Карин Слотер - Aklumas

– Galėčiau tau ko nors sugirdyti, – pasakė jis. – Kad praplėsčiau. Sukiščiau į tave visą kumštį.

Kambaryje kažkas ėmė kūkčioti: Lena. Ji niekada gyvenime nebuvo girdėjusi šitokios raudos. Pats garsas baugino daug labiau negu tai, ką darė Džebas. Dulkinamas visas jos kūnas judėjo aukštyn žemyn, grandinės gremžė grindis, nugara brūžinosi į kietą medį.

Jis ištraukė pirštus ir atsigulė šalia, visu kūnu prigludęs jai prie šono. Ji juto kiekvieną jo dalį, suprato, koks jis susijaudinęs. Kambaryje darėsi tvanku nuo sekso kvapo. Džebas kažką darė, ji gerai nesuprato ką. Jis prikišo lūpas jai prie ausies ir sukuždėjo:

– Štai aš suteikiau jums galią mindžioti gyvates bei skorpionus ir visokią priešo galybę, kad niekas jums nepakenktų.

Lena ėmė kalenti dantimis. Pajuto dūrį į šlaunį ir suprato, kad jis vėl suleido jai vaistų.

– Trumpai valandėlei palikau aš tave, bet su didele meile vėl tave pasiimsiu.

– Prašau, – raudojo Lena. – Prašau, nereikia.

– Džuliją Sara galėjo išgelbėti. O tavo sesers ne, – pasakė Džebas.

Jis atsisėdo ir vėl sukryžiavo kojas. Kalbėdamas jis glamonėjo save, jo balsas buvo beveik atsainus.

– Nežinau, ar ji įstengs išgelbėti tave, Lena. O tu?

Lena negalėjo atitraukti nuo jo akių. Kai jis pakėlė nuo grindų savo kelnes ir kažką ištraukė iš užpakalinės kišenės, ji nenusigręžė. Jis parodė jai reples. Jos buvo didelės, maždaug dvidešimt penkių centimetrų ilgio, nerūdijantis plienas žybčiojo šviesoje.

– Einu vėlyvų pietų, – pasakė jis, – o tada turėsiu nubėgti į miestą sutvarkyti popierių. Iki tol nustos kraujuoti. Sumaišiau krešėjimą skatinančio preparato su „Percodan“. Įdėjau ir šio to nuo pykinimo. Šiek tiek skaudės. Nemeluosiu.

Nieko nesuprasdama Lena nusuko galvą į šalį. Pajuto, kaip ima veikti vaistai. Atrodė, kad kūnas tirpsta ir geriasi į grindis.

– Kraujas – puikus lubrikantas. Žinai?

Lena sulaikė kvapą, nesuprasdama, kas bus, bet nujausdama pavojų.

Jis apžergė jos kūną, varpa braukdamas per krūtinę. Tvirta ranka prilaikė jos galvą, pirštais suspaudė žandikaulį ir pražiodė. Jai aptemo akyse, o tada vaizdas ėmė dvejintis, nes jis įkišo į burną reples.

28

Artėdama prie prieplaukos, Sara įjungė variklį visu galingumu. Džebas jau laukė ten, vilkosi oranžinę gelbėjimosi liemenę, atrodė toks pat mielas kaip anksčiau. Kaip ir Sara, jis dėvėjo storą megztinį ir džinsus. Po vakarykštės audros gerokai atvėso, ir ji niekaip nesuprato, kaip šiandien kas nors gali plaukti į ežerą be būtino reikalo.

– Leisk, padėsiu, – pasisiūlė jis, siekdamas jos valties.

Jis pastvėrė vieną lyną ir nuėjo prieplauka, tempdamas valtį prie kaiščio.

– Pririšk čia, – pasakė Sara, lipdama iš valties. – Paskui turėsiu plaukti pas tėvus.

– Tikiuosi, nieko blogo?

– Ne, – atsakė Sara.

Rišdama kitą lyną, ji pažvelgė į Džebo virvę ir pastebėjo, kad jis užrišo ją aplink kaištį mergaitišku mazgu. Valtis tikriausiai atsiriš per dešimt minučių, bet Sara pagailėjo jo ir nepuolė mokyti rišti lynus.

Iš valties ji iškėlė du plastikinius maišus pirkinių.

– Teko skolintis sesers mašiną apsipirkti, – paaiškino ji. – Mano dar vis policijoje.

– Nuo… – jis nutilo ir pažvelgė kažkur virš Saros peties.

– Aha, – atsakė ji, eidama prieplauka. – Sutaisei lietvamzdį?

Purtydamas galvą, jis pasivijo ją ir paėmė maišus.

– Nežinau, kas ten nutiko.

– Nepagalvojai padėti apačioje kempinę, ar ką? – pasiūlė ji. – Bent garso nebus girdėti.

– Puikiai sugalvojai, – atsakė jis.

Jie priėjo namą, ir Sara atidarė užpakalines duris. Džebas susirūpinęs pažvelgė į ją, dėdamas maišus ant stalo kartu su savo valties raktais.

– Be reikalo nerakini durų, Sara.

