Карин Слотер - Aklumas

– Sara.

– Atleisk, – atsakė ji, supratusi, kad užsisvajojo.

Sara padėjo lėkštes ant virtuvės stalo, vieną priešais kitą. Ji palaukė, kol grįš Džebas, tada atsisėdo pasikišusi koją po savim.

– Seniai šitos neklausiau.

– Ji tikrai sena, – atsakė jis, kąsdamas sumuštinį. – Mano sesuo nuolat jos klausydavosi. – Jis nusišypsojo. – „Sneakin᾿ Sally Through the Alley“. Toks buvo jos vardas, Selė.

Sara nulaižė nuo piršto majonezą, tikėdamasi, kad burnoje nebeliks vyno skonio.

– Nežinojau, kad turi seserį.

Jis tiesiau atsisėdo kėdėje ir iš užpakalinės kišenės išsitraukė piniginę.

– Ji seniai mirė, – atsakė jis, perversdamas nuotraukas priekyje. Iš vieno plastikinio skyrelio ištraukė nuotrauką ir ištiesė Sarai. – Ką padarysi.

Sarai pasirodė keista, kad jis šitaip kalba apie sesers mirtį. Bet ji paėmė nuotrauką, kurioje buvo pavaizduota mergaitė sirgalių šokėjos kostiumu. Ji laikė ištiesusi į šalis bumbulus. Veide švietė šypsena. Mergaitė buvo labai panaši į Džebą.

– Kokia graži, – pasakė Sara, grąžindama nuotrauką. – Kiek jai buvo metų?

– Buvo ką tik suėję trylika, – atsakė jis, kelias akimirkas žvelgdamas į nuotrauką. Jis įkišo ją į dėklą, tada įsidėjo piniginę atgal į kišenę. – Mano tėvams ji buvo netikėtas kūdikis. Kai ji gimė, man buvo penkiolika. Mano tėvas buvo ką tik paskirtas į pirmąją bažnyčią.

– Jis buvo pastorius? – paklausė Sara, pati nesuprasdama, kaip galėjo draugauti su Džebu ir to nežinoti. Galėjo prisiekti vieną sykį iš jo girdėjusi, kad jo tėvas buvo elektrikas.

– Jis buvo baptistų pamokslininkas, – patikslino Džebas. – Tvirtai tikėjo Viešpaties galia išgydyti negalias. Džiaugiuosi, kad tikėjimas padėjo jam ištverti, bet… – Džebas gūžtelėjo pečiais. – Kai ko tiesiog negalima atleisti. Negalima pamiršti.

– Užjaučiu dėl netekties, – atsakė Sara, puikiai suprasdama, ką reiškia negalėti pamiršti. Ji pažvelgė į savo sumuštinį ir pagalvojo, kad dabar turbūt būtų negražu jo atsikąsti. Pilvas gurgė ragindamas ją, bet ji nekreipė dėmesio.

– Tai buvo seniai, – pagaliau atsakė Džebas. – Tiesiog šiandien ją prisiminiau, kai jau šitaip dedasi.

Sara nežinojo, ką atsakyti. Ji pavargo nuo mirties. Nenorėjo jo guosti. Pasimatymas turėjo padėti jai pamiršti, kas pastaruoju metu darosi, o ne priminti.

Ji pakilo nuo stalo ir pasiūlė:

– Nori atsigerti ko nors kito? – kalbėdama Sara priėjo prie šaldytuvo. – Turiu kokakolos, „Kool-Aid“, apelsinų sulčių.

Ji atidarė dureles, ir jų caktelėjimas jai kažką priminė. Iš pradžių nesuprato ką. Paskui staiga suvokė. Lygiai taip pat cakteldavo gumelėmis aptaisytos Greidžio skubios pagalbos skyriaus durys. Anksčiau ji to nebuvo pastebėjusi, bet juk tikrai.

Džebas atsakė:

– Kokakolos.

Ji įkišo ranką į šaldytuvą, ėmė ieškoti limonado ir sustingo padėjusi ranką ant garsiosios raudonos skardinės. Jai staiga ėmė svaigti galva, lyg plaučiuose stigtų oro. Užsimerkė, stengdamasi neprarasti pusiausvyros. Sara vėl atsidūrė skubios pagalbos skyriuje. Durys cakteldamos prasivėrė. Įvežė mergaitę vežimėlyje. Skubios pagalbos technikas garsiai šaukė skaičius, buvo prijungti kateteriai, mergaitė intubuota. Jai buvo šokas, vyzdžiai išsiplėtę, kūnas šiltas. Paskelbė jos temperatūrą, trisdešimt devyni su puse. Kraujospūdis nežmoniškai aukštas. Iš tarpukojo plūdo kraujas.

Sara ėmėsi jos, mėgino sustabdyti kraujavimą. Mergaitę apėmė traukuliai, kateteriai išsinėrė, kojos nuspyrė įrankių padėklą. Sara pasilenkė virš jos, mėgindama prilaikyti mergaitę, kad dar labiau nesusižalotų. Staiga traukuliai liovėsi, ir Sara išsigando, kad mergaitė mirė. Pulsas buvo stiprus. Refleksai silpni, bet pastebimi.

