Карин Слотер - Aklumas

Sara pažvelgė į plastiką, tada į jį.

– Kaip gražiai susiremontavai.

– Trūksta moteriškos rankos, – atsakė Džefris.

– Neabejoju, kad savanorių nestinga.

Jis nurijo kartėlį ir grįžo į virtuvę.

– Čia nėra šviesos, – paaiškino jis ir uždegė žvakę greta viryklės.

– Cha cha, – atsakė Sara, mėgindama paspausti artimiausią jungiklį. Ji perėjo į kitą virtuvės galą, pamėgino paspausti kitą jungiklį, o Džefris uždegė dar vieną žvakę. – Kas nutiko?

– Senas namas. – Jis gūžtelėjo pečiais, nenorėdamas prisipažinti, koks yra tinginys. – Bredas nuvežė pavyzdį į Meikoną.

– Pora savaičių, ką?

– Aha, – jis linktelėjo galva. – Manai, jis policininkas?

– Bredas?

– Ne, nusikaltėlis. Manai, jis policininkas? Gal dėl to paliko antrankių rakčiuką… ten, – jis nutilo. – Supranti, kaip užuominą.

– Galbūt jis jas surakina antrankiais, – atsakė Sara. – Gal jis sadistas. Galbūt vaikystėje mama prirakindavo jį prie lovos.

Jos atsainus tonas jį trikdė, bet Džefris suprato, kad aiškintis verčiau nereikia.

Nei iš šio, nei iš to Sara pareiškė:

– Noriu atsuktuvo.

Džefris susiraukė, bet nuėjo prie įrankių dėžės ir pasirausė joje.

– „Phillips“?

– Ne, išgerti, – atsakė Sara. Ji atidarė šaldytuvą ir ištraukė butelį degtinės.

– Bijau, kad apelsinų sulčių nėra, – atsakė jis, kai ji atidarė kitas dureles.

– Bus gerai ir šitos, – tarė ji, iškėlusi spanguolių sultis.

Ji susirado spintutėse stiklinę, tada susimaišė, regis, labai stiprų kokteilį.

Džefris susirūpinęs žiūrėjo į ją. Sara gerdavo labai retai, o kai gerdavo, pakakdavo vienos taurės vyno, kad apsvaigtų. Per visą santuokos laiką nebuvo matęs, kad ji gertų ką nors stipresnio už margaritą.

Nurijusi gėrimą, Sara nusipurtė.

– Kiek reikėjo pilti? – paklausė ji.

– Turbūt kokį trečdalį to, kiek įpylei tu, – atsakė jis, paimdamas iš jos gėrimą. Jis paragavo ir kone ėmė žiaukčioti. – Jėzau, – kosėdamas pralemeno jis. – Nori nusižudyti?

– Visai kaip Džulija Metjus, – atkirto ji. – Turi ko nors saldaus?

Džefris prasižiojo klausti, kokį galą ji čia paisto, bet Sara jau rausėsi spintutėse.

Jis pasiūlė:

– Šaldytuve yra pudingo. Apatinėje lentynoje, gilumoje.

– Neriebus? – paklausė ji.

– Riebus.

– Gerai, – atsakė Sara ir pasilenkusi susirado pudingą.

Džefris sukryžiavęs rankas žiūrėjo į ją. Norėjo paklausti, ką ji veikia jo virtuvėje vidury nakties. Norėjo paklausti, kas jai šiuo metu darosi, kodėl ji taip keistai elgiasi.

– Džefai? – paklausė Sara, rausdamasi šaldytuve.

– Ką?

– Žiūri į mano subinę?

Džefris šyptelėjo. Nežiūrėjo, bet vis tiek atsakė:

– Aha.

Sara atsistojo, iškėlusi pudingą rankoje lyg trofėjų.

– Paskutinis.

– Taigi.

Sara nulupo pudingo viršų ir stryktelėjusi atsisėdo ant stalo.

– Nieko gero.

– Manai?

– Na, – ji gūžtelėjo pečiais ir nulaižė dangtelį iš vidaus, – išprievartautos studentės žudosi. Argi taip galima?

Džefris vėl nustebo, kad ji tokia kovinga. Sarai tai nebūdinga, bet pastaruoju metu jis ir pats nebesuprato, kas jai būdinga.

– Turbūt ne, – atsakė jis.

– Pranešei jos tėvams?

Džefris atsakė:

– Frenkas pasitiko juos oro uoste. – Patylėjęs pridūrė: – Jos tėvas…

Vėl nutilo. Džefris dar ilgai nepamirš skausmo perkreipto Džono Metjuso veido.

– Tėvas skaudžiai sureagavo, ką? – pasakė Sara. – Tėveliams nepatinka išgirsti, kad kažkas kišo nagus prie jų dukrelių.

– Turbūt, – pritarė Džefris, svarstydamas, kodėl ji taip nejautriai šneka.

– Ne turbūt, o tikrai.

– Aha, – atsakė Džefris. – Jis tikrai labai skaudžiai sureagavo.

