Карин Слотер - Aklumas

– Kas yra? – paklausė Nortonas. – Ką nors radot?

Džefris įėjo į virtuvę ir tuojau pastebėjo, ką aptiko Frenkas. Spintutėje virš viryklės, ant vidinės durelių pusės, buvo užrašytas žodis DZIUNDZĖ.

– Man nusispjaut į teismo leidimus, – kalbėjo Džefris Merei Anai Mun, lėkdamas į koledžą.

Viena ranka jis laikė telefoną, o kita vairavo.

– Dingo viena mano detektyvė, o aš neturiu jokio kito pėdsako, tik tą sąrašą. – Jis atsiduso, stengdamasis nusiraminti. – Man būtina pamatyti tuos darbuotojų sąrašus.

Mun atsakė diplomatiškai:

– Viršininke, mes privalome laikytis protokolo. Čia ne Granto apygarda. Jei pasipainiosim kam nors po kojomis, negalėsim taip paprastai susitaikyti per artimiausią bažnyčios šventę.

– Ar žinot, ką tas tipas daro moterims? – paklausė jis. – Ar norit prisiimti atsakomybę už tai, kad šią akimirką mano detektyvė prievartaujama? Nes duodu žodį, kaip tik taip ir yra. – Jis akimirką sulaikė kvapą, stengdamasis per daug neįsijausti į tokį įvaizdį.

Jai neatsakius, pridūrė:

– Kai kas užrašė vieną žodį jos virtuvės spintelėje. – Jis nutilo, leisdamas jai susivokti. – Norit pamėginti atspėti, kokį, ponia Mun?

Mun tylėjo, aiškiai susimąsčiusi.

– Turbūt galėčiau pasikalbėti su pažįstama mergina iš ligoninės archyvo. Dvylika metų – ilgas laikas. Negaliu pažadėti, kad tokie įrašai laikomi kur nors po ranka. Jie tikriausiai mikrofilmuose valstijos archyve.

Jis padiktavo jai savo mobiliojo numerį ir padėjo ragelį.

– Koks bendrabučio numeris? – paklausė Frenkas, kai jie įvažiavo pro koledžo vartus.

Džefris išsitraukė užrašų knygelę ir atvertė kelis puslapius atgal.

– Dvyliktas, – atsakė jis. – Ji Džeferson Hole.

Linkolnas čiūžtelėjo ir sustojo priešais bendrabutį. Džefris iššoko pro duris ir akimirksniu užlėkė laiptais. Jis pabeldė į dvyliktąsias duris. Kai niekas neatidarė, atplėšė jas pats.

– O Jėzau!

Dženė Prais skubiai užsiklojo. Iš lovos iššoko Džefriui nematytas vaikinas ir įgudusiu judesiu užsitempė kelnes.

– Dink, – pasakė jam Džefris, eidamas į Džulijos Metjus kambario pusę.

Nuo tada, kai paskutinį sykį čia lankėsi, niekas nebuvo pajudinta. Džefris nusprendė, kad Metjus tėvams nesinorėjo raustis tarp mirusios dukros daiktų.

Dženė Prais apsirengė ir išdrąsėjo.

– Ką jūs čia veikiat? – paklausė ji.

Džefris nekreipė į ją dėmesio, tik naršė drabužius ir knygas.

Dženė vėl paklausė, šįsyk Frenko.

– Policijos reikalai, – sumurmėjo šis iš koridoriaus.

Džefris per kelias sekundes apvertė kambarį aukštyn kojom. Nieko ypatingo ten nebuvo, kaip ir po pirmosios paieškos, ir nieko naujo neatsirado. Jis sustojo ir apsidairė, mėgindamas suvokti, ką pražiopsojo. Jau gręžėsi vėl apieškoti spintos, kai pastebėjo prie durų krūvas knygų. Jų nugarėlės buvo purvinos. Kai Džefris pirmą kartą apieškojo kambarį, jų čia nebuvo. Būtų prisiminęs.

Jis paklausė:

– Kas čia?

Dženė pažvelgė, kur jis rodo.

– Jas atnešė universiteto apsauga, – paaiškino ji. – Jos buvo Džulijos.

Džefris sugniaužė kumštį, norėdamas kur nors trenkti.

– Jie atnešė jas čia? – paklausė jis, svarstydamas, kodėl tuo nesistebi.

Granto technologijos universiteto apsaugą sudarė daugiausia pusamžiai policininkai, visiški besmegeniai.

Mergina paaiškino:

– Jie rado jas prie bibliotekos.

Džefris prisivertė atgniaužti kumščius ir suklupo apžiūrėti knygų. Pasvarstė, ar nereikia apsimauti pirštinių prieš jas liečiant, bet juk jos jau vis tiek bus užterštos.

