Карин Слотер - Aklumas

Sarai atrodė, kad ji plaukia valandų valandas, nors iš tikrųjų praėjo daugiausia minutė, o tada ji sustojo ir ėmė malti kojomis vandenį, norėdama atsikvėpti. Krantas atrodė toliau negu pirma. Kojos neklausė kūno, nors ji ir vertė jas minti vandenį. Džebas buvo tiesiogine prasme akmuo po kaklu, tempiantis ją gilyn. Jos galva akimirką paniro, bet ji susilaikė, iškosėjo ežero vandenį, pasistengė mąstyti blaiviai. Buvo labai šalta, jai siaubingai norėjosi miego. Ji markstėsi, stengdamasi per ilgai neužsimerkti. Būtų gerai truputį pailsėti. Ji čia pailsės, o paskui parvilks jį į krantą.

Sara atlošė galvą, mėgindama plūduriuoti ant nugaros. Su Džebu tai buvo neįmanoma, ir ji vėl ėmė grimzti po vandeniu. Teks paleisti Džebą. Sara tai suprato. Tik negalėjo prisiversti to padaryti. Net kai jo svoris vėl ėmė tempti ją gilyn, Sara negalėjo jo paleisti.

Ją stvėrė ranka; tada apkabino liemenį. Sara neturėjo jėgų priešintis, smegenys buvo per daug atšalusios, kad suvoktų, kas vyksta. Akimirką ji pamanė, kad tai Džebas, bet jėga, traukianti ją į paviršių, buvo per stipri. Džebą laikančios jos rankos atsipalaidavo, ir atsimerkusi ji išvydo, kaip jo kūnas vėl nugrimzdo į ežero dugną.

Jos galva iškilo virš vandens, o burna plačiai išsižiojo, ryte rydama orą. Nuo kiekvieno įkvėpimo maudė plaučius, varvėjo nosis. Sara ėmė taip kosėti, kad kone širdis sustojo. Iš burnos liejosi vanduo, paskui tulžis, o ji springo tyru oru. Pajuto, kad kažkas tranko per nugarą, norėdamas išmušti lauk vandenį. Jos galva vėl nusviro po vandeniu, bet kažkas ją ištraukė už plaukų.

– Sara, – tarė Džefris, viena ranka suėmęs jos smakrą, kita prilaikydamas už rankos. – Pažiūrėk į mane, – reikalavo jis. – Sara.

Jos kūnas suglebo, ir ji suvokė, kad Džefris tempia ją į krantą. Laikė ją apkabinęs po pažastimi ir nepatogiai yrėsi viena ranka.

Sara įsikibo Džefriui į ranką, padėjo galvą jam ant krūtinės ir leidosi parplukdoma namo.

29

Lena troško Džebo. Norėjo, kad jis numalšintų jos skausmą. Norėjo, kad grąžintų ją ten, kur buvo Sibilė, jų motina ir tėvas. Norėjo būti su savo šeima. Nesvarbu, kuo teks už tai sumokėti; ji norėjo būti su jais.

Į gerklę jai srovele tekėjo kraujas, ir retsykiais ji užsikosėdavo. Jis teisingai įspėjo dėl tvinkčiojančio skausmo burnoje, bet nuo „Percodan“ jis pasidarė pakeliamas. Ji tikėjo Džebu, kad kraujas netrukus nustos bėgti. Ji suprato, kad jis su ja dar nebaigė. Neleis jai paspringti savo pačios krauju, kai šitiek vargo, kad ją čia išlaikytų. Lena suprato, kad jis yra sugalvojęs ką nors dar įspūdingesnio.

Kai mintys nuklydo, ji įsivaizdavo esanti palikta priešais Nanos Tomas namus. Kažkodėl jai tai buvo malonu. Henkas pamatytų, kas Lenai padaryta. Jis sužinotų, kas buvo padaryta Sibilei. Pamatytų tai, ko Sibilė nematė. Tai atrodė tinkama.

Apačioje pasigirdo pažįstamas garsas, žingsniai per kietas medines grindis. Einant per kilimą, žingsniai prislopo. Lena nusprendė, kad kilimas svetainėje. Ji nežinojo namo plano, bet klausydamasi atskirų garsų, susiedama skardų batų kaukšėjimą į namų grindis ir duslų dunksėjimą, kai nusiavęs batus ateidavo pas ją, ji daugiau ar mažiau nutuokė, kur jis yra.

Tik šįsyk, regis, pasigirdo dar vieni žingsniai.

– Lena? – ji vos girdėjo balsą, bet instinktyviai pažino Džefrį Toliverį. Vieną sekundę jai toptelėjo mintis – ką jis čia veikia.

Ji prasižiojo, bet nieko nepasakė. Buvo viršuje, palėpėje. Galbūt jam neateis į galvą čia ieškoti. Galbūt jis paliks ją ramybėje. Ji galėtų čia numirti, ir niekas niekada nesužinotų, kas jai nutiko.

– Lena? – šūktelėjo kitas balsas. Tai buvo Sara Linton.

Ji vis dar buvo prasižiojusi, bet negalėjo kalbėti.

