Карин Слотер - Aklumas

Džefris suėmė ranka žmogėną už gerklės ir prirėmė prie mašinos. Puolė taip staigiai, kad nė pats nesuprato, ką daro, kol pajuto, kaip į plaštakos odą susminga ilgi Džeko Raito nagai.

Džefris prisivertė patraukti ranką. Raitas švokštė, kosėjo, mėgino atgauti kvapą. Džefris apėjo nedidelį ratuką ir pažvelgė į kaimynus. Niekas nė nekrustelėjo. Reginys visus tarsi pakerėjo.

– Manai, išgąsdinsi mane? – tarė Raitas gergždžiančiu balsu. – Kalėjime sutvarkydavau stambesnius už tave, du iškart.

– Kur buvai praėjusį pirmadienį? – paklausė Džefris.

– Dirbau, brolau. Paklausk mano lygtinio paleidimo pareigūnės.

– Gal ir paklausiu.

– Ji užėjo manęs patikrinti maždaug, – Raitas apsimetė susimąstęs, – sakyčiau, antrą ar pusę trijų. Tokia valanda tave domina?

Džefris neatsakė. Sibilės Adams mirties laikas buvo išspausdintas „Observer“.

– Aš šlaviau ir ploviau grindis, nešiau šiukšles, – tęsė Raitas.

Džefris parodė tatuiruotę.

– Žiūriu, tu religingas žmogus.

Raitas pažvelgė į savo ranką.

– Šitaip ir įkliuvau už Sarą.

– Stengiesi palaikyti ryšius su savo merginomis, ką? – paklausė Džefris. – Galbūt vartai laikraščius? Seki jas internetu?

Raitas pirmą sykį sunerimo.

– Buvai mano name?

– Gražiai papuošei sienas, – atsakė jis. – Šitiek Jėzuliukų. Vaikštant po kambarį, jie tiesiog seka akimis.

Raito veidas persimainė. Jis parodė Džefriui tą savo pusę, kurią regėjo tik kelios nelaimingos moterys, ir užriko:

– Tai mano asmeninė nuosavybė! Tau čia negalima!

– Aš čia buvau, – atsakė Džefris. Kai Raitas susierzino, jis įstengė išlikti ramus. – Viską apžiūrėjau.

– Niekšas! – suklykė Raitas ir smogė jam. Džefris žengė į šalį ir užlaužė vyriškiui ranką už nugaros. Raitas palinko į priekį ir veidu plojosi ant žemės. Džefris sėdėjo ant jo, keliu prirėmęs nugarą.

– Ką žinai? – paklausė Džefris.

– Paleisk, – maldavo Raitas. – Prašau, paleisk.

Džefris išsitraukė antrankius ir surakino Raitą. Kai spragtelėjo spynelės, anas ėmė giliai kvėpuoti.

– Tik skaičiau apie tai, – inkštė Raitas. – Prašau, prašau, paleisk.

Džefris pasilenkė ir sukuždėjo žmogėnui į ausį:

– Tu grįši į kalėjimą.

– Ne, nebesodink manęs, – maldavo Raitas. – Prašau.

Džefris ištiesė ranką ir trūktelėjo antkojį. Žinant, kaip veikia Atlantos valdžia, tai turėtų suveikti greičiau negu paskambinus 911. Kadangi antkojis nenutrūko, Džefris nuspyrė jį bato kulnu.

– Taip negalima! – klykė Raitas. – Taip negalima! Jie matė!

Džefris pakėlė akis, prisiminęs kaimynus. Jis be žodžių pažvelgė, o jie visi nusigręžė ir dingo namuose.

– O Dieve, prašau, nebesodink manęs, – maldavo Raitas. – Prašau, viską padarysiu.

– Ir tas šautuvas po čiužiniu jiems nepatiks, Džekai.

– O Dieve, – virpėdamas kūkčiojo anas.

Džekas atsirėmė į „Nova“ ir išsitraukė Kito duotą vizitinę kortelę. Joje buvo parašyta Merės Anos Mun pavardė. Džefris dirstelėjo į laikrodį. Labai abejojo, ar ji nudžiugs, išvydusi jį penktadienio vakarą be dešimt aštuonios.

23

Lena užsimerkė, nes saulė spigino į veidą. Vanduo buvo šiltas ir malonus, bangoms liūliuojant po ja, kūną glostė švelnus vėjelis. Ji neprisiminė, kada paskutinį sykį buvo prie vandenyno, bet atostogos mažų mažiausiai buvo pelnytos.

– Žiūrėk, – tarė Sibilė, rodydama į viršų.

Lena pažvelgė, kur rodė sesers pirštas, ir danguje virš vandenyno pamatė žuvėdrą. Bet jos dėmesys kažkodėl nukrypo į debesis. Jie atrodė kaip vatos kamuoliai švelniai žydrame fone.

– Norėjai, kad grąžinčiau? – paklausė Sibilė, duodama Lenai raudoną plaukimo lentą.

Lena nusijuokė.

– Henkas sakė, kad tu ją pametei.