Krūvos viršuje buvo „Mikroorganizmų biologija“, jos viršelis apskretęs purvu. Džefris paėmė knygą ir pervertė puslapius. Dvidešimt trečiame puslapyje rado, ko ieškojo. Ryškiai raudonu žymekliu per visą puslapį buvo užrašyta DZIUNDZĖ.

– O Dieve, – aiktelėjo Dženė, ranka prisidengdama burną.

Džefris paliko Frenką užantspauduoti kambario. Užuot nuvažiavęs į laboratoriją, kur dirbo Sibilė, jis nubėgo per universitetą priešinga kryptimi, negu prieš kelias dienas ėjo kartu su Lena. Vėl šokinėjo per dvi pakopas, vėl nelaukė, kol kas nors atidarys, pabeldęs į Sibilės Adams laboratorijos duris.

– Ak, – tarė Ričardas Karteris, pakeldamas galvą nuo sąsiuvinio. – Kuo galiu padėti?

Džefris pasirėmė ranka į artimiausią stalą, mėgindamas atgauti kvapą.

– Ar tą dieną, – pratarė jis, – kai buvo nužudyta Sibilė Adams, nutiko kas nors neįprasta?

Karterio veidą perkreipė nekantrumas. Džefris norėjo jam smogti, bet susilaikė. Pasipūtęs Karteris atsakė:

– Juk jau sakiau, nieko nepaprasto nebuvo. Ji mirė, viršininke Toliveri, nejau manot, kad būčiau nepaminėjęs ko nors neįprasto?

– Gal buvo parašytas koks nors žodis ar panašiai, – užsiminė Džefris, nenorėdamas per daug išsiduoti. Neįtikėtina, ką žmonės įstengia prisiminti, jeigu teisingai paklausi. – Ar nematėt kokio nors užrašo ant jos sąsiuvinių? Galbūt koks nors dažnai jos naudojamas daiktas buvo išterliotas?

Karteris staiga susirūpino. Jis aiškiai kažką prisiminė.

– Jei jau šitaip klausiat, – pratarė jis, – prieš pat rytinę jos paskaitą pirmadienį mačiau, kad kai kas parašyta ant lentos. – Jis sukryžiavo rankas ant stambios krūtinės. – Vaikams atrodo, kad tokie pokštai juokingi. Ji buvo akla, todėl nematydavo, ką jie išdarinėja.

– O ką išdarinėdavo?

– Na, kažkas, nežinau kas, ant lentos užrašė žodį dziundzė .

– Pirmadienio rytą?

– Taip.

– Prieš jos mirtį?

Jam pakako padorumo prieš atsakant nudelbti akis.

– Taip.

Džefris akimirką žvelgė Ričardui į viršugalvį, vos nepuldamas jo lupti. Jis tarė:

– Ar suprantat, kad jeigu būtumėt man tai pasakęs praėjusį pirmadienį, Džulija Metjus galbūt būtų gyva?

Ričardas Karteris neturėjo, ką atsakyti.

Džefris išėjo, trenkdamas durimis. Kai leidosi laiptais, suskambo telefonas. Jis tučtuojau atsiliepė:

– Toliveris.

Merė Ana Mun iškart puolė prie reikalo.

– Dabar esu archyve, žiūriu į sąrašą. Jame surašyti visi, kurie dirbo pirmojo aukšto skubios pagalbos skyriuje, nuo gydytojų iki valytojų.

– Pirmyn, – atsakė Džefris ir užsimerkė, nekreipdamas dėmesio į jos jankišką tartį, o ji ėmė vardyti vardus ir pavardes vyrų, kurie dirbo su Sara. Kol perskaitė visus, užtruko penkias minutes. Džefris tylėjo.

Mun paklausė:

– Kas nors pasirodė girdėtas?

– Ne, – atsakė Džefris. – Gal galėtumėte atsiųsti sąrašą faksu į mano kabinetą?

Jis padiktavo jai numerį, lyg gavęs smūgį į paširdžius. Mintyse vėl iškilo Lena, prikalta prie rūsio grindų, mirtinai persigandusi.

Mun pratarė:

– Viršininke…

– Paprašysiu saviškių patikrinti pagal rinkėjų sąrašus ir telefonų knygą. – Jis nutilo, svarstydamas, ar verta tęsti. Pagaliau nugalėjo geras auklėjimas. – Dėkoju, – pasakė jis, – kad suradot tą sąrašą.

Mun nepuolė skubotai atsisveikinti, kaip visada. Ji tarė:

– Gaila, kad pavardės nepasirodė pažįstamos.

– Aha, – atsakė jis, dirsteldamas į laikrodį. – Klausykit, maždaug per keturias valandas galiu atlėkti į Atlantą. Manot, galėčiau vienas pasikalbėti su Raitu?

Ji vėl sudvejojo, tada tarė:

– Šįryt jis buvo užpultas.

– Kas?

– Regis, areštinės sargai nusprendė, kad atskiros kameros jis nenusipelnė.