Карин Слотер - Aklumas

Jis tiesiogine prasme prikando liežuvį, kad piktai jai neatkirstų. Ji sako tiesą. Rytoj rytą jis galėtų paskambinti draugams iš Atlantos policijos, kad su juo būtų elgiamasi geriau, bet kol kas viskam vadovauja Merė Ana Mun.

Džefris tarė:

– Gal galit duoti minutėlę? – Jis parodė į stalą. – Turiu pasitarti su saviškiais.

– Iš čia negalima skambinti į užmiestį.

Jis iškėlė mobilųjį telefoną.

– Tik prašiau palikti mane vieną.

Ji linktelėjo ir nusigręžė.

– Dėkui, – tarė Džefris, bet ji neatsakė.

Jis palaukė, kol ji nuėjo koridoriumi, tada užsidarė duris. Peržengęs kelias dėžes, atsisėdo už jos stalo. Kėdė buvo nuleista žemai, ir atrodė, kad keliais tuojau pasieks ausis. Džefris dirstelėjo į laikrodį ir surinko Saros numerį. Ji guldavosi anksti, bet jam reikėjo su ja pasikalbėti. Kai suskambo telefonas, jį užplūdo jaudulys.

Ji atsiliepė po ketvirto pyptelėjimo, balsas buvo mieguistas.

– Klausau?

Jis suprato sulaikęs kvapą.

– Sara?

Ji tylėjo, ir akimirką jam pasirodė, kad padėjo ragelį. Išgirdo, kaip ji juda, šnarėjo patalai; ji gulėjo lovoje. Jis girdėjo, kaip lauke lyja, o ragelyje griaudžia. Džefris nejučia prisiminė seniai praėjusią naktį. Sara niekada nemėgo audros, todėl pabudino jį, norėdama, kad Džefris prablaškytų ją per griaustinį ir žaibus.

– Ko nori? – paklausė ji.

Jis galvojo, ką pasakyti, ir staiga suprato, kad per ilgai jai nepaskambino. Iš jos balso girdėjo, kad jų santykiuose kažkas pasikeitė. Gerai nesuprato, kas ir kodėl.

– Mėginau skambinti anksčiau, – pasakė jis, jausdamasis lyg meluotų, nors kalbėjo tiesą. – Į polikliniką, – pridūrė jis.

– Tikrai?

– Kalbėjau su Nele, – pasakė jis.

– Sakei jai, kad svarbus reikalas?

Džefriui net paširdžius sugniaužė. Jis nieko neatsakė.

Sara, regis, nusijuokė. Džefris tarė:

– Nenorėjau su tavim kalbėtis, kol ko nors nesužinosiu.

– Apie ką?

– Aš Atlantoje.

Ji patylėjo, tada pratarė:

– Tikriausiai Eštono gatvėje 633.

– Anksčiau buvau, – atsakė jis. – Dabar Atlantos policijos departamente. Jis apklausos kambaryje.

– Džekas? – paklausė ji.

Ji ištarė vardą lyg seno pažįstamo, ir Džefriui net dantis sugėlė.

– Mun man paskambino, kai suveikė jo prietaisas, – nykiai paaiškino Sara. – Nujaučiau, kad ten tu.

– Norėjau pasikalbėti su juo, prieš iškviesdamas kavaleriją.

Ji sunkiai atsiduso.

– Šaunuolis.

Ragelyje vėl stojo tyla, ir Džefris vėl nežinojo, ką pasakyti. Tylą nutraukė Sara.

– Dėl to man paskambinai? Pranešti, kad jį areštavai?

– Pažiūrėti, kaip tu laikaisi.

Ji nusijuokė.

– Ak, žinoma. Laikausi kuo puikiausiai, Džefai. Ačiū, kad paskambinai.

– Sara? – paklausė jis, išsigandęs, kad ji nepadėtų ragelio. – Aš mėginau skambinti anksčiau.

– Matyt, per mažai stengeisi, – atsakė ji.

Džefris pajuto, kad laidu sklinda pyktis.

– Norėjau skambindamas turėti ką tau pasakyti. Ką nors konkretaus.

Ji nutildė jį tyliu, įtemptu balsu:

– Nežinojai, ką pasakyti, todėl užuot paėjėjęs du kvartalus iki poliklinikos ar pasistengęs su manim susisiekti išlėkei į Atlantą pažiūrėti Džekui į akis. – Ji nutilo. – Papasakok, kaip jauteisi jį išvydęs, Džefai.

Jis neįstengė atsakyti.

– Ką padarei, sumušei jį? – Ji pradėjo švaistytis kaltinimais. – Prieš dvylika metų tai man būtų pravertę. O dabar tik norėjau, kad būtum šalia. Kad mane palaikytum.

– Aš stengiuosi tave palaikyti, Sara, – atsakė Džefris, išmuštas iš vėžių. – Kaip manai, ką aš čia veikiu? Mėginu išsiaiškinti, ar tas tipas dar prievartauja moteris.

– Mun sako, kad jis jau dvejus metus nebuvo išvykęs iš miesto.