Sibilė nusišypsojo.

– Pasidėjau ją ten, kur jis nematė.

Staiga Lena visiškai aiškiai suvokė, kad apako ne Sibilė, o Henkas. Ji niekaip nesuprato, kaip galėjo taip susipainioti, bet štai Henkas sėdi paplūdimyje su juodais akiniais. Jis atsilošė, pasirėmė rankomis už nugaros ir atkišo saulei krūtinę. Tokio įdegusio Lena jo nebuvo mačiusi. Tiesą sakant, kai jie anksčiau atvykdavo prie jūros, Henkas tupėdavo viešbutyje ir į paplūdimį su mergaitėmis neidavo. Ką jis ten visą dieną veikdavo, Lena nežinojo. Kartais su juo pasilikdavo Sibilė, norėdama pailsėti nuo saulės, bet Lenai prie jūros labai patiko. Ji mėgo žaisti vandenyje ar ieškoti improvizuotų paplūdimio tinklinio rungtynių, į kurias galėtų įsiprašyti.

Šitaip Lena sutiko Gregą Mičelį, savo paskutinį rimtesnį vaikiną. Gregas su draugais žaidė tinklinį. Jis buvo maždaug dvidešimt aštuonerių metų, bet jo draugai – daug jaunesni, ir jiems daug labiau rūpėjo žvalgytis į merginas, o ne žaisti. Lena priėjo, suprasdama, kad jaunesnieji vyrai ją vertina tarsi mėsos gabalą, ir paprašė priimti pažaisti. Gregas sviedė jai kamuolį tiesiai nuo krūtinės, o Lena taip pat jį pagavo.

Po kurio laiko jaunesni vaikinai išsivaikščiojo ieškoti alkoholio, moterų ar abiejų iškart. Lena, regis, valandų valandas žaidė su Gregu. Jei jis tikėjosi, kad Lena pasiduos, pagerbdama jo vyriškumą, jam teko galvoti iš naujo. Trečiųjų rungtynių pabaigoje ji taip jį sutvarkė, kad toliau žaisti jis atsisakė ir pasiūlė vietoje prizo pavaišinti ją vakariene.

Jis nusivedė ją į pigią meksikietišką užeigą, kur Lenos senelis, jei dar nebūtų miręs, būtų tučtuojau užsilenkęs. Jie gėrė saldžias cukrines margaritas, paskui šoko, tada Lena vietoje bučinio labai nakčiai gudriai nusišypsojo Gregui. Kitą dieną jis vėl laukė prie jos viešbučio, šįsyk su banglente. Ji visada norėjo išmokti plaukti banglente, todėl mielai priėmė jo pasiūlymą pamokyti.

Dabar ji juto bangas po savim, vanduo kėlė jos kūną aukštyn, paskui metė žemyn. Grego ranka prilaikė ją už nugaros, vis žemiau, žemiau, kol sauja suėmė užpakalį. Ji lėtai apsigręžė, leisdama jam žiūrėti ir liesti nuogą savo kūną. Spigino saulė, o jos oda atrodė šilta ir gyva.

Jis įsipylė į delną įdegio aliejaus ir ėmė trinti jos pėdas. Rankomis apėmė kulkšnis, praskėtė kojas. Jie vis dar plūduriavo vandenyne, bet vanduo kažkaip sukietėjo ir prilaikė Gregui jos kūną. Jo rankos kilo šlaunimis, glostė, lietė, judėjo pro slaptas vieteles, kol delnais suėmė krūtis. Jis laižė, bučiavo, kandžiojo spenelius, krūtis, kilo iki burnos. Grego bučiniai buvo stiprūs ir šiurkštūs, jis niekada Lenos taip nebučiuodavo. Ji pajuto reaguojanti į jį taip, kaip negalėjo nė įsivaizduoti.

Jo kūnas prispaudė ją bauginamai jausmingai. Jo rankos buvo sudiržusios, prisilietimas šiurkštus, ir jis darė su ja, ką tik norėjo. Pirmą sykį gyvenime Lena atleido vadžias. Pirmą sykį gyvenime Lena pasijuto bejėgė šalia šio vienintelio vyro. Ji juto tuštumą, kurią užpildyti galėjo tik jis. Ji padarytų viską, ko tik jis užsigeistų. Ji išpildytų bet kokį jo pageidavimą.

Jo burna leidosi jos kūnu, liežuvis šmirinėjo tarp kojų, šiurkščiai kibo dantys. Ji mėgino ištiesti jam rankas, prisitraukti jį arčiau, bet negalėjo pajudėti. Staiga jis užgulė ją ir prispaudė jos rankas kuo toliau nuo kūno, išskėstas į šalis, lyg norėdamas ją prismeigti, ir įsiskverbė vidun. Ją užliejo malonumo banga, nenuslūgusi, regis, valandų valandas, tada staiga atėjo kankinamas palengvėjimas. Visas jos kūnas atsivėrė jam, ji išrietė nugarą, lyg trokšdama su juo susilieti.