Карин Слотер - Aklumas

Džebas stovėjo tarpduryje, atsirėmęs į staktą.

– O sakei, kad vėliau pati pas juos eisi.

– Taip, – atsakė Sara, traukdamasi į kitą kambario galą. Šitaip tarp jų atsidūrė lova, bet Sara neturėjo kaip pasprukti ir stovėjo nugara į langą. – Jis atvažiuoja manęs pasiimti.

– Manai? – paklausė Džebas. Jis šypsojosi taip, kaip visada, kreivai lyg mažas vaikas. Kažkuo jis atrodė toks paprastas, toks nepavojingas, kad Sara akimirką pagalvojo, ar nebus klaidingai supratusi. Vos dirstelėjo į jo ranką, iškart atsitokėjo. Prie šono jis laikė ilgą aštrų peilį.

– Iš ko supratai? – paklausė jis. – Iš acto, taip? Vaje, kaip privargau, kol suleidau jį pro kamštį. Dėkui Dievui už širdies švirkštus.

Sara užkišo ranką už nugaros ir delnu pajuto šaltą lango stiklą.

– Tu palikai jas man, – pasakė ji, prisiminusi kelias pastarąsias dienas. Džebas žinojo, kad ji pietaus su Tesa. Džebas žinojo, kad ji bus ligoninėje tą vakarą, kai kažkas pašovė Džefrį. – Todėl Sibilė buvo tualete. Todėl Džulija gulėjo ant mano mašinos. Norėjai, kad aš jas gelbėčiau.

Jis nusišypsojo ir lėtai linktelėjo galva. Jo akys atrodė liūdnos, lyg jam būtų gaila, kad žaidimas baigėsi.

– Norėjau suteikti tau tokią progą.

– Dėl to parodei man jos nuotrauką? – paklausė ji. – Norėjai pažiūrėti, ar ją prisiminsiu?

– Nustebau, kad prisimeni.

– Kodėl? – paklausė Sara. – Manai, galėčiau užmiršti tokį dalyką? Ji buvo vaikas.

Jis gūžtelėjo pečiais.

– Tai tu jai taip padarei? – paklausė Sara, prisiminusi, koks žiaurus buvo naminis abortas. Jos viršininkas Derikas Lendžas įtarė, kad jis buvo atliktas drabužių pakabu.

Ji pakartojo:

– Tai tu jį atlikai?

– Iš kur žinai? – paklausė Džebas lyg gindamasis. – Ji taip sakė?

Jo žodžiuose buvo dar kažkas, dar grėsmingesnė paslaptis. Kai Sara prašneko, suprato atsakymą nė nebaigusi sakinio. Atsižvelgiant į tai, ką Džebas sugebėjo, viskas buvo logiška.

Ji paklausė:

– Tu išprievartavai savo seserį?

– Aš mylėjau savo seserį, – atsakė jis vis dar gindamasis.

– Ji buvo vaikas.

– Ji atėjo pas mane, – atsakė jis, lyg tai būtų pasiteisinimas. – Ji norėjo būti su manim.

– Jai buvo trylika metų.

– „Jei vyras vestų savo seserį – dukterį savo tėvo ar dukterį savo motinos, pamatytų jos nuogumą ir ji pamatytų jo nuogumą, tai būtų begėdiškas dalykas.“ – Jis nusišypsojo, lyg rodytų, kaip didžiuojasi. – Sakykime, kad aš begėdis.

– Ji buvo tavo sesuo.

– Mes visi Dievo vaikai, tiesa? Visų mūsų tėvai bendri.

– Ar gali pacituoti eilutę, pateisinančią prievartavimą? Ar gali pacituoti eilutę, pateisinančią žudymą?

– Sara, Biblija pravarti tuo, kad ją galima laisvai interpretuoti. Dievas mums duoda ženklus, galimybes, o mes jomis pasinaudojame arba ne. Šitaip galime pasirinkti, kas mums nutiks. Nemėgstame apie tai mąstyti, bet esame savo likimo kalviai. Mes priimame sprendimus, kurie nulemia mūsų gyvenimo tėkmę. – Jis pažvelgė į ją ir kiek patylėjo. – Maniau, šitą pamoką išmokai jau prieš dvylika metų.

Sarai net žemė po kojomis sulingavo, kai toptelėjo mintis.

– Tai tu? Tualete?

– Viešpatie, ne. – Džebas numojo ranka. – Tai buvo Džekas Raitas. Jis, matyt, mane aplenkė. Bet pakišo gerą mintį. – Džebas atsirėmė į staktą, jo lūpas perkreipė tas pats šypsnys. – Mes abu tikintys žmonės, supranti. Abu leidžiame Dvasiai mus vesti.

– Jūs abu tiesiog gyvuliai.

– Matyt, esu jam dėkingas už tai, kad suvedė mudu, – pasakė Džebas. – Tai, ką jis tau padarė, man buvo pavyzdys, Sara. Noriu tau už tai padėkoti. Daugybės moterų, kurios nuo tada baigė, ir, turiu galvoje, baigė bibline prasme, vardu nuoširdžiai tau dėkoju.