Saros akyse kažkas šmėstelėjo, bet jam nespėjus suprasti, kas dedasi, ji pažvelgė žemyn. Godžiai atsigėrė iš stiklinės, net apsilaistė marškinių priekį. Tuomet pradėjo kikenti.

Nors tai nebuvo protinga, Džefris paklausė:

– Sara, kas tau yra?

Ji parodė į jo liemenį.

– Nuo kada tokius dėvi? – paklausė ji.

Džefris žvilgtelėjo žemyn. Kadangi dėvėjo tik žalius apatinius, nusprendė, kad ji turi galvoje juos. Vėl pakėlė akis į ją ir gūžtelėjo pečiais.

– Jau senokai.

– Ne ilgiau kaip dvejus metus, – pasakė ji, toliau kabindama pudingą.

– Aha, – pritarė jis, eidamas prie jos išskėtęs rankas į šalis, demonstruodamas apatinius. – Patinka?

Ji suplojo rankomis.

– Ką tu čia veiki, Sara?

Ji kelias sekundes žvelgė į jį, tada padėjo pudingą, atsilošė ir kulnais tyliai stuktelėjo į apatines spinteles.

– Kartą prisiminiau, kaip buvau prieplaukoje. Atsimeni?

Jis papurtė galvą, nes prieplaukoje ji praleisdavo kone kiekvieną laisvą vasaros minutę.

– Buvau nuėjusi paplaukioti ir sėdėjau prieplaukoje, šukuodamasi plaukus. O tu priėjai, paėmei iš manęs šepetį ir ėmei mane šukuoti.

Jis linktelėjo galva, prisiminęs, kad kaip tik apie tai pagalvojo, kai šįryt nubudo ligoninėje.

– Prisimenu.

– Šukavai mane bent kokią valandą. Prisimeni?

Jis nusišypsojo.

– Tiesiog šukavai man plaukus, o tada ėjome vakarieniauti. Prisimeni?

Jis vėl linktelėjo.

– Ką aš padariau ne taip? – paklausė ji, ir jos žvilgsnis jį kone nužudė. – Blogai mylėjausi?

Jis papurtė galvą. Mylėtis su Sara buvo nuostabiausia jo gyvenimo patirtis.

– Aišku, kad ne, – atsakė jis.

– Norėjai, kad gaminčiau tau vakarienę? Kad laukčiau grįžtančio namo?

Jis pasistengė nusijuokti.

– Tu gaminai man vakarienę, prisimeni? Paskui tris dienas sirgau.

– Aš rimtai, Džefai. Noriu sužinoti, ką padariau ne taip.

– Ne tu padarei, – atsakė jis ir nė nebaigęs sakinio suprato, kad pasiteisinimas nevykęs. – Aš pats kaltas.

Sara sunkiai atsiduso. Ji paėmė stiklinę ir vienu mauku pabaigė, kas joje buvo likę.

– Aš buvau kvailas, – tęsė jis, žinodamas, kad reikia tiesiog užsičiaupti. – Bijojau, kad per smarkiai tave myliu. – Jis nutilo, ieškodamas tinkamų žodžių. – Nemaniau, kad tau manęs reikia taip, kaip man tavęs.

Ji pažvelgė jam į akis.

– Vis dar trokšti, kad man tavęs reikėtų?

Jis nustebo, pajutęs ant krūtinės jos ranką, jos pirštai švelniai glostė jam plaukus. Jis užsimerkė, o ji palietė pirštais jo lūpas ir tarė:

– Dabar man labai tavęs reikia.

Jis atsimerkė. Vieną sekundę jam pasirodė, kad ji juokauja.

– Ką pasakei?

– Kai jau gauni, tai nebenori? – paklausė Sara, vis dar liesdama jo lūpas.

Jis liežuviu palaižė jos piršto galiuką.

Sara nusišypsojo ir prisimerkė, lyg perskaičiusi jo mintis.

– Atsakysi į klausimą?

– Aha, – pasakė jis, nė nebeprisimindamas, ko klausta. Tuomet pridūrė. – Taip. Taip, aš vis dar tavęs trokštu.

Ji ėmė bučiuoti jo kaklą, liežuviu švelniai glamonėdama odą. Jis apkabino ją per liemenį ir prisitraukė prie spintutės krašto. Ji kojomis apsivijo jo liemenį.

– Sara, – atsiduso jis, mėgindamas pabučiuoti jos lūpas, bet ji atsitraukė ir burna nuslydo prie jo krūtinės. – Sara, – pakartojo jis. – Aš noriu su tavim mylėtis.

Ji pažvelgė į jį ir gudriai šyptelėjo.

– O aš nenoriu mylėtis.

Jis prasižiojo, bet nesugalvojo, ką atsakyti. Pagaliau pratarė:

– Kaip suprasti?

– Suprask… – pradėjo ji, bet tuomet paėmė jo ranką ir prisidėjo prie lūpų. Liežuviu apsuko jo smiliaus galiuką. Lėtai įsikišo pirštą į burną ir ėmė čiulpti. Kiek per greitai jį ištraukė ir žaismingai nusišypsojo. – Kaip manai?