Карин Слотер - Aklumas

Džefris prisiminė, kaip Lena prieš kelias dienas sakė „auka“ apie seksualinių nusikaltėlių užpultas moteris. Ji iškreipė tą žodį, tarė jį taip pat kaip „silpna“ ar „kvaila“. Džefriui nepatiko, kad Lena šitaip skirsto, juolab jam nepatiko, kai taip pasakė Sara. Jis tikriausiai pažinojo Sarą geriau už visus jos gyvenimo vyrus, todėl žinojo, kad jei Sara ir yra auka, tai tik savo pačios smerkiančio teismo. Kita prasme jis nelaikė jos auka. Priešingai, ji jam atrodė itin gyvybinga. Džefriui skaudėjo širdį, kad Sara taip blogai apie jį galvoja.

Jo mintis pertraukė Mun, klausdama:

– Galim pradėti?

– Aha, – atsakė Džefris, mesdamas iš galvos Sarą.

Nesvarbu, ką ji sako, Raitas vis tiek gali ką nors papasakoti apie įvykius Granto apygardoje. Džefris jau Atlantoje. Nėra jokios priežasties grįžti, kol neišpeš iš to tipo visko, ko reikia. Džefris sukando dantis ir, žvelgdamas pro stiklą, prisivertė susikaupti ir imtis darbo.

Mun su trenksmu įėjo į kambarį, trenkė durimis paskui save ir garsiai atstūmė kėdę nuo stalo – jos kojos džeržgė braukiamos per plytelių grindis. Kad ir koks turtingas buvo Atlantos policijos departamentas, kad ir kiek gaudavo papildomų lėšų, miesto apklausos kambariai nė iš tolo nebuvo tokie tvarkingi kaip Granto apygardoje. Džekas Alenas Raitas sėdėjo purviname ir pradvisusiame kambarėlyje. Betono sienos buvo nedažytos ir pilkos. Kambarys atrodė niūrus, bet kas prisipažintų vien tam, kad galėtų iš jo ištrūkti. Stebėdamas, kaip darbuojasi Merė Ana Mun, Džefris visa tai apsvarstė. Ji nė iš tolo neprilygo Lenai Adams, bet nepaneigsi, kad su prievartautoju Mun įstengė užmegzti ryšį. Ji kalbėjosi su juo lyg vyresnioji sesuo.

Ji paklausė:

– Tas senas kaimietis tavęs neskriaudė, ką?

Džefris suprato, kad ji stengiasi įgyti Raito pasitikėjimą, bet jam vis tiek nepatiko apibūdinimas, labiausiai dėl to, kad Merė Ana Mun turbūt iš tikrųjų taip galvoja.

– Jis nutraukė antkojį, – pasakė Raitas. – Ne aš.

– Džekai, – atsiduso Mun kitoje stalo pusėje, – žinau, supranti? Mums reikia išsiaiškinti, kaip po tavo čiužiniu atsirado šautuvas. Tai aiškus pažeidimas, o tau gresia trečias smūgis. Supranti?

Raitas pažvelgė į veidrodį, tikriausiai gerai žinodamas, kad už jo stovi Džefris.

– Nežinau, kaip jis ten atsirado.

– Turbūt jis ir tavo pirštų atspaudus ant jo užtepė? – paklausė Mun, sukryžiuodama rankas.

Raitas, regis, susimąstė. Džefris žinojo, kad šautuvas Raito, bet taip pat žinojo, kad Mun jokiais būdais negalėjo suspėti taip greitai ištirti jį ir sužinoti, kieno pirštų atspaudai ant jo.

– Aš bijojau, – pagaliau atsakė Raitas. – Mano kaimynai žino, suprantat? Jie žino, koks aš.

– O koks tu?

– Jie žino apie mano mergaites.

Mun pakilo nuo kėdės. Ji nusigręžė nuo Raito ir pažvelgė pro langą. Jo rėmą dengė toks pat tinklelis kaip Raito namuose. Džefris nustebęs suvokė, kad žmogus įsirengė namus kaip kalėjimą.

– Papasakok apie savo mergaites, – tarė Mun. – Kalbu apie Sarą.

Išgirdęs Saros vardą, Džefris sugniaužė kumščius.

Raitas atsilošė ir apsilaižė lūpas.

– Karšta skylutė, – jis vyptelėjo. – Ji buvo man gera.

Mun, regis, nuobodžiavo. Ji jau pakankamai ilgai čia dirba, kad nesibaisėtų. Paklausė:

– Tikrai?

– Ji buvo tokia miela.

Mun apsigręžė ir atsirėmė į tinklelį.

– Kiek suprantu, tu žinai, kas dedasi ten, kur ji gyvena. Žinai, kas nutiko toms merginoms.

– Žinau tik tiek, kiek perskaičiau laikraščiuose, – atsakė Raitas ir gūžtelėjo pečiais. – Jūs manęs nepasodinsit už tą šautuvą, ką, viršininke? Aš turėjau saugotis. Baiminausi dėl savo gyvybės.

