Карин Слотер - Aklumas

Tada viskas baigėsi. Lena pajuto, kaip kūnas atsipalaiduoja, prablaivėja protas. Ji mėgaudamasi pasuko galvą į šalį. Apsilaižė lūpas, prasimerkė ir išvydo tamsų kambarį. Kažkur tolumoje cinksėjo. Visur aplink sklido artimesnis garsas, netolygus tiksėjimas, lyg laikrodžio, bet su vandeniu. Ji suvokė, kad nebeprisimena žodžio, kuriuo vadinamas iš debesų srūvantis vanduo.

Lena mėgino krustelėti, bet rankos neklausė. Ji pažvelgė į jas, pamatė pirštų galiukus, nors šviesos nebuvo. Kažkas buvo apsivijęs jos riešus, kažkas kietas ir nelankstus. Jos protas susivokė pajudinti pirštus, ir plaštaka ji pajuto šiurkštų medžio paviršių. Kažkas taip pat pančiojo jos kulkšnis, neleisdamas pakelti kojų nuo grindų. Negalėjo pajudinti nei rankų, nei kojų. Ji tiesiogine prasme buvo priplota prie grindų. Jos kūnas, regis, atgijo nuo vienintelės minties: ji įkalinta.

Lena vėl buvo tamsiame kambaryje, ten, kur atsidūrė prieš kelias valandas; o gal dienas? Savaites? Vis cinksėjo, į smegenis lėtai kapsėjo, tarsi kankinimas vandeniu. Kambaryje nebuvo langų ir jokios šviesos. Buvo tik Lena ir tai, kas ją laikė prie grindų.

Staiga nušvito, akinama šviesa degino jai akis. Lena vėl pamėgino išsivaduoti, bet buvo bejėgė. Kažkas atėjo; kažkas, kas turėjo jai padėti, bet nepadėjo. Ji rangėsi pančiuose, sukiojo kūną, mėgindama išsilaisvinti, bet veltui. Ji prasižiojo, bet žodžiai nepasigirdo. Ji prisivertė ištarti žodžius mintyse – „Padėk man, prašau“, – bet savo balso neišgirdo.

Ji pasuko galvą į šoną, markstydamasi, stengdamasi ką nors įžiūrėti šviesoje, o jos delną kažkas spustelėjo. Pojūtis buvo bukas, bet šviesoje Lena išvydo, kad jai į delną įspaustas ilgos vinies smaigalys. Taip pat šviesoje pakilo plaktukas.

Lena užsimerkė ir nejuto skausmo.

Ji vėl buvo paplūdimyje, tik ne vandenyje. Dabar ji skrido.

24

Merė Ana Mun nebuvo maloni moteris. Džefriui nespėjus nė prisistatyti, ji nutaisė tokią miną, lyg sakytų „Nekrušk man proto“. Ji vos užmetė akį į sulaužytą Raito antkojį ir tarė tiesiai Džefriui:

– Įsivaizduojat, kiek toks daiktas kainuoja?

Nuo tada viskas ėjo tik blogyn.

Didžiausias vargas Džefriui, bendraujant su Mun, kaip ji pageidavo būti vadinama, buvo kalbos barjeras. Mun buvo iš Rytų, iš ten, kur priebalsiai gyvena savo gyvenimą. Be to, ji kalbėjo garsiai ir trumpai, o pietiečiams tai atrodo labai nemandagu. Kylant liftu iš centrinės salės į apklausos kambarius, ji stovėjo per arti jo, nutaisiusi pasipiktinusį veidą, sukryžiavusi rankas žemai ant liemens. Mun buvo maždaug keturiasdešimties metų, bet atrodė susenusi nuo per daug rūkymo ir gėrimo. Jos tamsiai geltonuose plaukuose šmėsčiojo žilos sruogos. Nuo lūpų lyg gilūs spinduliai driekėsi raukšlės.

Ji greitakalbe šnekėjo pro nosį, ir Džefris jautėsi taip, lyg būtų kalbėjęsis su valtorna. Džefris kaskart vėluodavo jai atsakyti, nes turėdavo palaukti, kol smegenys išvers jos žodžius. Jis netruko suprasti, kad jo lėtumą Mun palaikė kvailumu, bet ne kažin ką galėjo padaryti.

Ji kažką sulojo jam per petį, einant per nuovadą. Jis sulėtino jos žodžius ir suprato, kad ji pasakė:

– Papasakokit apie savo bylą, viršininke.

Jis trumpai nupasakojo, kas nutiko nuo tada, kai buvo surasta Sibilė Adams, neminėdamas savo ryšio su Sara. Suprato, kad pasakoja per lėtai, nes Mun vis pertraukdavo jį klausimais, į kuriuos jis būtų atsakęs, jei tik ji būtų davusi jam sekundę sakiniui užbaigti.

– Kiek suprantu, įėjot į mano vyruko namus? – paklausė ji. – Matėt visą tą dievobaimingą mėšlą? – Ji nusivaipė. – Gal tą šautuvą pats ir atnešėte, šerife Teilorai?

