Карин Слотер - Aklumas

– Klausyk. – Sara sustojo, nustebusi dėl to, ką išvydo. – Pasižiūrėk.

– Kas čia?

Ji pasitraukė, kad jis matytų. Skrandžio sultys buvo juodos ir tirštos, todėl ji sieteliu iškabino turinį.

– Kas čia? – pakartojo jis.

– Nežinau. Galbūt kažkokios sėklos, – atsakė Sara, ištraukdama vieną žnyplėmis. – Manau, reikia paskambinti Markui Vebsteriui.

– Prašau. – Jis ištiesė jai įkalčių maišelį.

Sara įmetė sėklą į jį ir paklausė:

– Manai, jis nori būti pagautas?

– Tokie visada nori būti pagauti, tiesa? – atsakė jis. – Žiūrėk, kur jos paliktos. Abi pusiau viešose vietose, abi tam tikroje padėtyje. Rizika jį jaudina labiau už viską.

– Aha, – pritarė ji, stengdamasi nieko nepridurti.

Sara nenorėjo leistis į šleikščias bylos smulkmenas. Norėjo padaryti savo darbą ir dingti iš čia, kuo toliau nuo Džefrio. O jis, regis, nenorėjo nusileisti. Paklausė:

– Sėklos labai stipriai veikia, ar ne?

Sara linktelėjo galva.

– Na, tai manai, kad ji buvo prievartaujama apkvaišinta?

– Nė neįsivaizduoju, – visiškai tiesiai atsakė ji.

Jis nutilo, lyg nerasdamas žodžių kitam sakiniui.

– Kas? – paragino ji.

– Lena, – pasakė jis. – Na, Džulija sakė Lenai, kad jai patiko.

Sara suraukė kaktą.

– Ką?

– Ne tai, kad patiko, bet kad jis su ja mylėjosi.

– Jis išrovė jai dantis ir perplėšė išangę. Kaip galima tai, ką jis padarė, vadinti meile?

Jis gūžtelėjo pečiais, lyg sakydamas, kad neįsivaizduoja, bet tarė:

– Galbūt jis taip ją apkvaišino, kad ji nieko nejuto. Galbūt ji tik po visko suprato, kas jai nutiko.

Sara pagalvojo.

– Gali būti, – atsakė ji, bet neužtikrintai.

– Na, ji taip sakė, – pasakė jis.

Patalpoje buvo tylu, tik burzgė šaldiklio kompresorius. Sara toliau darė skrodimą, gnybtukais užspaudė storąją ir plonąją žarnas. Kai ištraukė jas iš kūno, jos buvo suglebusios lyg šlapi spagečiai. Paskutines kelias savo gyvenimo dienas Džulija Metjus nieko kieto nevalgė. Jos virškinimo sistema buvo beveik tuščia.

– Pažiūrėkim, – tarė Sara, dėdama žarnas ant krautuvininko svarstyklių ir sverdama. Dzingtelėjo metalas, lyg į skardinį puoduką įmestas pinigėlis.

– Kas čia? – paklausė Džefris.

Sara neatsakė. Ji vėl pakėlė žarnas, tuomet numetė. Vėl pasigirdo tas pats garsas, skardinis virpesys ant svarstyklių.

– Ten kažkas yra, – sumurmėjo Sara, eidama prie švieslentės ant sienos. Alkūne įjungusi šviesą, ji apšvietė Džulijos Metjus rentgeno nuotraukas. Viduryje buvo dubens sritis.

– Ką nors įžiūri? – paklausė Džefris.

– Nežinau ką, bet tikrai storojoje žarnoje, – atsakė Sara, žvelgdama į kažkokią rakštį išangės apačioje. Anksčiau jos nebuvo pastebėjusi arba palaikė plėvelės broku. Kilnojamas morgo rentgeno aparatas buvo senas ir ne itin patikimas.

Sara dar kelias sekundes žvelgė į nuotrauką, tada vėl grįžo prie svarstyklių. Ji atskyrė klubinę žarną ties vožtuvu ir nusinešė storąją žarną prie stalo galo. Čiaupu nuskalavusi kraują, ji ėmė pirštais smaukti nuo riestinės žarnos pradžios, ieškodama garsą išleidusio daikto. Maždaug dvylika centimetrų nuo žarnos galo užčiuopė kietą gumulą.

– Paduok skalpelį, – paliepė ji, ištiesusi ranką. Džefris pakluso, stebėdamas, kaip ji dirba.

Sara šiek tiek įpjovė, ir patalpoje pasklido šlykštus dvokas. Džefris atsitraukė, bet Sara tokios prabangos negalėjo sau leisti. Žnyplėmis ji išėmė maždaug centimetro ilgio daiktą. Nuskalavus po čiaupu pasirodė, kad tai mažas raktelis.

– Antrankių raktas? – paklausė Džefris, pasilenkęs, kad geriau matytų.