– Galbūt Raitas susijęs su tuo, kas vyksta Grante. Apie tai pagalvojai?

– Tiesą sakant, ne, – pašaipiai atsakė ji. – Aš tik galvojau, kad šįryt parodžiau tau protokolą, apnuoginau sielą, o tu išlėkei iš miesto.

– Aš norėjau…

– Norėjai pabėgti nuo manęs. Nežinojai, ką daryti, todėl išlėkei. Turbūt tai ne taip gudru, kaip leisti man pareiti namo ir užklupti tave su kita moterimi mūsų lovoje, bet esmė ta pati, ar ne?

Jis papurtė galvą, nesuprasdamas, kaip jie prie to priėjo.

– Kodėl ta pati? Aš stengiuosi tau padėti.

Tuomet jos balsas persimainė, ir ji atrodė ne tiek pikta, kiek baisiai įskaudinta. Šitaip ji su juo kalbėjo tik vieną sykį, iškart po to, kai užklupo su kita. Tuomet jis jautėsi taip pat kaip dabar – savanaudis šiknius.

Ji tarė:

– Kuo tu man padedi Atlantoje? Kas man iš to, kad tu už keturių valandų kelio? Ar žinai, kaip jaučiausi visą dieną? Pašokdavau kaskart suskambėjus telefonui, tikėdamasi, kad skambini tu, – Sara atsakė už jį. – Jaučiausi kaip kvailė. Ar žinai, kaip man buvo sunku tai tau parodyti? Papasakoti, kas man nutiko?

– Aš ne…

– Man beveik keturiasdešimt metų, Džefri. Apsisprendžiau būti gera dukra savo tėvams ir draugiška sesuo Tesai. Apsisprendžiau stengtis, kad būčiau tarp geriausiųjų vieno iš puikiausių Amerikos universiteto absolventų. Apsisprendžiau tapti pediatre, kad padėčiau vaikams. Apsisprendžiau kraustytis atgal į Grantą, kad gyvenčiau arčiau savo šeimos. Apsisprendžiau šešerius metus būti tavo žmona, nes taip tave mylėjau, Džefri. – Ji nutilo, ir jis suprato, kad ji verkia. – O būti išprievartauta neapsisprendžiau.

Jis mėgino įsiterpti, bet ji neleido.

– Tai, kas man nutiko, užtruko penkiolika minučių. Penkiolika minučių, ir viskas pražuvo. Jeigu atsižvelgi į tas penkiolika minučių, niekas kita nebesvarbu.

– Netiesa.

– Tikrai? – paklausė ji. – Tai kodėl šįryt man nepaskambinai?

– Mėginau…

– Nepaskambinai, nes dabar aš tau esu auka. Aš tau tokia pat kaip Džulija Metjus ir Sibilė Adams.

– Netiesa, Sara, – atsakė jis, pasibaisėjęs, kad yra kaltinamas tokiais dalykais. – Nesi man…

– Aš dvi valandas klūpojau ligoninės tualete, kol mane išlaisvino. Nukraujavau kone mirtinai, – kalbėjo ji. – Kai jis pasismagino su manim, nieko neliko. Visiškai nieko. Turėjau susikurti gyvenimą iš naujo. Turėjau susitaikyti su tuo, kad per tą niekšą niekada neturėsiu vaikų. Nenorėjau nė pagalvoti, kad dar kada nors su kuo nors mylėsiuosi. Maniau, kad po to, ką jis man padarė, joks vyras nenorės manęs paliesti.

Ji nutilo, o jis labai troško jai ką nors pasakyti, bet nerado žodžių. Sara tyliai tęsė:

– Sakei, kad niekada tau neatsivėriau? Na, dabar žinai dėl ko. Papasakoju tau savo giliausią, juodžiausią paslaptį, o ką tu darai? Tu sprunki į Atlantą susitikti su žmogum, kuris taip su manim pasielgė, užuot kalbėjęsis su manim. Užuot susitikęs su manim.

– Maniau, norėsi, kad aš ką nors daryčiau.

– Aš ir norėjau, kad tu ką nors darytum, – atsakė ji graudžiu balsu. – Norėjau.

Jam ausyje spragtelėjo, ji padėjo ragelį. Jis vėl surinko jos numerį, bet linija buvo užimta. Jis vis spaudė „skambinti“, pamėgino dar penkis sykius, bet Sara nukėlė ragelį nuo telefono.

Džefris stovėjo už veidrodinio apklausos kambario stiklo, mintyse kartodamas pokalbį su Sara. Jį apėmė nepakeliamas liūdesys. Suprato, kad ji teisi dėl skambučio. Jis turėjo primygtinai reikalauti, kad Nelė sujungtų jį su Sara. Turėjo nueiti į polikliniką ir pasakyti jai, kad vis dar ją myli, kad ji vis dar svarbiausia moteris jo gyvenime. Turėjo klauptis ant kelių ir maldauti, kad ji sugrįžtų pas jį. Neturėjo jos palikti. Vėl.