Jie vaikštinėjo apačioje, regis, valandų valandas. Ji girdėjo bildesį ir džeržgesį: jie stumdė baldus, ieškojo spintose. Prislopinti jų balsai jos ausyse skambėjo išdarkytai. Ji net nusišypsojo, pagalvojusi, kad jie, regis, daužo puodus ir keptuves. Juk Džebas negalėjo paslėpti jos virtuvėje.

Tokia mintis jai pasirodė juokinga. Ji ėmė kvatotis, nevaldomai purtėsi krūtinė, ir ji užsikosėjo. Netrukus kosėjo taip smarkiai, kad net apsiašarojo. Tuomet ėmė kūkčioti, krūtinę kaustė skausmas, o prote sušvito visa, kas nutiko šią savaitę. Ji išvydo Sibilę ant morgo stalo. Matė, kaip gedi Henkas, netekęs dukterėčios. Matė Naną Tomas paraudusiomis akimis ir palūžusią. Matė Džebą ant savęs, jis su ja mylėjosi.

Jos pirštai susirietė ir sugniaužė ilgas vinis, kuriomis ji buvo prikalta prie grindų, o visas kūnas įsitempė, supratęs, kaip buvo išniekintas.

– Lena? – šūktelėjo Džefris garsiau negu pirma. – Lena?

Ji išgirdo, kaip jis artinasi, skubiai beldžia, nutyla, vėl beldžia.

Sara tarė:

– Čia netikra siena.

Vėl pabeldė, tuomet jų žingsniai pasigirdo ant palėpės laiptų. Atsivėrė durys, tamsą perskrodė šviesa. Lena kietai užsimerkė, atrodė, kad į akių obuolius susmigo adatos.

– O Dieve! – aiktelėjo Sara. Tuomet pridūrė: – Nešk rankšluosčių. Paklodžių. Bet ko.

Lena vos pramerkė akis, o Sara suklupo prie jos. Nuo Saros kūno dvelkė šaltis, ji buvo šlapia.

– Viskas gerai, – kuždėjo Sara, uždėjusi ranką Lenai ant kaktos. – Viskas bus gerai.

Lena atsimerkė plačiau, leisdama vyzdžiams apsiprasti su šviesa. Ji pažvelgė į duris, ieškodama Džebo.

– Jis mirė, – pasakė Sara. – Jis tavęs nebeskriaus…

Ji nutilo, bet Lena suprato, ką ji norėjo pasakyti. Paskutinius Saros sakinio žodžius išgirdo ne ausimis, o mintimis. Jis tavęs nebeskriaus, daugiau nebe, norėjo pasakyti ji.

Lena leido sau pažvelgt į Sarą. Kažkas šmėstelėjo Saros akyse, ir Lena žinojo, kad Sara kažkaip suprato. Džebas dabar – Lenos dalis. Jis skriaus ją kiekvieną dieną, visą likusį gyvenimą.

Sekmadienis

30

Džefris važiavo iš Ogastos ligoninės lyg iš karo grįžtantis kareivis. Lenos kūno žaizdos sugis, bet jis nė neįsivaizdavo, ar ji kada nors atsipeikės po emocinės žalos, kurią jai padarė Džebas Magvairas. Kaip ir Džulija Metjus, Lena su niekuo nekalbėjo, net su dėde Henku. Džefris nesugalvojo, kuo dar jai padėti, nebent duoti laiko.

Merė Ana Mun paskambino lygiai po valandos ir dvidešimties minučių nuo jų pokalbio. Saros pacientės vardas buvo Selė Li Magvair. Mun nepatingėjo įvesti pavardės į bendrą ligoninės darbuotojų paiešką. Turint konkretų vardą, vos po kelių sekundžių ekrane pasirodė Džeremio „Džebo“ Magvairo įrašai. Kai Sara ten dirbo, jis buvo internas Greidžio vaistinėje, trečiame aukšte. Sara neturėjo reikalo su juo susitikti, bet Džebas tikrai būtų pasistengęs susitikti su ja.

Džefris niekada nepamirš Lenos veido išraiškos, kai išlaužė palėpės duris. Vos pagalvodavo apie Leną, prikaltą prie Džebo palėpės grindų, mintyse iškildavo Saros nuotraukos. Kambarys buvo įrengtas taip, kad būtų kuo tamsesnis. Viskas nudažyta matiniais juodais dažais, įskaitant ir drožlių plokštes, kuriomis buvo užkalti langai. Per kablius pervertos grandinės buvo priveržtos prie grindų, o vinių skylės pančių viršuje ir apačioje rodė, kur buvo nukryžiuotos aukos.

Mašinoje Džefris pasitrynė akis, stengdamasis negalvoti apie viską, ką matė nuo Sibilės Adams nužudymo. Kai pervažiavo Granto apygardos ribą, galvoje sukosi vienintelė mintis: dabar viskas kitaip. Jis niekada nežiūrės į miestiečius, savo draugus ir kaimynus, tomis pat pasitikinčiomis akimis kaip praėjusį sekmadienį. Jis jautėsi priblokštas.