– Taip, – atsakė Sara, jai mažumėlę svaigo galva. – Jis buvo įgrūstas į tiesiąją žarną pro išangę.

– Kam?

– Manau, tam, kad mes jį rastume, – atsakė Sara. – Gali paduoti įkalčių maišelį?

Džefris paklusniai pravėrė maišelį, kad ji galėtų įmesti rakčiuką.

– Manai, ant jo ką nors rasim?

– Bakterijų, – atsakė ji. – Jei turi galvoje pirštų antspaudus, labai abejoju. – Ji sučiaupė lūpas ir susimąstė. – Trumpam išjunk šviesas.

– Ką sumanei?

Sara priėjo prie švieslentės ir alkūne ją užgesino.

– Manau, kad raktą jis ten įkišo palyginti anksti. Manau, kad jo kraštas aštrus. Galbūt jis pradrėskė prezervatyvą.

Džefris priėjo prie elektros jungiklio, o Sara nusimovė pirštines. Ji paėmė ultravioletinę lempą, kuri parodys spermos pėdsakus.

– Pasiruošusi? – paklausė jis.

– Aha, – atsakė ji, ir šviesos užgeso.

Sara kelissyk mirktelėjo, kol akys prisitaikė prie nenatūralios šviesos. Ji lėtai nukreipė ultravioletinę šviesą į pjūvį tiesiojoje žarnoje.

– Palaikyk.

Ji padavė lempą Džefriui. Pati užsimovė naujas pirštines ir skalpeliu praplėtė pjūvį. Angoje pasirodė nedidelė violetinė kišenėlė.

Džefris atsiduso, lyg iki šiol būtų sulaikęs kvapą.

– Tiek pakaks DNR palyginimui?

Sara pažvelgė į švytinčią violetinę medžiagą.

– Manau, taip.

Sara pirštų galais nutykino per sesers butą, atsargiai dirsteldama pro miegamojo duris, ar Tesa viena.

– Tese? – sukuždėjo ji, atsargiai ją purtydama.

– Ko? – sumurmėjo Tesa ir apsivertė. – Kiek valandų?

Sara pažvelgė į laikrodį prie lovos.

– Maždaug dvi.

– Ką? – pakartojo Tesa, trindamasi akis. – Kas nutiko?

Sara atsakė:

– Pasislink.

Tesa pakluso ir pakėlė antklodę Sarai priimti.

– Kas nutiko?

Sara neatsakė. Ji užsiklojo iki pat smakro.

– Kas nors negerai? – pakartojo Tesa.

– Viskas gerai.

– Ta mergina tikrai mirė?

Sara užsimerkė.

– Taip.

Tesa atsisėdo lovoje ir įžiebė šviesą.

– Mums reikia pasikalbėti, Sara.

Sara apsivertė ir atsuko seseriai nugarą.

– Nenoriu kalbėtis.

– Man nusispjaut, – atkirto Tesa, nutraukdama nuo Saros antklodę. – Sėskis.

– Neaiškink, – suirzo Sara. Ji atėjo todėl, kad čia jautėsi saugi ir galėjo užmigti, o dabar mažė sesuo jai komanduoja.

– Sara, – pasakė Tesa, – turi papasakoti Džefriui, kas tau buvo.

Sara atsisėdo įpykusi, kad ji ir vėl pradeda.

– Ne, – atsakė ji, kietai sučiaupusi lūpas.

– Sara, – nenusileido Tesa, – Hertas man pasakojo apie tą merginą. Pasakojo, kad burna buvo užklijuota lipnia juosta ir kad ji buvo paguldyta ant tavo mašinos.

– Jam negalima su tavim aptarinėti tokių dalykų.

– Jis pasakojo ne dėl įdomumo, – atsakė Tesa. Aiškiai įpykusi, ji pakilo iš lovos.

– Ko čia siautėji? – paklausė Sara, taip pat atsistodama. Jos žvelgė viena į kitą iš priešingų kambario pasienių, skiriamos lovos.

Sara įsirėmė rankomis į klubus.

– Ne aš kalta, aišku? Aš kaip įmanydama stengiausi padėti tai mergaitei, o jei ji neįstengė su visu tuo gyventi, tai pati taip pasirinko.

– Puikus pasirinkimas, ką? Matyt, geriau susivaryti kulką į smegenis negu nuolat viską laikyti užgniaužus.

– Kas čia per mėšlas?

– Pati žinai, – atkirto Tesa. – Turi papasakoti Džefriui, Sara.

– Nepasakosiu.

Tesa lyg matavo ją akimis. Ji sukryžiavo rankas ant krūtinės ir pagrasino:

– Jeigu tu nepasakosi, papasakosiu aš.

– Ką? – aiktelėjo Sara. Nebūtų taip pasibaisėjusi, net jei Tesa būtų jai trenkusi. Iš nuostabos net išsižiojo. – Tu negali.

– Galiu, – atsakė Tesa, aiškiai nusiteikusi ryžtingai. – O jei aš nepasakosiu, papasakos mama.