Карин Слотер - Aklumas

– Sara? – paklausė Džebas. Jis ištiesė ranką viniai paimti. – Pašiūrėje turiu dar, – pasakė jis, rodydamas metalinę būdelę. – Jeigu nori ją pasilikti.

– Ne, – atsakė ji ir grąžino vinį.

Jai reikia grįžti namo ir paskambinti Frenkui Volisui. Džefris tikriausiai dar Atlantoje, bet kas nors tikrai turėtų patikrinti, kas neseniai pirko tokių vinių. Tai geras pėdsakas.

Ji paklausė:

– Pirkai jas ūkinių prekių parduotuvėje?

– Aha, – atsakė jis, smalsiai žvelgdamas į ją. – Kodėl klausi?

Sara nusišypsojo, norėdama jį nuraminti. Jam tikriausiai atrodo keista, kad ji taip domisi vinimi. Juk ji negali jam paaiškinti kodėl. Sara ir taip neturi iš ko rinktis vaikinų pasimatymams, ji negali prarasti Džebo Magvairo, užsiminusi, kad jo lietvamzdžių vinimis būtų patogu prikalti prie grindų prievartaujamas moteris.

Ji stebėjo, kaip jis kala prie namo nukarusį lietvamzdį. Sara nejučia susimąstė apie tai, kad Džefris ir Džekas Raitas atsidūrė viename kambaryje. Mun sakė, kad kalėjime Raitas apsileido, grėsmingai ištreniruotas jo kūnas virto minkštais taukais, bet Sara vis dar regėjo jį tokį, koks jis buvo tądien prieš dvylika metų. Kai ją prievartavo, jo oda tampriai prigludo prie kaulų, ant ilgų rankų išryškėjo gyslos. Veide – užkietėjusi neapykantos išraiška, dantys sukąsti, šypsnys grėsmingas.

Sara nejučia suvirpėjo. Paskutinius dvylika metų visas jos gyvenimas buvo pastangos išmesti iš galvos Raitą, o tai, kad dabar jis grįžo, nesvarbu, kokiu pavidalu, ar per Džefrį, ar per kvailą atviruką, vertė pasijusti ją vėl iš naujo išniekintą. Už tai ji nekentė Džefrio, labiausiai todėl, kad jis vienintelis pajus kokį nors jos neapykantos poveikį.

– Pala, – tarė Džebas, priversdamas ją atsitokėti.

Džebas pridėjo ranką prie ausies ir įsiklausė. Vandeniui varvant vamzdžiu, vis tiek dunksėjo.

– Aš šitaip iš proto išeisiu, – pasakė, o vanduo vis dunksėjo.

– Tikiu, – atsakė ji, pagalvojusi, kad jai maudžia galvą jau po penkių minučių to kapsėjimo.

Džebas nusileido kopėčiomis ir užsikišo plaktuką už diržo.

– Kas yra?

– Nieko, – atsakė ji. – Tik susimąsčiau.

– Apie ką?

Ji giliai atsikvėpė, tada atsakė:

– Apie mūsų susitarimą. – Ji pažvelgė į dangų. – Gal apie antrą ateik pietų? Parvešiu ko nors užkąsti iš Madisono kulinarijos.

Jis nusišypsojo, jo balsas staiga suvirpėjo iš jaudulio.

– Aha, – atsakė jis. – Mielai.

26

Džefris stengėsi vairuoti susikaupęs, bet mintys per daug klajojo. Jis visą naktį nemiegojo, ir dabar kūną apėmė nuovargis. Net sustojęs šalikelėje pusvalanduką nusnūsti, jis vis tiek nesijautė mąstąs blaiviai. Per daug visko vyko. Per daug dalykų vienu metu jį tąsė į skirtingas puses.

Merė Ana Mun pažadėjo gauti teismo leidimą peržiūrėti Greidžio ligoninės darbuotojų sąrašus tuo metu, kai ten dirbo Sara. Džefris meldėsi, kad ta moteris laikytųsi žodžio. Ji manė, kad Džefris gaus peržiūrėti dokumentus maždaug sekmadienį popiet. Vienintelė Džefrio viltis buvo ligoninėje aptikti pažįstamą pavardę. Sara neminėjo, kad su ja ten būtų dirbęs kas nors iš Granto, bet vis tiek reikės jos paklausti. Trissyk paskambinus į jos namus, atsiliepė atsakiklis. Jis suprato, kad nedera palikti žinutės su prašymu paskambinti. Vien jos balsas vakar jį įtikino, kad ji tikriausiai daugiau niekada su juo nesikalbės.

Džefris sustabdė automobilį nuovados aikštelėje. Jam reikėjo pareiti namo nusiprausti ir persirengti, bet taip pat reikia pasirodyti ir darbe. Kelionė į Atlantą užtruko ilgiau negu planuota, ir Džefris nespėjo į rytinį susirinkimą.

