Карин Слотер - Aklumas

Įsukęs į Saros kiemą, Džefris pajuto, kad ir jos namas jam atrodo kitoks. Čia Sara kovėsi su Džebu. Čia Džebas paskendo. Jo kūną iš ežero ištraukė, bet prisiminimai apie jį niekada neišblės.

Džefris sėdėjo mašinoje ir žvelgė į namą. Sara jam sakė, kad jai reikia laiko, bet jis neduos jo. Turėjo paaiškinti, kas dedasi jo galvoje. Jam reikėjo ne tik ją, bet ir save nuraminti, kad jokiais būdais nesutiks nelįsti į jos gyvenimą.

Laukujės durys buvo praviros, bet Džefris prieš įeidamas pasibeldė. Girdėjo, kaip per kolonėles Polas Saimonas dainuoja „Gerai praleisk laiką“1. Namas buvo apverstas aukštyn kojom. Koridoriuje rikiavosi dėžės, o knygos buvo išverstos iš lentynų. Sarą jis rado virtuvėje su veržliarakčiu rankoje. Su baltais berankoviais marškinėliais ir nudriskusiomis pilkomis sportinėmis kelnėmis ji jam pasirodė tokia graži, kaip dar niekada gyvenime. Ji žiūrėjo į kanalizaciją, jis pasibeldė į staktą.

Ji atsigręžė, aiškiai nenustebusi, kad jį išvydo.

– Tai šitaip tu duodi man laiko? – paklausė ji.

Jis gūžtelėjo pečiais ir susikišo rankas į kišenes. Žaizda jos kaktoje buvo užklijuota ryškiai žaliu pleistru, o ranka, kur stiklas perpjovė taip giliai, kad prireikė siūti, buvo baltai aptvarstyta. Kad ji visa tai ištvėrė, Džefriui atrodė stebuklas. Jos dvasios jėga jį žavėjo.

Pasigirdo kita daina, „Penkiasdešimt būdų palikti mylimąjį“2. Džefris pamėgino pajuokauti ir tarė:

– Čia mūsų daina.

Sara įtariai dėbtelėjo į jį, tada apgraibomis susirado pultelį. Muzika staiga nutilo, vietoj namą užliejusios dainos stojo tyla. Abiem, regis, prireikė kelių sekundžių su tuo apsiprasti.

Ji paklausė:

– Ką čia veiki?

Džefris prasižiojo, manydamas, kad reikia pasakyti ką nors romantiško, ką nors, kas išverstų ją iš kojų. Jis norėjo pasakyti jai, kad ji – gražiausia kada nors jo pažinota moteris, kad jis nė nežinojo, ką reiškia mylėti, kol nesutiko jos. Bet viso to ištarti nepavyko, todėl suteikė jai informacijos:

– Džebo namuose radau tavo teismo, Raito teismo protokolą.

Ji sukryžiavo rankas.

– Mat kaip.

– Jis kaupė laikraščių iškarpas, nuotraukas. Ir panašiai. – Patylėjęs pridūrė: – Matyt, Džebas čia atsikraustė, kad būtų arčiau tavęs.

Sara pakilusi paklausė:

– Manai?

Jis nekreipė dėmesio į įspėjamą jos balso gaidelę.

– Paiko apygardoje buvo daugiau užpuolimų, – tęsė Džefris.

Jis negalėjo susilaikyti, nors iš jos išraiškos suprato, kad turėtų užsičiaupti, kad ji nenori nieko apie tai girdėti. Bet buvo daug lengviau pasakoti Sarai faktus, o ne pačiam ką nors sugalvoti, todėl kalbėjo:

– Ten šerifas turi keturias bylas, kurias mėgina prisiūti Džebui. Reikės paimti mėginių laboratorijai, kad galėtume palyginti su DNR pavyzdžiais, kuriuos jie rado nusikaltimo vietoje. Be to, turime informacijos iš Džulijos Metjus. – Jis atsikrenkštė. – Jo kūnas morge.

– Aš neskrosiu, – atsakė Sara.

– Galim pasikviesti ką nors iš Ogastos.

– Ne, – pataisė Sara. – Tu nesupranti. Aš rytoj išeinu iš darbo.

Jis nesugalvojo, ką daugiau pasakyti:

– Kodėl?

– Nes aš šitaip nebegaliu, – atsakė ji, rodydama kažkur tarp jų. – Man taip neišeina, Džefri. Dėl to mes ir išsiskyrėme.

– Mes išsiskyrėme, nes aš padariau kvailą klaidą.

– Ne, – atsakė ji, sulaikydama jį. – Mes nepradėsim to paties ginčo šimtąjį kartą. Todėl ir išeinu iš darbo. Negaliu visą laiką šitaip kamuotis. Negaliu leisti tau trainiotis mano gyvenimo pakraščiuose. Turiu gyventi toliau.

