Карин Слотер - Aklumas

Džebas šoko ant jos, bet Sara jau spruko. Ji visa jėga trenkėsi į langą ir galva išmušė stiklą. Kūną užliejo skausmas, raižė stiklo šukės. Ji nukrito kieme ir susirietusi pariedėjo kelis metrus nuo kalno.

Sara skubiai pašoko ant kojų ir neatsigręždama nubėgo prie ežero. Ties bicepsu prapjauta ranka, perrėžta kakta atrodė tik smulkmenos. Kai pasiekė prieplauką, Džebas buvo jau netoli. Ji nesusimąsčiusi nėrė į šaltą vandenį ir neiškilo, kol tik užteko kvapo. Pagaliau išniro už dešimties metrų nuo prieplaukos. Sara pamatė, kaip Džebas šoko į valtį, ir per vėlai prisiminė palikusi raktelį spynoje.

Sara nėrė po vandeniu ir ėmė irtis kuo toliau. Kai išniro ir vėl apsidairė, išvydo, kad prie jos artėja valtis. Ji nėrė iki pat ežero dugno, o valtis pralėkė virš jos. Sara apsivertė po vandeniu ir pasuko prie povandeninių uolų tolimajame ežero pakraštyje. Jos buvo vos už šešių metrų, bet plaukdama Sara pajuto nuovargį rankose. Šaltas vanduo ją pasiekė lyg antausis, ir ji suprato, kad tokioje temperatūroje plaukia lėčiau.

Ji iškilo ir apsidairė ieškodama valties. Džebas vėl atlėkė visu greičiu į ją. Ji vėl paniro. Kai iškilo, kaip tik spėjo pastebėti, kad valtis lekia prie povandeninių uolų. Valtis nosimi trenkėsi tiesiai į artimiausią iš jų ir apvirto. Džebas išlėkė iš jos, pakilo į orą ir pūkštelėjo į vandenį. Bejėgiškai kapanodamasis rankomis, mėgino nepaskęsti. Pražiota burna, iš siaubo išpūstomis akimis jis blaškėsi, bet vis tiek grimzdo. Ji laukė, sulaikiusi kvapą, bet jis nebeiškilo.

Džebas nulėkė maždaug tris metrus nuo valties, tolyn nuo uolų. Sara suprato, kad vienintelis būdas pasiekti krantą būtų plaukti per uolas. Jei malsis vietoje, ilgai netrukus sustings iš šalčio. Iki prieplaukos per toli. Niekaip jos nepasieks. Saugiausias kelias į krantą veda pro apvirtusią valtį.

Iš tikrųjų Sarai nesinorėjo niekur plaukti, bet ji suprato, kad tai šaltas vanduo jai kelia nuolankumo jausmą. Ežero vanduo nebuvo ledinis, bet jei per ilgai jame mirks, ją gali ištikti vidutinio stiprumo hipotermija.

Ji lėtai plaukė krauliu, taupydama kūno šilumą, vos iškėlusi galvą virš vandens, yrėsi tiesiai virš uolų. Iš burnos ėjo garas, bet ji stengėsi galvoti apie ką nors šilto; kaip sėdi prie židinio, kepa zefyrus. Apie karštą vonią Krikščioniškojo jaunimo sąjungos baseine. Garinę pirtį. Šiltą skiautinių antklodę ant lovos.

Ji pasuko į šalį, aplenkdama valtį pro tolimąją pusę, kuo toliau nuo vietos, kur paniro Džebas. Buvo prisižiūrėjusi per daug filmų. Nežmoniškai bijojo, kad jis išnirs iš gelmės, stvers ją už kojos ir nusitemps. Plaukdama pro valtį, pamatė didelę skylę priekyje, pramuštą uolos. Valtis buvo apvirtusi dugnu į dangų. Kitoje jos pusėje, įsikibęs į prakiurusią nosį, laikėsi Džebas. Jo lūpos buvo tamsiai mėlynos ir ryškiai švietė baltame veide. Jis nevaldomai drebėjo, o iš burnos trūkčiojančiais kamuoliukais virto garas. Jis malėsi, švaistė jėgas, stengdamasis išlaikyti galvą virš vandens. Nuo šalčio jo kūno temperatūra tikriausiai kas minutę krenta.

Sara plaukė, bet truputį lėčiau. Vieninteliai garsai ramiame ežere buvo Džebo alsavimas ir jos rankos, besiiriančios per vandenį.

– Aš n-n-nemoku plaukti, – pasakė jis.

– Gaila, – atsakė Sara kimiu balsu. Ji jautėsi lyg suktų ratus aplink sužeistą, bet pavojingą žvėrį.

– Negi mane čia paliksi, – lemeno jis, kalendamas dantimis.

Ji ėmė irtis šonu, pasiversdama vandenyje taip, kad neatsuktų jam nugaros.

– Taip.

– Tu daktarė.

– Tikrai taip, – atsakė ji, toldama nuo jo.

– Tu niekada nerasi Lenos.

Sara pasijuto lyg užgriūta akmens. Ji ėmė irtis vietoje, nenuleisdama akių nuo Džebo.

– O kur Lena?