– Pasikalbėkim apie Granto apygardą, – pasiūlė Mun, – o tada pasitarsim dėl šautuvo.

Raitas įbedė į ją akis ir ėmė krapštinėtis veidą.

– Jūs manęs neapgausit?

– Aišku, kad ne, Džekai. Ar esu kada tave apgavusi?

Raitas, regis, susimąstė. Džefrio nuomone, pasirinkimas paprastas: kalėjimas arba bendradarbiavimas. Bet tikriausiai Raitas vis tiek nori bent šiek tiek savo gyvenime spręsti pats.

– Tas užrašas ant jos mašinos, – pasakė Raitas.

– Kaip? – nesuprato Mun.

– Tas žodis ant jos mašinos, – patikslino Raitas. – Aš jo nerašiau.

– Ne?

– Sakiau savo advokatui, bet jis sakė, kad nesvarbu.

– Dabar svarbu, Džekai, – atsakė Mun, atkakliai, bet ne per daug.

– Aš negalėčiau taip parašyti ant mašinos.

– Dziundzė? – paklausė ji. – Tu taip ją vadinai tualete.

– Tai kas kita, – atsakė jis. – Tada buvau įsiaudrinęs.

Mun nieko neatsakė.

– O kas užrašė?

– Nežinau, – atsakė Raitas. – Aš visą dieną buvau ligoninėje, dirbau. Nežinojau, kokia jos mašina. Bet būčiau atspėjęs. Ji buvo tokia išpuikusi, suprantat? Lyg būtų už visus geresnė.

– Nepradėk vėl iš naujo, Džekai.

– Gerai, – atsakė jis ir nudelbė akis. – Atleiskit.

– Kaip manai, kas taip užrašė ant jos mašinos? – paklausė Mun. – Kas nors iš ligoninės?

– Kas nors, kas ją pažinojo, kas žinojo, kokia jos mašina.

– Galbūt daktaras?

– Nežinau, – jis gūžtelėjo pečiais. – Galbūt.

– Tu manęs nemaustai?

Klausimas jį, regis nustebino.

– Po galais, aišku, kad ne.

– Taigi manai, kad kas nors iš ligoninės galėjo taip parašyti ant jos mašinos. Kodėl?

– Gal užpyko ant jos?

– Žmonės dažnai ant jos pykdavo?

– Ne, – jis įnirtingai papurtė galvą. – Sara buvo gera. Ji visada su visais kalbėdavosi. – Jis, regis, pamiršo, jog ką tik pasakojo, kokia Sara buvo išpuikusi. – Ji visada sveikindavosi su manim koridoriuose. Suprantat, ne klausdavo, kaip sekasi, ar ką, o tiesiog parodydavo, kad pastebi. Dauguma žmonių žiūri į tave ir nemato. Suprantat?

– Sara mandagi mergina, – atsakė Mun, neleisdama jam nukrypti nuo temos. – Kas galėjo taip sugadinti jos mašiną?

– Galbūt kas nors dėl ko nors ant jos užpyko?

Džefris pridėjo rankas prie stiklo, jusdamas, kaip ant sprando šiaušiasi plaukai. Mun taip pat tai pajuto.

Ji paklausė:

– Dėl ko?

– Nežinau, – atsakė Raitas. – Tik sakau, kad aš ant mašinos nerašinėjau.

– Tikrai?

Raitas nurijo seilę.

– Sakėt, kad už tai nebausit dėl ginklo, taip?

Mun piktai dėbtelėjo į jį.

– Neabejok manim, Džekai. Juk iškart šitaip sutarėm. Ką gali mums pasiūlyti?

Raitas pažvelgė į veidrodį.

– Daugiau nieko nežinau, tik kad nerašiau ant jos mašinos.

– Tai kas rašė?

Raitas gūžtelėjo pečiais.

– Juk sakiau, kad nežinau.

– Manai, tas pats vaikinas, kuris subraižė jos mašiną, dabar siautėja Granto apygardoje?

Jis vėl gūžtelėjo pečiais.

– Aš ne detektyvas. Tik sakau, ką žinau.

Mun sukryžiavo rankas ant krūtinės.

– Savaitgalį palaikysim tave areštinėje. Kai pasikalbėsim pirmadienį, pažiūrėsim, ar neprisiminsi, kas tas žmogus galėtų būti.

Raitas apsiašarojo.

– Aš tiesą sakau.

– Pažiūrėsim, ar pirmadienio rytą tiesa bus tokia pat.

– Prašau, nesodinkit manęs ir vėl.

– Mes tik sulaikom, Džekai, – atsakė Mun. – Pasirūpinsiu, kad gautum atskirą kamerą.

– Leiskit mane namo.

– Deja, ne, – atsakė Mun. – Pamąstyk dienelę kitą. Turėsi laiko apsispręsti, kas tau svarbiausia.

– Aš žinau, kas svarbiausia. Tikrai.

Toliau Mun nebesiklausė. Ji paliko Raitą kambaryje, įsikniaubusį į delnus ir raudantį.