– O Dieve, – aiktelėjo Sara, ranka užsidengdama burną.

Ji matė, ką jis padarė savo seseriai, Sibilei Adams ir Džulijai Metjus. Vien nuo minties, kad visa tai prasidėjo tada, kai ją užpuolė Džekas Raitas, Sarai pasidarė bloga.

– Pabaisa tu, – sušnypštė ji. – Žudike.

Jis pasitempė, jo veidą staiga perkreipė įniršis. Iš tykaus, paprasto vaistininko Džebas staiga virto žmogumi, kuris išprievartavo ir nužudė bent dvi moteris. Visa jo laikysena spinduliavo pykčiu.

– Tu leidai jai mirti. Tu ją nužudei.

– Ji mirė nespėjusi pakliūti pas mane, – atsakė Sara kaip įmanydama ramesniu balsu. – Ji neteko per daug kraujo.

– Netiesa.

– Tu ne viską iškrapštei, – pridūrė ji. – Ji puvo iš vidaus.

– Meluoji.

Sara papurtė galvą. Ji judino ranką už nugaros, ieškodama lango rankenos.

– Tu ją nužudei.

– Netiesa, – pakartojo jis, nors iš persimainiusio balso ji suprato, kad iš dalies jį įtikino.

Sara surado rankeną ir pamėgino ją atsukti. Nepavyko.

– Sibilė taip pat mirė per tave.

– Kai aš išėjau, jai viskas buvo gerai.

– Ją ištiko širdies smūgis, – pasakė jam Sara, visa jėga užguldama spyną. – Ji mirė nuo perdozavimo. Ją apėmė traukuliai, kaip ir tavo seserį.

Miegamajame jo balsas nuaidėjo bauginamai garsiai, o kai jis užriko, sudrebėjo stiklas Sarai už nugaros.

– Netiesa!

Kai jis žengė artyn jos, Sara paliko rankeną ramybėje. Peilį jis vis dar laikė prie šono, bet vis tiek atrodė grėsmingai.

– Kažin, ar tavo dziundzė dar tokia pat minkšta, kokia buvo Džekui, – murmėjo jis. – Prisimenu, kaip sėdėjau tavo teisme, visko klausiausi. Norėjau užsirašinėti, bet po pirmos dienos supratau, kad nereikia. – Jis kyštelėjo ranką į užpakalinę kišenę ir išsitraukė antrankius. – Dar turi rakčiuką, kurį tau palikau?

Ji sustabdė jį žodžiais:

– Daugiau šito nepakęsiu, – tvirtai pasakė ji. – Pirma turėsi mane nužudyti.

Jis pažvelgė į grindis, jo pečiai atsipalaidavo. Akimirką jai palengvėjo, bet jis vėl pažiūrėjo į ją. Šypsodamasis pratarė:

– Manai, man rūpi, ar tu gyva, ar mirusi?

– Prapjausi man pilve skylę?

Jis taip pasibaisėjo, kad net antrankiai išsprūdo ant grindų.

– Ką? – sukuždėjo jis.

– Tu jos neprievartavai analiniu būdu.

Ji išvydo, kaip jam per smilkinį nusirita prakaito lašas, ir jis paklausė:

– Kieno?

– Sibilės, – paaiškino Sara. – Kaip kitaip jos makštyje atsirado šūdų?

– Kaip šlykštu.

– Tikrai? – paklausė Sara. – Įkandai jai tada, kai dulkinai per skylę pilve?

Jis įnirtingai papurtė galvą.

– Aš to nedariau.

– Ant jos peties tavo dantų žymės, Džebai.

– Ne.

– Pati mačiau, – atsakė Sara. – Mačiau viską, ką tu joms padarei. Mačiau, kaip jas visas skriaudei.

– Joms neskaudėjo, – spyrėsi jis. – Joms visai neskaudėjo.

Sara artinosi prie jo, kol keliais įsirėmė į lovą. Jis stovėjo kitoje pusėje, žvelgdamas į ją, priblokštu veidu.

– Jos kentėjo, Džebai. Abi kentėjo, kaip ir tavo sesuo. Kaip Selė.

– Aš jų niekada taip neskriaudžiau, – sukuždėjo jos. – Niekada jų neskriaudžiau. Tai tu leidai joms numirti.

– Tu išprievartavai trylikametę mergaitę, aklą moterį ir emociškai nestabilią dvidešimt dvejų metų merginą. Nuo to susijaudini, Džebai? Puldamas bejėges moteris? Jas užvaldydamas?

Jis sukando dantis.

– Tau nuo to pačiai bus tik blogiau.

– Eik tu šikt, iškrypėli.

– Ne, – atsakė jis. – Tuoj tu pati iškrypsi.

– Eikš, – erzino Sara, sugniaužusi kumščius. – Tik pamėgink.