Карин Слотер - Aklumas

Šeštadienis

25

Sara krūptelėjusi nubudo ir akimirką supanikavo, nesuprasdama, kur atsidūrė. Ji apsidairė po kambarį, sutelkdama dėmesį į patvarius, patikimus daiktus. Sena komoda, priklausiusi dar jos močiutei, veidrodis, rastas sendaikčių turguje, spinta, tokia plati, kad tėvas padėjo jai nuimti nuo vyrių miegamojo duris, kad ją įneštų.

Ji atsisėdo lovoje ir pro langus pažvelgė į ežerą. Vanduo šiaušėsi nuo vakarykštės audros, paviršių raižė aukštos bangos. Lauke dangus buvo šiltai pilkas, saulės nebuvo matyti, pažeme slinko rūkas. Namie buvo šalta, ir Sara pagalvojo, kad lauke tikriausiai dar šalčiau. Eidama į vonią, ji apsisiautė skiautinių antklode ir suraukė nosį, pastačiusi kojas ant šaltų grindų.

Virtuvėje ji įjungė kavavirę ir stovėjo priešais ją, laukdama, kol privarvės puodelis. Grįžo į miegamąjį, apsitempė bėgimo šortais, o ant jų – senomis sportinėmis kelnėmis. Telefono ragelis dar buvo nukeltas po vakarykščio Džefrio skambučio, ir Sara padėjo jį į vietą. Beveik iškart telefonas suskambo.

Sara giliai atsikvėpė, tada pakėlė jį:

– Klausau?

– Sveika, mažute, – tarė Edis Lintonas. – Kur buvai?

– Netyčia numečiau ragelį nuo telefono, – pamelavo Sara.

Tėvas arba nesuprato, kad ji meluoja, arba nenorėjo kabinėtis. Jis tarė:

– Mes ruošiam pusryčius. Nori ateiti?

– Ne, dėkui, – atsakė Sara, nors pilvas tučtuojau paprieštaravo. – Žadu pabėgioti.

– Gal po to užsuk?

– Gal, – atsakė Sara.

Ji nuėjo prie stalo koridoriuje, atidarė viršutinį stalčių ir ištraukė dvylika atvirukų. Dvylika metų nuo išprievartavimo, po atviruką kasmet. Prie jos adreso visada būdavo atspausdinta Biblijos citata.

– Mažute, – tarė Edis.

– Aha, tėti, – atsakė Sara, vėl klausydama, ką jis sako. Ji sumetė atvirukus atgal į stalčių ir klubu jį užstūmė.

Jie šnekučiavosi apie audrą. Edis papasakojo, kad vos pora metrų nuo Lintonų namo nukrito medžio šaka, o Sara pasisiūlė vėliau ateiti padėti apsikuopti. Jam kalbant, Sara prisiminė metą iškart po išprievartavimo. Ji gulėjo ligoninės lovoje, šnypštė ventiliatorius, širdies monitorius ją tikino, kad ji liko gyva, nors tai jos nė kiek neguodė.

Ji miegojo, o kai pabudo, greta buvo Edis, abiem rankomis suėmęs jos delną. Ji niekada nebuvo mačiusi tėvo verkiant, bet tada jis raudojo, tyliai, apgailėtinai kūkčiojo. Ketė stovėjo už jo, rankomis apglėbusi per liemenį, galva prigludusi prie nugaros. Sara ten pasijuto lyg ne savo vietoje, ir jai šmėkštelėjo mintis, ko jie tokie nusiminę, kol prisiminė, kas nutiko jai pačiai.

Po savaitės ligoninėje Edis parsivežė ją į Grantą. Sara visą kelią laikė galvą jam ant peties, sėdėdama ant priekinės seno jo sunkvežimiuko sėdynės, įsispraudusi tarp mamos ir tėvo, visai kaip tada, kai dar nebuvo gimusi Tesa. Motina, nepataikydama į toną, giedojo Sarai negirdėtą giesmę. Kažką apie atpirkimą. Kažką apie išganymą. Kažką apie meilę.

– Mažute?

– Ką, tėveli? – atsakė Sara, nusibraukdama ašarą. – Vėliau užsuksiu, gerai? – Ji pasiuntė telefonui oro bučinį. – Aš tave myliu.

Jis atsakė tuo pačiu, bet jo balsas buvo susirūpinęs. Sara uždengė ragelį ranka, lyg mėgindama priversti jį neliūdėti. Kai sveiko po to, ką jai padarė Džekas Alenas Raitas, sunkiausia jai buvo žinoti, kad tėvas žino visas prievartavimo smulkmenas. Ji taip ilgai jautėsi prieš jį lyg nuoga, kad pasikeitė jų santykiai. Nebeliko Saros, su kuria jis spardė kamuolį. Baigėsi pokštai apie tai, kad Edis norėtų, jog ji taptų ginekologe, nes tuomet bent jau galėtų sakyti, kad abi jo dukros landžioja po skyles. Jis nebelaikė jos nepažeidžiama Sara. Dabar ją reikėjo saugoti. Tiesą sakant, jis į ją žiūrėjo taip pat kaip dabar Džefris.