Kai pastatė mašiną, pro laukujes duris išėjo Frenkas Volisas. Jis pamojo Džefriui, tada apėjo mašiną ir įsėdo.

Frenkas tarė:

– Mažė dingo.

– Lena?

Frenkas linktelėjo galva, o Džefris įjungė pavarą. Paklausė:

– Kas nutiko?

– Į nuovadą paskambino jos dėdė Henkas, ieškojo jos. Sakė, kad paskutinįsyk ją matė virtuvėje iškart po to, kai užsilenkė Metjus.

– Tai buvo prieš dvi dienas, – atsakė Džefris. – Kas, po galais, čia dedasi?

– Palikau jai žinutę atsakiklyje. Maniau, ji nenori nieko matyti. Juk gavo laisvadienių?

– Aha, – atsakė Džefris, apimtas kaltės. – Henkas pas ją?

Frenkas vėl linktelėjo ir užsisegė saugos diržą, o Džefris nulėkė didžiuliu greičiu. Pakeliui pas Leną įtampa mašinoje augo. Kai ten nuvyko, Henkas Nortonas laukė verandoje.

Henkas pribėgo prie mašinos.

– Jos lovoje nemiegota, – užuot pasisveikinęs pasakė jis. – Buvau pas Naną Tomas. Nė vienam iš mūsų ji neskambino. Manėme, kad ji su jumis.

– Ne su mumis, – pasakė Džefris akivaizdų dalyką. Jis įėjo į Lenos namą ir apsidairė po svetainę. Namas buvo dviaukštis, kaip dauguma toje apylinkėje. Pirmame aukšte buvo virtuvė, svetainė ir valgomasis, o viršuje – du miegamieji ir vonia.

Džefris lėkė per dvi pakopas, o koja nenorėjo judėti. Įėjo, kaip manė, į Lenos miegamąjį, ieškodamas ko nors, kas visoje šitoje košėje turėtų prasmę. Jautė deginimą kažkur akiduobėse, o viskas, į ką tik pažiūrėdavo, atrodė paraudonavę. Traukydamas stalčius, naršydamas drabužius, jis nė nenutuokė, ką tikisi surasti. Nerado nieko.

Apačioje, virtuvėje, Henkas Nortonas kalbėjosi su Frenku, karštai berdamas kaltės ir neigimo žodžius.

– Ji turėjo dirbti su jumis, – sakė Henkas. – Jūs – jos porininkas.

Dėdės balse Džefris akimirką išgirdo Leną. Jis kalbėjo piktai, kaltino. Buvo girdėti tas pats paslėptas priešiškumas, kuris visada skambėjo Lenos balse.

Džefris užstojo Frenką:

– Aš daviau jai laisvadienių, pone Nortonai. Manėme, kad ji bus namie.

– Mano dukterėčios panosėje mergina persišauna galvą, o jūs ramiai sau manot, kad jai viskas bus gerai? – šnypštė anas. – Jėzau Kristau, visa jūsų atsakomybė – tik duoti jai laisvadienių?

– Ne tą turėjau galvoje, pone Nortonai.

– Eikit šikt, nustokit mane vadinti ponu Nortonu! – užriko jis mojuodamas rankomis.

Džefris palaukė, kad jis dar ką nors pridurtų, bet jis staiga apsigręžė ir išėjo iš virtuvės. Išeidamas trenkė durimis.

Aiškiai nusiminęs, Frenkas pratarė:

– Turėjau pažiūrėti, kaip ji laikosi.

– Tai aš turėjau, – atsakė Džefris. – Aš už ją atsakingas.

– Visi už ją atsakingi, – tarė Frenkas. Jis ėmė raustis virtuvėje, traukiodamas stalčius, naršydamas spintutes. Frenkas aiškiai nekreipė per daug dėmesio į tai, ką daro. Jis trankė spintučių dureles, labiau norėdamas išlieti pyktį, o ne ieškodamas ko nors konkretaus. Kurį laiką Džefris žvelgė į jį, tada priėjo prie lango. Kieme pamatė juodą Lenos „Celica“.

Džefris tarė:

– Mašina čia.

Frenkas su trenksmu uždarė stalčių.

– Mačiau.

– Einu pažiūrėti, – pasisiūlė Džefris. Jis išėjo pro galines duris, praėjo pro Henką Nortoną, sėdintį ant vidinio prieangio laiptų. Jis nerangiais, piktais judesiais traukė cigaretę.

Džefris jo paklausė:

– Ar mašina čia stovėjo visą laiką, kol jūsų nebuvo?

– Iš kur man, po galais, žinoti! – atkirto Nortonas.

Džefris nesileido į barnį. Jis priėjo prie mašinos ir pamatė, kad abejos durelės užrakintos. Keleivio pusėje padangos atrodė sveikos, o apėjus mašiną paaiškėjo, kad variklio dangtis vėsus.

– Viršininke! – šūktelėjo Frenkas pro virtuvės duris. Henkas Nortonas atsistojo, o Džefris grįžo į namą.