Карин Слотер - Aklumas

Subarta Sara susigūžė ir apsimovė kitą kojinę.

– Tai paskambinai jam?

– Nuėjau namo, atsisėdau verandoje ir ėmiau kone maldauti, kad jis mane priimtų atgal. Ne, kita vertus, iš tikrųjų ėmiau maldauti. Pasakiau jam, kad jei abu liksim nelaimingi atskirai, tai galim būti nelaimingi ir kartu, ir kad labai atsiprašau, ir daugiau niekada gyvenime jo nelaikysiu savaime suprantamu dalyku.

– Savaime suprantamu dalyku?

Ketė uždėjo ranką Sarai ant peties.

– Juk tai visų skaudžiausia, tiesa? Kai atrodo, kad jam neberūpi taip, kaip anksčiau.

Sara linktelėjo galva, stengdamasi nepamiršti kvėpuoti. Jos motina pataikė į dešimtuką. Ji paklausė:

– Ką tėvelis darė, kai taip pasakei?

– Liepė man stotis nuo verandos ir ateiti pusryčių. – Ketė prisidėjo ranką prie krūtinės ir pasiglostė. – Neįsivaizduoju, kaip Edis įstengė man atleisti, jis toks išdidus žmogus, bet dėkoju jam, kad atleido. Žinodama, kad jis man atleido tokį siaubingą dalyką, dar labiau jį pamilau; įskaudinau jį iki širdies gelmių, o jis vis tiek mane mylėjo. Manau, tokia pradžia santuoką tik sutvirtino, – ji nusišypsojo plačiau. – Kita vertus, žinoma, turėjau slaptą ginklą.

– Kokį?

– Tave.

– Mane?

Ketė paglostė Saros skruostą.

– Vėl bendravau su tavo tėvu, bet santykiai buvo įtempti. Viskas buvo nebe taip, kaip anksčiau. Tuomet pastojau, ir gyvenimas viską sustatė į vietas. Manau, kai tarp mūsų atsiradai tu, tėvas ėmė žvelgti plačiau. Paskui gimė ir Tesė, tada jūs abi ėjote į mokyklą, tada suaugote ir išvažiavote studijuoti. – Ji nusišypsojo. – Reikia tik laiko. Meilės ir laiko. O kai reikia vaikytis velnių priėdusią raudonplaukę, turi mažiau laiko prisigalvoti nesąmonių.

– Na, aš nepastosiu, – tarė Sara, pati jusdama karčią gaidelę balse.

Ketė, regis, susimąstė.

– Kartais turi prarasti brangų dalyką, kad įvertintum, koks jis iš tikrųjų svarbus, – atsakė ji. – Nepasakok Tesei.

Sara pritariamai linktelėjo galva. Ji atsistojo ir susikišo marškinėlius į kelnes.

– Aš jam pasakiau, mamyte, – tarė ji. – Palikau jam protokolą.

Ketė paklausė:

– Teismo protokolą?

– Aha, – atsakė Sara, atsiremdama į komodą. – Žinau, kad jis jį perskaitė. Palikau vonioje pas jį.

– Ir?

– Ir, – atsakė Sara, – jis nė nepaskambino. Visą dieną nesikalbėjo su manim.

– Na, – Ketė, regis, apsisprendė, – tuomet tegu eina jis šikt. Jis šiukšlė.

22

Džefris be vargo rado Eštono gatvės 633 numerį. Namas buvo apleistas, tiesiog šlakbetonio blokų kvadratas. Langai įtaisyti bet kaip, kiekvienas vis kitokio dydžio. Verandoje stovėjo keraminis židinys, greta sukrautos stirtos laikraščių ir žurnalų, tikriausiai prakurams.

Jis apsižvalgė aplink namą, stengdamasis nepasirodyti įtartinas. Su kostiumu ir kaklaraiščiu, atvažiavęs baltu linkolnu, Džefris prie aplinkos tikrai nederėjo. Eštono gatvė, ar bent jau ta jos dalis, kurioje gyveno Džekas Raitas, buvo nudrengta ir apleista. Dauguma aplinkinių namų buvo užkaltais langais, apkabinėti geltonais įspėjamaisiais ženklais, kad juos ketinama griauti. Plūktuose tų namų kiemuose žaidė vaikai, tėvų niekur nebuvo matyti. Kažkas dvokė, ne visai kanalizacija, bet kažkuo panašiu. Džefris prisiminė, kaip važiuodavo pro miesto sąvartyną prie Madisono. Net jei važiuodavai pavėjui, pūvančių šiukšlių tvaikas vis tiek pasiekdavo nosį. Net užsidarius langus ir įjungus ventiliatorių.

