Карин Слотер - Aklumas

– Jūs pažadėjot, kad atskirsit jį nuo kitų.

– Žinau, – atkirto ji. – Bet juk nesužiūrėsi, kas dedasi, kai jis uždarytas. Jūs juk tikrai žinot, kad seni geri vyrukai darbuojasi pagal savas taisykles.

Prisiminęs, kaip pats vakar elgėsi su Džeku Raitu, Džefris neturėjo kaip gintis.

– Kurį laiką iš jo nieko nebus, – pasakė Mun. – Jis smarkiai supjaustytas.

Jis nusikeikė panosėje.

– Kai išėjau, jis nieko nebepasakė?

– Ne.

– Jis tikrai mano, kad tai buvo ligoninės darbuotojas?

– Tiesą sakant, ne.

– Tai buvo kas nors, kas matė ją ligoninėje, – pasakė Džefris. – Kas galėjo ją matyti, ten nedirbdamas? – Jis laisvąja ranka prisidengė akis, stengdamasis mąstyti. – Gal galit gauti iš ten pacientų bylas?

– Korteles? – ji abejojo. – Vargu.

– Tik pavardes, – atsakė jis. – Tik tos dienos. Balandžio dvidešimt trečiosios.

– Datą žinau.

– Galit?

Ji tikriausiai uždengė ragelį, bet jis vis tiek nugirdo, kad su kažkuo kalbasi. Po kelių sekundžių vėl atsiliepė:

– Duokit valandą ar pusantros.

Džefris vos susilaikė nesudejavęs. Valanda prilygo amžinybei. Jis tik tarė:

– Atvažiuoju.

27

Lena išgirdo, kaip kažkur prasivėrė durys. Ji gulėjo ant grindų, laukdama jo, nes nieko daugiau negalėjo daryti. Kai Džefris jai pranešė, kad mirė Sibilė, Lena visą dėmesį sutelkė į jos žudiko paieškas, į teisingumą jam. Ji nieko taip netroško, kaip rasti tą niekšą ir nusiųsti jį į elektros kėdę. Tokios mintys taip ją užvaldė nuo pirmos dienos, kad ji neturėjo kada sustoti ir gedėti. Nė dienos ji nepaskyrė gedului dėl sesers. Nė valandai nestabtelėjo ir nesusimąstė apie savo netektį.

O dabar, įkalinta šiame name, prikalta prie grindų, Lena neturėjo kitos išeities, tik apie tai galvoti. Visas jos laikas buvo skirtas prisiminimams apie Sibilę. Net kai būdavo kvaišinama, su kempine prie burnos, į gerklę varvant karčiam vandeniui, kol per jėgą jį nurydavo, Lena gedėjo Sibilės. Kai kurios dienos mokykloje iškildavo taip ryškiai, kad Lena net pajusdavo rankoje pieštuką. Sėdėdama su Sibile klasės gale, ji užuosdavo seno spausdintuvo rašalą. Prisiminė pasivažinėjimus mašina ir atostogas, abiturientų nuotraukas ir ekskursijas. Viską išgyveno iš naujo, greta Sibilės, visą laiką jautėsi taip, lyg iš tikrųjų vėl ten būtų atsidūrusi.

Kai jis įėjo, vėl įsižiebė šviesa. Jos vyzdžiai buvo tokie išplėsti, kad ji įžiūrėjo tik šešėlius, bet jis vis tiek akindavo ją šviesa. Akis taip gėlė, kad turėjo užsimerkti. Kodėl jis taip elgiasi, ji nesuprato. Lena žinojo, kas ją pagrobė. Net jei nebūtų pažinusi jo balso, jis kalbėjo apie dalykus, kuriuos galėjo žinoti tik miestelio vaistininkas.

Džebas atsisėdo prie jos kojų ir padėjo žibintą ant grindų. Kambaryje buvo visiškai tamsu, tik sklido tas plonas šviesos spindulys. Taip ilgai išbuvus tamsoje, Lenai buvo paguoda bent ką nors matyti.

Džebas paklausė:

– Geriau jautiesi?

– Taip, – atsakė Lena, nors neprisiminė, ar kada nors jautėsi blogiau.

Maždaug kas keturias valandas jis kažko jai suleisdavo. Kadangi netrukus po to atsipalaiduodavo raumenys, ji įtarė, kad tai kokie nors nuskausminamieji. Jie buvo gana stiprūs, kad jai neskaudėtų, bet sąmonės ji neprarado. Jis atjungdavo ją tik nakčiai, su kažkuo, ko pridėdavo į vandenį. Priglausdavo jai prie burnos šlapią kempinę, versdamas ryti kartų vandenį. Ji meldė Dievo, kad rytų ne šunvyšnę. Lena savo akimis matė Džuliją Metjus. Žinojo, koks mirtinas tas kvaišalas. Be to, Lena abejojo, ar Sara Linton atskubės jos gelbėti. Nors ir pati nebuvo tikra, ar nori būti išgelbėta. Giliai širdyje Lena pamažu nusprendė, kad geriausia, kas jai gali nutikti, – čia ir numirti.

– Mėginau sustabdyti tą kapsėjimą, – lyg atsiprašinėdamas tarė Džebas. – Nežinau, kas ten sugedo.