– Aš ją p-p-pagrobiau, – atsakė jis. – Ji saugiai paslėpta.

– Netikiu.

Jis lyg ir gūžtelėjo pečiais.

– Kur paslėpta? – paklausė Sara. – Ką tu jai padarei?

– Palikau, kad tu surastum, Sara, – atsakė jis.

Dėl kūno drebulių jam lūžinėjo balsas. Iš tolimos atminties kertelės Sara ištraukė, kad antroji hipotermijos stadija pasižymi nevaldomu drebuliu ir neracionaliu mąstymu.

Jis pakartojo:

– Aš ją palikau.

Sara prisiartino, nepasitikėdama juo.

– Kur tu ją palikai?

– Tu t-t-turi ją išgelbėti, – murmėjo jis ir užsimerkė. Jo galva nusviro, burna paniro po vandeniu. Kai vandens pakliuvo į nosį, jis prunkštelėjo ir tvirčiau įsikibo į valtį. Pasigirdo braškėjimas, valtis brūžinosi į uolą.

Sara staiga užkaito.

– Kur ji, Džebai? – Kai jis neatsakė, ji jam paaiškino: – Tu gali čia mirti. Vanduo labai šaltas. Širdis plaks vis lėčiau, kol sustos. Duodu tau ne daugiau kaip dvidešimt minučių, – pasakė ji, žinodama, kad iš tikrųjų tai truktų keletą valandų. – Paliksiu tave numirti, – įspėjo Sara, užtikrinta kaip niekada gyvenime. – Pasakyk, kur ji.

– Pasakysiu k-k-krante, – murmėjo jis.

– Pasakyk dabar, – atsakė ji. – Žinau, kad nepaliktum jos mirti vienos.

– Ne, – atsakė jis, jo akyse šmėstelėjo suvokimas. – Nepalikčiau jos vienos, Sara. Neleisčiau jai mirti vienai.

Sara išskėtė rankas į šalis, stengdamasi judėti, kad nesušaltų.

– Kur ji, Džebai?

Jis taip drebėjo, kad net valtis lingavo ant vandens, siųsdama Saros pusėn raibulius. Jis sukuždėjo:

– Turi ją išgelbėti, Sara. Turi ją išgelbėti.

– Pasakyk, arba paliksiu tave numirti, Džebai, Dievas mato, leisiu tau nuskęsti.

Jo akys apsiblausė, o pamėlusios lūpos nežymiai šyptelėjo. Jis sukuždėjo: „Atlikta“, o galva vėl nusviro, bet šįsyk jis nemėgino gelbėtis. Saros akivaizdoje jis paleido valtį ir paniro.

– Ne! – sušuko Sara, puldama prie jo.

Ji pastvėrė vyruką už marškinių iš nugaros ir pamėgino ištraukti. Jis instinktyviai ėmė jai priešintis, užuot leidęsis jos ištraukiamas, pats tempė ją gilyn. Šitaip jie grūmėsi, Džebas stvarstė ją už kelnių, už megztinio, mėgindamas pasilypėti lyg kopėčiomis ir įkvėpti oro. Jo nagai užkabino įbrėžimą ant jos rankos, ir Sara automatiškai ją atitraukė. Džebas atsistūmė nuo jos, jo pirštų galiukai brūkštelėjo per jos megztinio priekį, ieškodami, už ko užsikabinti.

Jam ropščiantis, Sara grimzdo. Kai jo galva trinktelėjo į valtį, pasigirdo aiškus dunkstelėjimas. Jis nustebęs prasižiojo, tada be garso vėl paniro. Jam už nugaros valties nosį žymėjo ryškiai raudono kraujo dryžis. Stengdamasi nekreipti dėmesio į maudžiančius plaučius, Sara tiesė rankas į jį, mėgindama vėl jį iškelti. Saulės šviesos kaip tik pakako įžiūrėti, kaip jis nugrimzta į dugną. Jo burna buvo pravira, rankos ištiestos į ją.

Ji iškilo, gaikčiodama įkvėpė ir vėl paniro. Šitaip kelissyk paieškojo Džebo. Kai pagaliau jį rado, jis gulėjo ant didelio akmens, ištiesęs rankas, ir žvelgė į ją atmerktomis akimis. Sara pridėjo ranką prie jo riešo ir patikrino, ar jis gyvas. Pakilo įkvėpti, maldama kojomis vietoje, ištiesusi rankas į šalis. Kaleno dantimis, bet garsiai skaičiavo.

– Vienas – tūkstantis, – pasakė ji tarškančiais dantimis. – Du – tūkstantis, – Sara skaičiavo toliau, įnirtingai plakdama kojomis vandenį. Prisiminė, kaip vaikystėje ji arba Tesa užsimerkdavo ir plakdavo kojomis vandenį, kol suskaičiuodavo tiek, kiek reikia, o tada eidavo ieškoti sesers.

Suskaičiavusi iki penkiasdešimties, ji giliai įkvėpė ir vėl panėrė. Džebas gulėjo ten pat, atlošęs galvą. Ji užmerkė jo akis, tada suėmė už pažastų. Paviršiuje viena ranka apkabino jo kaklą, o kita ėmė irtis. Šitaip jį laikydama, pasuko į krantą.