Džefris kelissyk įkvėpė, mėgindamas apsiprasti su dvoku, ir prisiartino prie namo. Duris dengė sunkus tinklas, prie staktos pritvirtintas spyna. Tikrosios durys buvo su trimis kaiščiais ir viena spyna, kurią atrakinti galėjai greičiau dėlionės gabaliuku, o ne raktu. Džekas Raitas nemenką gyvenimo dalį praleido kalėjime. Šitas žmogus aiškiai brangino privatumą. Džefris apsidairė, tada priėjo prie vieno lango. Jis taip pat buvo užrakintas sunkiu tinkleliu, bet rėmas buvo senas ir nesunkiai išlaužiamas. Porąsyk tvirtai stumtelėjęs, jis išjudino visą rėmą. Džefris apsidairė, tada išėmė langą su visu rėmu ir įlindo į namą.

Svetainėje buvo tamsu ir niūru, visur mėtėsi šiukšlės ir popieriai. Ant grindų – oranžinė sofa, apvarvėjusi tamsiomis dėmėmis. Džefris nesuprato, ar ten tabako sultys, ar kokie nors kūno skysčiai. Bet pažino, kad kambaryje tvyrantis tvaikas – prakaito, sumišusio su valikliu „Lysol“.

Lyg dėl grožio visas svetainės sienas palei lubas puošė įvairiausi kryžiai. Jų dydžiai buvo nuo tokių, kokių galima įsigyti saldainių automatuose, iki net dvidešimt penkių centimetrų. Jie buvo prikalti prie sienos, vienas greta kito, suglausti taip, kad sudarė vientisą juostą. Jėzaus temą pratęsė plakatai ant sienų, jie atrodė lyg atnešti iš sekmadienio mokyklos klasės – Jėzus ir jo apaštalai. Viename Jis laikė ėriuką. Kitame tiesė rankas, rodydamas žaizdas delnuose.

Tai išvydus, Džefriui ėmė smarkiau plakti širdis. Jis ištiesė ranką prie ginklo ir nukabino dėklą nuo diržo, eidamas į namo priekį pasižiūrėti, ar niekas neateina per kiemą.

Virtuvėje lėkštės buvo sukrautos kriauklėje, apskretusios ir pašvinkusios. Grindys buvo lipnios, o visa patalpa atrodė drėgna, bet ne nuo vandens. Toks pat buvo ir miegamasis, Džefriui į veidą lyg šlapias skuduras trenkė alsus dvokas. Ant sienos virš dėmėto čiužinio kabėjo didelis Jėzaus Kristaus plakatas su aureole virš galvos. Kaip ir svetainėje, Jėzus laikė ištiesęs rankas, rodydamas žaizdas delnuose. Miegamąjį taip pat juosė kryžiai, bet jie buvo stambesni. Pasilypėjęs ant lovos, Džefris pamatė, kad kažkas, tikriausiai Raitas, raudonais dažais paryškino Jėzaus žaizdas, krauju apvarvino liemenį, padidino erškėčių spyglius ant galvos. Visų Jėzaus atvaizdų, kiek tik Džefris matė, akys buvo užteptos juodais kryžiais. Lyg Raitas norėtų, kad Jo akys liautųsi jį sekusios. Kokius veiksmus Raitui reikėtų slėpti, Džefriui ir derėjo išsiaiškinti.

Džefris nulipo nuo lovos. Jis peržvelgė žurnalus, bet prieš ką nors liesdamas išsitraukė iš kišenių ir apsimovė latekso pirštines. Žurnalai buvo daugiausia seni „People“ ir „Life“ numeriai. Miegamojo spinta nuo viršaus iki apačios prikimšta pornografijos. „Papingos pupulės“ gulėjo greta „Ryškių raudonplaukių“. Džefris prisiminė Sarą ir pajuto gumulą gerklėje.

Džefris koja paspyrė čiužinį. Ant spyruoklių po juo gulėjo devynių milimetrų „Sig Sauer“. Ginklas atrodė naujas ir tvarkingai prižiūrėtas. Tokiame rajone tik kvailys miegotų be ginklo po ranka. Džefris nusišypsojo ir pastūmė čiužinį į vietą. Vėliau jam tai gali praversti.

Atidaręs komodą, Džefris tiksliai nežinojo, ką ten ras. Galbūt taip pat pornografijos. Dar vieną šautuvą ar kokį savadarbį ginklą. Bet du viršutiniai stalčiai buvo pilni moteriškų apatinių. Ne šiaip sau apatinių, o šilkinių, seksualių, kokiais pasipuošusią Džefris mėgo matyti Sarą. Ten buvo naktinukų ir kelnaičių su juostele, prancūziškų kelnaičių su kaspinėliais ant klubų. Visi buvo labai dideli; tokie, kad tiktų vyrui.

Džefris vos nenusipurtė. Jis ėmė naršyti stalčiaus turinį tušinuku, nenorėdamas įsidurti adata ar dar kuo nors aštraus, nenorėdamas užsikrėsti venerine liga. Jau ketino uždaryti stalčių, bet kažkodėl apsigalvojo. Kažko jis čia nepastebi. Patraukęs į šalį porą tamsiai žalių nėriniuotų kelnaičių, jis rado, ko ieškojo. Stalčius buvo išklotas sekmadieniniu laikraštio „Grant County Observer“ egzempliorium. Jis pažino redakcijos puslapį.