todėl pasekei ją.

Jis gūžtelėjo, nesuprasi, ar turėjo galvoje „taip“, ar „ne“.

– Ir matei, kaip kažkoks tipas ją nusinešė, – tęsė Džefris.

– Aha.

Frenkas paklausė:

– Kaip jis atrodė?

– Turbūt aukštas, – atsakė Gordonas. – Veido nemačiau, jei apie tai klausiat.

– Baltaodis? Juodaodis? – kamantinėjo Džefris.

– Aha, baltaodis, – atsakė Gordonas. – Aukštas baltaodis. Su tamsiais drabužiais, vien juodais. Gerai jų neįžiūrėjau, bet ji buvo su balta palaidine, ane? Nuo jos atsispindėjo šviesa, todėl mačiau ją, ne jį.

Frenkas paklausė:

– Sekei juos?

Gordonas papurtė galvą.

Frenkas tylėjo, jo žandikaulis iš pykčio įsitempė.

– Žinai, kad ji mirė, tiesa?

Gordonas nudelbė akis.

– Aha, žinau.

Džefris atvertė aplanką ir parodė Gordonui nuotrauką. Juodu žymekliu užbraukė Raito pavardę, bet likusi statistika buvo matyti.

– Šitas tipas?

Gordonas pažvelgė į jį.

– Ne.

– Pažiūrėk į nuotrauką, šikniau, – įsakė Džefris taip garsiai, kad Frenkas net krūptelėjo.

Gordonas pakluso, taip prisikišo prie nuotraukos, kad kone palietė ją nosimi.

– Nežinau, žmogau, – atsakė jis. – Buvo tamsu. Veido nemačiau. – Jis peržvelgė Raito ūgio ir svorio duomenis. – Jis buvo toks pat aukštas. Panašaus sudėjimo. Tikriausiai galėjo būti ir šitas. – Jis atsainiai gūžtelėjo pečiais. – Na, Jėzau, nekreipiau į jį dėmesio. Stebėjau ją.

Kelias į Atlantą buvo ilgas ir nykus, monotoniją pertraukdavo tik vienas kitas medžių guotas, apžėlęs puerarijomis. Jis dusyk pamėgino paskambinti Sarai į namus ir palikti kokią nors žinutę, bet jos atsakiklis neįsijungdavo net po dvidešimties pyptelėjimų. Džefriui labai palengvėjo, o tada pasidarė baisiai gėda. Kuo labiau artėjo prie miesto, tuo labiau tikėjo, kad elgiasi teisingai. Paskambins Sarai, kai ką nors sužinos. Galbūt paskambins ir praneš, kad Džeką Aleną Raitą ištiko nelaimė, susijusi su Džefrio pistoletu ir Raito krūtine.

Net lėkdamas šimto trisdešimties kilometrų per valandą greičiu, Džefris tik po keturių valandų išsuko iš 20-ojo į miestą. Netrukus pravažiavo Greidžio ligoninę ir vėl pajuto deginant ašaras. Pastatas lyg pabaisa kėpsojo virš greitkelio, kaip sakydavo Atlantos eismo reporteriai, ties Greidžio vingiu. Greidis buvo viena didžiausių ligoninių pasaulyje. Sara jam pasakojo, kad skubiosios pagalbos skyriai per metus priima daugiau kaip du šimtus tūkstančių pacientų. Neseniai už keturis šimtus milijonų dolerių renovuota ligoninė atrodė kaip iš „Betmeno“ filmavimo aikštelės. Kaip visada Atlantoje, renovacija buvo įnirtingai tiriama, aptikta kyšių ir atsidėkojimo dovanų iki pat valdžios kabinetų.

Džefris pasuko į centrą ir pravažiavo pro valdžios rūmus. Jo bičiulis iš Atlantos policijos buvo peršautas darbo metu ir, užuot anksčiau išėjęs į pensiją, įsidarbino apsaugininku teismo rūmuose. Paskambinęs iš Granto, jis sutarė susitikti su juo ketvirtą valandą. Kol Džefris miesto centre, perpildytoje aikštelėje prie valdžios rūmų, rado vietą mašinai pasistatyti, buvo jau be penkiolikos.