Lena apsilaižė lūpas ir prikando liežuvį.

– Buvo užėjusi Sara, – tęsė jis. – Žinai, ji tikrai nenutuokia, kas aš.

Lena vėl tylėjo. Jo balse pasigirdo vienatvės gaidelė, o ji nenorėjo kreipti į tai dėmesio. Lyg jis prašytų paguodos.

– Nori sužinoti, ką padariau tavo seseriai? – paklausė jis.

– Taip, – nesusilaikė Lena.

– Jai skaudėjo gerklę, – pradėjo pasakoti jis, nusivilkdamas marškinius.

Akies kampučiu Lena stebėjo, kaip jis rengiasi toliau. Jis kalbėjo atsainiai, taip pat, kaip patardavo, kokius nereceptinius vaistus nuo kosulio pirkti ar kuriuos vitaminus rinktis. Jis tarė:

– Ji nemėgo gerti vaistų, net aspirino. Paklausė manęs, ar turiu gerų žolelių nuo kosulio.

Dabar jis liko visiškai nuogas ir prisiartino prie Lenos. Kai jis atsigulė šalia, ji mėgino pasislinkti, bet veltui. Jos rankos ir kojos buvo tvirtai prikaltos prie grindų. Papildomi pančiai ją beveik paralyžiavo.

Džebas tęsė:

– Sara man sakė, kad antrą valandą eis pietauti. Žinojau, kad ten bus ir Sibilė. Stebėdavau, kaip ji kiekvieną pirmadienį eidavo pro šalį į valgyklą. Ji buvo labai graži, Lena. Bet ne tokia kaip tu. Neturėjo tavo dvasios.

Lena krūptelėjo, kai jo ranka paglostė jai pilvą. Jo pirštai švelniai žaidė ant jos odos, ir jos kūnas suvirpėjo iš baimės.

Jis padėjo galvą jai ant peties ir kalbėdamas žiūrėjo į savo ranką.

– Žinojau, kad ten bus Sara, kad Sara galės ją išgelbėti, bet, žinoma, nutiko ne taip, tiesa? Sara pavėlavo. Ji pavėlavo ir leido tavo seseriai numirti.

Lenos kūnas nevaldomai purtėsi. Anksčiau prievartaudamas jis ją apkvaišindavo, ir ji kažkaip ištverdavo. Jei prievartaus dabar, šitaip, ji tikrai mirs. Lena prisiminė paskutinius Džulijos Metjus žodžius. Ji sakė, kad Džebas su ja mylėjosi; dėl to Džulija mirė. Lena suprato, kad jei jis elgsis švelniai, jei bus geras, o ne pašėlęs, jei bučiuos ir glamonės ją kaip mylimąją, ji niekada nebeatsipeikės. Kad ir ką jis jai darytų, jei ji liktų gyva, jei ištvertų šitą siaubą, dalis jos vis tiek būtų mirusi.

Džebas pasilenkė, perbraukė liežuviu jos pilvo apačią, įlindo į bambą. Patenkintas nusijuokė.

– Kokia tu miela, Lena, – sukuždėjo jis, kildamas prie spenelio. Jis švelniai čiulpė vieną krūtį, o delnu glamonėjo kitą. Jo kūnas prigludo prie jos, ir ji koja pajuto, kaip jis sukietėjo.

Virpančiomis lūpomis Lena pratarė:

– Papasakok apie Sibilę.

Jis pirštais švelniai suspaudė spenelį. Kitoje aplinkoje, kitu metu tai būtų beveik žaisminga. Jo balsas skambėjo dusliai lyg įsimylėjėlio, o jai nuo to iš pasišlykštėjimo net kūnas pagaugais ėjo.

Džebas pasakė:

– Apėjau aplink pastatą ir pasislėpiau tualete. Žinojau, kad nuo arbatos jai prireiks į tualetą, todėl, – jis perbraukė pirštais per jos pilvą ir sustojo tiesiai virš gaktos. – Užsirakinau kitoje kabinoje. Viskas įvyko labai greitai. Kaip aš nepagalvojau, kad ji nekalta. – Jis patenkintas atsiduso lyg sotus šuva. – Viduje ji buvo tokia šilta ir drėgna.

Lena suvirpėjo, kai jo pirštas įsiskverbė jai tarp kojų. Jis masažavo ją, žvelgdamas į akis, žiūrėdamas, kaip ji reaguoja. Tiesiogiai stimuliuojamas, jos kūnas sureagavo priešingai, negu būtų reagavęs iš tokio siaubo. Jis palinko virš jos ir pabučiavo į krūties šoną.

– Dieve, koks gražus tavo kūnas, – dejavo jis, pridėjęs pirštą prie jos lūpų ir versdamas jas prasiverti.

Jis įkišo pirštą giliau, o ji pajuto savo skonį, pirmyn atgal, pirmyn atgal.

Jis tarė:

– Džulija irgi buvo graži, bet ne tokia kaip tu.

Jis vėl įkišo ranką jai tarp kojų ir giliai įgrūdo pirštą. Kai įkišo ir antrą pirštą, ji pajuto tempimą.