– Aš tave myliu, – pasakė jis, lyg nuo to kas nors priklausytų. – Suprantu, kad aš tau netikęs. Žinau, kad niekada tavęs nesuprasiu, kad darau ne tai, ką reikia, sakau ne tai, ką reikia, kad turėjau būti su tavim, o ne lėkti į Atlantą, kai papasakojai apie – kai perskaičiau apie – tai, kas nutiko. – Jis nutilo, paskui kalbėjo toliau: – Visa tai žinau. Ir vis tiek negaliu liautis tave mylėjęs. – Ji nieko neatsakė, todėl jis pridūrė: – Sara, aš negaliu be tavęs. Man tavęs reikia.

– Kurios manęs tau reikia? – paklausė ji. – Tos ankstesniosios ar tos, kuri buvo išprievartauta?

– Jos abi – tas pats žmogus, – atsakė jis. – Man reikia jų abiejų. Aš myliu jas abi. – Jis žvelgė į ją, galvodamas, ką pasakyti. – Nenoriu būti be tavęs.

– Niekas tavęs neklausia.

– Klausia, – atsakė jis. – Man nesvarbu, ką tu sakai, Sara. Nesvarbu, ar išeisi iš darbo, ar išsikraustysi į kitą miestą, ar pasikeisi pavardę, aš vis tiek tave surasiu.

– Kaip Džebas?

Jos žodžiai skaudžiai užgavo. Nieko žiauresnio neįmanoma sugalvoti. Ji, regis, pati tai suvokė, nes skubiai atsiprašė:

– Negražiai pasakiau, – tarė ji. – Atleisk.

– Tu taip galvoji? Kad aš – kaip jis?

– Ne, – ji papurtė galvą. – Žinau, kad tu ne toks.

Jis nudelbė akis, vis dar įskaudintas jos žodžių. Jei būtų visa gerkle užrikusi, kad jo nekenčia, vis tiek nebūtų buvę taip skaudu.

– Džefai, – tarė artindamasi prie jo.

Uždėjo ranką jam ant skruosto, o jis paėmė ją ir pabučiavo delną. Tarė:

– Nenoriu tavęs prarasti, Sara.

– Jau praradai.

– Ne, – nesutiko jis. – Nepraradau. Žinau, kad nepraradau, nes kitaip tu čia nestovėtum. Tu stovėtum ten, o man lieptum nešdintis.

Ji neprieštaravo, bet pasitraukė atgal prie kriauklės.

– Man reikia dirbti, – sumurmėjo ji, imdama veržlėraktį.

– Išsikraustai?

– Tvarkausi, – atsakė ji. – Pradėjau vakar vakare. Nebežinau, kur kas padėta. Turėjau miegoti ant sofos, nes lova visa užgriozdinta.

Jis pamėgino pajuokauti:

– Bent jau mama džiaugsis.

Ji nelinksmai nusijuokė ir atsiklaupė priešais kriauklę. Uždengė nuotėkų vamzdį rankšluosčiu, tuomet užkabino veržlėraktį. Įrėmusi petį, jį stumtelėjo. Džefris matė, kad įrankis nė nekrusteli.

– Leisk, padėsiu, – pasisiūlė jis, nusivilkdamas švarką. Jai nespėjus paprieštarauti, jis suklupo greta ir stumtelėjo veržlėraktį. Vamzdis buvo senas ir nė nekrustelėjo. Jis pasidavė ir tarė:

– Tikriausiai teks nupjauti.

– Ne, neteks, – atsakė ji, švelniai patraukdama jį šalin.

Ji įsispyrė koja į spintelę už nugaros ir iš visų jėgų pastūmė. Veržlėraktis lėtai pasisuko, o Sara pajudėjo su juo.

Didžiuodamasi nusišypsojo.

– Matai?

– Tu nuostabi, – nuoširdžiai atsakė Džefris. Jis atsisėdo ant kulnų ir stebėjo, kaip ji ardo vamzdį. – Tu viską gali.

– Daug ko negaliu, – sumurmėjo ji.

Nekreipdamas į tai dėmesio, jis paklausė:

– Užsikimšo?

– Kai kas į jį įkrito, – atsakė ji, pirštu rausdamasi vamzdyje. Kažką iš jo ištraukė ir, jam nespėjus pastebėti, sugniaužė saujoje.

– Kas? – paklausė jis, siekdamas jos rankos.

Ji papurtė galvą, neatgniauždama kumščio.

Jis nusišypsojo, darėsi dar smalsiau.

– Kas ten? – pakartojo jis.

Ji atsiklaupė, paslėpusi rankas už nugaros. Susikaupusi suraukė kaktą, tada atkišo prieš save sugniaužtus kumščius.

Ji tarė:

– Iš kurios rankos?

Jis plekštelėjo jai per dešinę ranką.

Ji tarė:

– Ne iš tos.

Jis nusijuokė ir plekštelėjo per kairiąją.

Sara pasuko riešą ir ištiesė pirštus. Jos delne gulėjo mažas aukso žiedelis. Kai jis paskutinį kartą tą žiedelį matė, Sara nusiplėšė jį nuo piršto ir tėškė jam į veidą.

Džefris taip nustebo išvydęs žiedą, kad nė nesumojo, ką pasakyti.