Džefris pasistengė grėsmingai pažvelgti į ją. Ji ėmė taip kvatotis, kad jam kone ausų būgneliai plyšo.

– Pavardė kažkur girdėta.

– Kaip?

– Linton. Ir Toliveris. – Ji įsirėmė į lieknus klubus smulkutėmis rankomis. – Aš labai rūpinuosi pranešti aukoms, viršininke. Kelissyk skambinau Sarai pranešti, kur yra Džekas Alenas Raitas. Mano pareiga kasmet informuoti aukas. Jos byla buvo prieš dešimt metų?

– Prieš dvylika.

– Taigi, kalbėjausi su ja bent dvylika sykių.

Jis prisipažino supratęs, kad yra išryškintas.

– Sara – mano buvusi žmona. Ji buvo viena iš pirmųjų Raito aukų.

– Jums leido tirti bylą, nepaisant šio ryšio?

– Aš bylai vadovauju, ponia Mun, – atsakė jis.

Ji nužvelgė jį taip, kaip tikriausiai pastatydavo į vietą paleistuosius lygtinai, bet Džefrį tik suerzino. Jis buvo daugiau kaip pusmetriu aukštesnis už Merę Aną Mun, ir šitas jankiškos neapykantos kamuoliukas jo neišgąsdins.

– Raitas leidžiasi „Depo“. Suprantat, ką tai reiškia?

– Jam tai, regis, labai patinka.

– Leidžiasi nuo pat pradžių, iškart po Saros. Matėt jo nuotraukas?

Džefris papurtė galvą.

– Eime su manim, – pasakė Mun.

Jis pakluso, stengdamasis neminti jai ant kulnų. Ji viską darė greitai, bet vaikščiojo lėtai, o jo žingsnis buvo daugiau negu dvigubai ilgesnis už jos. Ji sustojo prie nedidelio kabineto, prigrūsto bylų saugojimo dėžių. Peržengė stirtą vadovėlių ir paėmė nuo stalo bylą.

– Kokia čia netvarka, – pasakė ji, lyg tai būtų visai ne jos reikalas. – Štai.

Džefris atvertė bylą ir išvydo jaunesnio, lieknesnio, ne tokio moteriško Džeko Aleno Raito nuotrauką, prisegtą prie pirmo puslapio. Jis turėjo daugiau plaukų, o veidas buvo prakaulus. Kūnas sudėtas kaip vyrų, kurie kasdien tris valandas kilnoja sunkumus, o akys veriamai mėlynos. Džefris prisiminė pavandenijusias Raito akis, matytas anksčiau. Jis taip pat prisiminė, kad Sara jį pažino iš dalies dėl ryškiai mėlynų akių. Nuo tada, kai jis užpuolė Sarą, pasikeitė visa Raito išvaizda. Štai kokį žmogų Džefris tikėjosi sutikti, kai naršė Raito namus. Štai koks žmogus išprievartavo Sarą, atėmė iš jos galimybę pagimdyti Džefriui kūdikį.

Mun pasirausė kitoje byloje.

– Čia jo nuotrauka, išleidžiant iš kalėjimo, – pasakė ji, ištraukusi dar vieną nuotrauką.

Džefris linktelėjo galvą, išvydęs pažįstamą Raitą.

– Jis gana prisikentėjo, suprantat?

Džefris vėl linktelėjo.

– Vyrai dažnai mėgina priešintis. O kai kurie tiesiog pasiduoda.

– Net širdį skauda, – sumurmėjo Džefris. – Kalėjime jį daug kas lankė?

– Tik motina.

Džefris užvertė bylą ir grąžino jai.

– O kai išėjo iš kalėjimo? Aiškiai buvo metęs „Depo“, taip? Jis vėl prievartavo.

– Jis sako, kad nebuvo, o jam buvo skirta tokia dozė, kad niekaip nebūtų pasistoję.

– Kas prižiūrėjo?

– Jis pats. – Ji nutildė jį, nespėjusį nė prasižioti. – Klausykit, suprantu, kad tai netobula, bet kartais reikia jais pasitikėti. Kartais mes klystame. Dėl Raito klydome. – Ji nutėškė aplanką atgal ant stalo. – Dabar jis vaikšto į polikliniką, kur jam kartą per savaitę suleidžia „Depo“. Švariai ir tvarkingai. Antkojis, kurį taip maloniai sugadinote, leido stropiai jį prižiūrėti. Jis nenusikalto.

– Nebuvo išvykęs iš miesto?

– Ne, – atsakė ji. – Pirmadienį buvau jo patikrinti darbe. Jis buvo banko pastate.

– Kaip malonu, kad atsiuntėte jį arčiau visų tų studenčių.

– Neperženkit ribų, – įspėjo ji.

Jis iškėlė rankas delnais į priekį.

– Užrašykit klausimus, kuriuos norit užduoti, – pasakė ji. – Aš pasikalbėsiu su Raitu.

– Klausimai priklauso nuo jo atsakymų.

– Teoriškai net neprivalau jūsų čia įsileisti. Džiaukitės, kad neišspyriau atgal į kaimą.