Sara trūktelėjo sportbačių raištukus, užveržė juos per kietai, bet nekreipė dėmesio. Vakar Džefrio balse ji girdėjo gailestį. Iškart suprato, kad viskas negrįžtamai pasikeitė. Nuo šiol ji jam bus tik auka. Sara per daug jėgų įdėjo, stengdamasi įveikti tą jausmą, kad dabar jam pasiduotų.

Užsimetusi lengvą striukę, Sara išėjo iš namų. Ji nubėgo per kiemą iki gatvės, pasuko kairėn, tolyn nuo tėvų. Sara nemėgo bėgioti gatvėmis; buvo mačiusi per daug sužalotų kelių. Kai sportuodavo, bėgdavo ant takelio Granto krikščioniškojo jaunimo sąjungos sporto salėje arba plaukiodavo baseine. Vasarą anksti rytą plaukiodavo ežere, kad praskaidrėtų protas ir susikauptų dienai. Šiandien jai norėjosi spausti, kiek gali, velniop tuos sąnarius. Sara visada mėgo sportuoti, prakaitas padėdavo jai atgauti pusiausvyrą.

Maždaug už trijų kilometrų nuo namų ji pasuko takeliu iš pagrindinės gatvės, kad galėtų bėgti palei ežerą. Kai kur žemė buvo nelygi, bet vaizdas gniaužė kvapą. Kai saulė pagaliau nugalėjo tamsius debesis, ji suprato atsidūrusi prie Džebo Magvairo namų. Stabtelėjo pasižiūrėti į grakščią juodą valtį, prišvartuotą jo prieplaukoje, ir tik tada suprato, kur atbėgo. Sara prisidengė ranka akis ir pažvelgė į Džebo namą.

Jis gyveno visai neseniai nusipirktame senajame Tanerių name. Paežerės žmonės retai pasiryždavo atsisakyti žemės, bet Tanerių vaikai, kurie prieš daug metų išsikraustė iš Granto, tėvui mirus nuo emfizemos, su džiaugsmu stvėrė pinigus ir dingo. Raselas Taneris buvo malonus žmogus, bet kaip dauguma senukų turėjo keistenybių. Džebas asmeniškai atnešdavo Raselui vaistų, tikriausiai tai padėjo jam nebrangiai nusipirkti namą, kai senukas mirė.

Stačia veja Sara priėjo prie namo. Savaitė po to, kai atsikraustė, Džebas puolė namą remontuoti, senus pakeliamus langus pakeitė dvivėriais, nuo stogo pašalino asbesto čerpes. Namas, kiek tik Sara prisiminė, buvo tamsiai pilkas, bet Džebas perdažė jį smagia geltona spalva. Sarai ji atrodė per ryški, bet Džebui tiko.

– Sara? – paklausė Džebas, išeidamas iš namo. Jam prie šono kabėjo staliaus diržas su čerpių plaktuku.

– Sveikas, – šūktelėjo ji, artindamasi prie jo. Kuo arčiau namo ėjo, tuo aiškiau girdėjo kapsėjimą. – Kas čia? – paklausė.

Džebas parodė nuo stogo kabantį lietvamzdį.

– Kaip tik einu taisyti, – paaiškino jis, prisiartindamas prie jos. Jis uždėjo ranką ant plaktuko. – Turėjau tiek darbo, kad nebuvo kada nė atsikvėpti.

Ji linktelėjo galva, puikiai jį suprasdama.

– Galiu padėti?

– Dėkui, ne, – atsakė Džebas, imdamas beveik dviejų metrų kopėčias. Kalbėdamas jis nusinešė jas prie kabančio lietvamzdžio. – Girdi, kaip dunksi? Tas prakeiktas vamzdis taip lėtai nuteka, kad apačioje bilda lyg kūjis.

Eidama paskui jį arčiau namo, garsą ji išgirdo aiškiau. Tai buvo įkyrus, nesiliaujantis bilsnojimas, lyg iš čiaupo vanduo varvėtų į geležinę kriauklę. Ji paklausė:

– Kas nutiko?

– Turbūt medis senas, – atsakė jis, statydamas kopėčias. – Deja, šitas namas – tikras pinigų siurblys. Sutaisau stogą, nukrenta lietvamzdžiai. Apkalu prieplauką, o ji ima grimzti.

Sara pažvelgė į prieplauką ir pastebėjo pakilusį vandenį.

– Rūsys apsemtas?

– Dėkui Dievui, rūsio nėra, kitaip būtų tikras potvynis, – atsakė Džebas, kyšteldamas ranką į odinę diržo kišenėlę. Jis viena ranka išsitraukė lietvamzdžio vinį, o kita griebė plaktuką.

Sara pažvelgė į vinį, ir jai šovė mintis.

– Galima pažiūrėti?

Jis keistai pažvelgė į ją, tada atsakė:

– Aišku.

Ji paėmė vinį ir pasvėrė ją rankoje. Trisdešimt centimetrų tikrai pakaktų lietvamzdžiui prikalti, bet ar Džulija Metjus galėjo būti prikalta prie grindų kuo nors panašiu?