Apžiūrėjus dubenį, pasirodė, kad mergaitei neseniai atliktas abortas, tik ne kvalifikuoto gydytojo. Jos gimda buvo sumaitota, makštis išgremžta ir subraižyta. Sara aptvarkė, ką galėjo, bet žala buvo padaryta. Jei įstengs pasveikti, tai tik pati mergaitė.

Prieš kalbėdamasi su mergaitės tėvais, Sara nuėjo persivilkti palaidinės. Tėvus rado laukiamajame ir paaiškino jiems prognozę. Ji pasirinko teisingus posakius, kaip „atsargus optimizmas“ ir „kritinė, bet stabili“. Tik mergaitė neišgyveno nė trijų valandų. Jai vėl prasidėjo traukuliai, ir smegenys tiesiog iškepė.

Tuo metu trylikametė buvo jauniausia mirusi Saros pacientė. Kiti Saros slaugomi žmonės, kurie mirė, buvo vyresni arba sunkiau sirgo, ir jų netekti buvo liūdna, bet ne taip netikėta. Eidama į laukiamąjį, Sara nuo tos tragedijos tiesiog šiurpo. Mergaitės tėvai pašiurpo ne mažiau. Jie nė nenutuokė, kad dukra laukėsi. Kiek jie žinojo, ji niekada nė neturėjo vaikino. Jie nesuprato, kaip dukra gali būti nėščia, juolab numirti.

– Mano mažutė, – sukuždėjo tėvas. Jis vis kartojo tuos žodžius sielvarto prislopintu balsu. – Ji buvo mano mažutė.

– Jūs tikriausiai suklydot, – pasakė motina. Ji pasirausė rankinėje ir išsitraukė piniginę. Sarai nespėjus jos sulaikyti, ji surado nuotrauką – mokinukės su sirgalių šokėjos uniforma. Sara nenorėjo žiūrėti į nuotrauką, bet kol nepažiūrėjo, motinos niekaip neįstengė nuraminti. Sara skubiai pažvelgė žemyn, tada įsižiūrėjo įdėmiau. Nuotraukoje buvo pavaizduota mergaitė sirgalių šokėjos kostiumu. Ji laikė ištiesusi į šalis bumbulus. Veide švietė šypsena. Jos veidas nė nepriminė negyvos merginos ant vežimėlio, laukiančios, kol ją nugabens į morgą.

Tėvas paėmė Sarą už rankų. Jis nuleido galvą ir sumurmėjo maldą, atrodė, labai ilgą, prašydamas atleidimo, patvirtindamas tikėjimą Dievu. Sara toli gražu nebuvo religinga, bet ta malda kažkodėl ją sujaudino. Ji žavėjosi, kad galima rasti tokią paguodą šitokios kraupios netekties akivaizdoje.

Po maldos Sara nuėjo pamąstyti, galbūt pasivažinėti mašina ir sudėstyti į vietą mintis apie šią tragišką mirtį, kurios buvo galima išvengti. Tuomet pamatė, kad jos mašina subraižyta. Grįžo į tualetą. Čia ją išprievartavo Džekas Alenas Raitas.

Nuotrauka, kurią jai parodė Džebas, buvo ta pati, prieš dvylika metų matyta laukiamajame.

– Sara.

Muzika pasikeitė. Sarai net paširdžius sugniaužė, kai iš kolonėlių suskambo žodžiai „Hey, hey, Julia“.

– Kas yra? – paklausė Džebas ir pacitavo dainos žodžius: – „Tu taip keistai elgiesi.“

Sara atsistojo, iškėlusi skardinę, ir uždarė šaldytuvą.

– Čia paskutinė kokakola, – pasakė ji, slinkdama prie garažo durų. – Lauke turiu dar.

– Nieko tokio, – jis gūžtelėjo pečiais. – Bus gerai ir vanduo. – Jis padėjo sumuštinį ir įsispitrėjo į ją.

Sara atkimšo skardinę. Jos rankos šiek tiek virpėjo, bet Džebas turbūt nepastebėjo. Ji pakėlė skardinę prie lūpų ir užsivertė taip, kad kola išsilietų ant megztinio.

– Ak, – pasakė ji, stengdamasi pavaizduoti, kad nustebo. – Einu persirengti. Tuojau grįšiu.

Sara virpančiomis lūpomis nusišypsojo jam, atsakydama į jo šypseną. Ji prisivertė judėti, lėtai nuėjo koridoriumi, kad nesukeltų įtarimo. Savo kambaryje stvėrė telefoną, pažvelgė pro langus ir nustebo, kad skaisčiai šviečia saulė. Ji niekaip nederėjo prie ją apėmusio šiurpo. Sara surinko Džefrio numerį, bet spaudant mygtukus niekas nepypčiojo. Ji pažvelgė į telefoną, mintimis versdama jį imti veikti.

– Tu nukėlei ragelį, – pasakė Džebas. – Prisimeni?

Sara pašoko nuo lovos.

– Tik skambinau tėčiui. Jis netrukus atvažiuos.