– Išėjau tik kelioms minutėms.

– Žinau, – atsakė Džebas. – Bet, supranti, maža kas. Ypač kai pastaruoju metu tokios baisybės dedasi. Supranti, su tom merginom.

Sara atsiduso. Jis sako tiesą. Tiesiog ji negalėjo susieti to, kas dedasi mieste, su savo namais. Lyg Sarą saugotų taisyklė, kad žaibas dusyk į tą pačią vietą netrenkia. Žinoma, Džebas sako tiesą. Jai reikėtų būti atsargesnei.

Eidama prie atsakiklio, ji paklausė:

– Kaip valtis?

Žinučių lemputė nedegė, bet peržiūrėjusi skambučių sąrašą pamatė, kad Džefris per pastarąją valandą skambino tris kartus. Kad ir ką jis norėtų pasakyti, Sara neklausys. Ji net ėmė svarstyti, gal mesti koronerės darbą. Nejau niekaip neišvarys Džefrio iš savo gyvenimo? Jai reikėjo sutelkti dėmesį į dabartį, o ne ilgėtis praeities. Tiesą sakant, praeitis ne tokia nuostabi, kaip ji įsivaizduoja.

Džebas ištiesė jai taurę vyno.

– Sara.

– Ak.

Sara ją paėmė, nors šmėstelėjo mintis, kad gerti alkoholį dar truputį anksti.

Džebas iškėlė taurę.

– Į sveikatą.

– Į sveikatą, – atsakė Sara, susidauždama su juo. Vos paragavusi ėmė žiaukčioti. – O Dieve. – Ji stvėrėsi už burnos: aštrus skonis ant liežuvio priminė mazgotę.

– Kas yra?

– Fui, – dejavo Sara, pakišusi galvą po virtuvės čiaupu. Ji kelissyk išsiskalavo burną, tada atsigręžė į Džebą. – Surūgo. Vynas surūgo.

Jis pamojavo taure po nosimi ir susiraukė.

– Dvokia actu.

– Taip, – atsakė ji, gurkšteldama dar vandens.

– Vaje, atleisk. Turbūt per ilgai saugojau.

Kai užsuko čiaupą, suskambo telefonas. Sara atsiprašydama šyptelėjo Džebui ir priėjusi pažiūrėjo, kas skambina. Vėl Džefris. Ji nepakėlė ragelio.

– Čia Sara, – tarė jos balsas iš atsakiklio. Ji mėgino prisiminti, kurį mygtuką paspausti, bet tada pyptelėjo, ir pasigirdo Džefrio balsas.

– Sara, – pasakė Džefris. – Aš gausiu iš archyvo Greidžio pacientų įrašus, kad galėtume…

Sara ištraukė aparato laidą, nutraukdama Džefrį viduryje sakinio. Ji vėl atsigręžė į Džebą ir nusišypsojo kaip įstengdama maloniau.

– Atleisk, – pasakė ji.

– Kas nors nutiko? – paklausė jis. – Juk tu anksčiau dirbai Greidyje?

– Prieš šimtą metų, – atsakė ji, nukeldama telefono ragelį. Ji paklausė pypimo, tada padėjo ragelį ant stalo.

– Mat kaip, – tarė Džebas.

Ji nusišypsojo, kad jis taip paslaptingai žvelgia į ją, ir vos susitvardė nesispjaudydama nuo šlykštaus skonio burnoje. Ji priėjo prie stalo ir ėmė kraustyti maišus.

– Parvežiau patiekalų iš kulinarijos parduotuvės, – pasakė ji. – Jautienos kepsnys, vištiena, kalakutiena, bulvių salotos. – Ji nutilo, nes jis keistai žvelgė į ją. – Kas yra?

Jis papurtė galvą.

– Tu labai graži.

Pagirta Sara net nuraudo.

– Ačiū, – pratarė ji, traukdama duonos kepalą. – Nori majonezo?

Jis linktelėjo galva, vis dar šypsodamasis. Jo išraiška buvo beveik dievinama. Jai pasidarė nejauku.

Norėdama išsklaidyti tokią nuotaiką, ji pasiūlė:

– Gal paleisk muzikos?

Klausydamas jos nurodymų, jis įjungė grotuvą. Sara baigė tepti sumuštinius, o Džebas perbraukė pirštu per kompaktinių plokštelių kolekciją. Jis tarė:

– Mes mėgstame vienodą muziką.

Sara susilaikė nenusišaipiusi ir padėjo lėkštes ant spintelės. Kai dalijo sumuštinius pusiau, pasigirdo muzika. Tai buvo sena Roberto Palmerio plokštelė, kurios ji jau daug metų nebuvo girdėjusi.

– Puiki garso sistema, – pagyrė Džebas. – Čia erdvinis garsas?

– Aha, – atsakė Sara. Kolonėles išdėstė Džefris, taip, kad muzikos būtų galima klausytis visame name. Viena kolonėlė stovėjo net vonioje. Kartais jie naktimis maudydavosi, pasišviesdami žvakėmis ir klausydamiesi ko nors švelnaus.