Карин Слотер - Aklumas

Lena paklausė:

– Tai tu išėjai iš bibliotekos, o kas buvo toliau?

– Sutikau vyriškį, – pasakė ji. – Pakeliui į bendrabutį.

– Pro kur ėjai?

– Aplink žemės ūkio pastatą.

– Palei ežerą?

Ji papurtė galvą.

– Pro kitą pusę.

Lena palaukė, kol ji vėl prabils:

– Atsitrenkiau į jį, jis išmetė knygas, ir aš išmečiau. – Jos balsas nutilo, bet mažoje palatoje buvo girdėti garsus kvėpavimas. Ji beveik šnopavo.

– Ar tuomet matei jo veidą?

– Nežinau. Jis man kažko suleido.

Lena suraukė kaktą:

– Suleido švirkštu?

– Aš tik pajutau. Nemačiau.

– Kur pajutai?

Ji prisidėjo ranką prie kairio klubo.

– Kai pajutai, jis buvo tau už nugaros? – paklausė Lena, pagalvojusi, kad tai reikštų, jog užpuolikas kairiarankis, kaip ir Sibilės.

– Aha.

– Tai tada jis tave pagrobė? – paklausė Lena. – Atsitrenkė į tave, pajutai dūrį, o tada jis tave kažkur nusivežė?

– Taip.

– Mašina?

– Neprisimenu, – atsakė ji. – Tik žinau, kad buvau rūsyje. – Ji užsidengė rankomis veidą ir graudžiai pravirko. Nuo sielvarto virpėjo visas kūnas.

– Nurimk. – Lena palietė moteriai rankas. – Nebenori pasakoti? Bus taip, kaip tu pasakysi.

Palatoje vėl stojo tyla, tik Džulija alsavo. Kai vėl prašneko, jos balsas buvo kimus, vos girdimas kuždesys.

– Jis mane išprievartavo.

Lena pajuto gumulą gerklėje. Ji tai, aišku, jau žinojo, bet Džulija šį žodį ištarė taip, kad Lenai nebeliko kuo dangstytis ir ji pasijuto nuoga. Ji nenorėjo, kad palatoje būtų Džefris. Kažkodėl jis tai, regis, pajuto. Kai ji pakėlė į jį akis, jis galva parodė į duris. Lena be garso pratarė „taip“, ir jis tylutėliai išėjo.

– Ar žinai, kas buvo po to? – paklausė Lena.

Džulija pasuko galvą, ieškodama Džefrio.

– Jis išėjo, – pasakė Lena taip tvirtai, kaip pati iš tikrųjų nesijautė. – Čia tik mudvi, Džulija. Tik tu ir aš, ir jeigu reikia, galim kalbėtis visą dieną. Visą savaitę, visus metus. – Ji nutilo, jei mergina įsidrąsintų ir nutrauktų apklausą. – Tik nepamiršk, kad kuo greičiau viską išsiaiškinsim, tuo greičiau jį sustabdysim. Juk nenori, kad jis taip padarytų kitai merginai, tiesa?

Klausimas ją sukrėtė, kaip Lena ir tikėjosi. Žinojo, kad reikia truputį pagąsdinti, kitaip mergina užsičiaups ir nieko nepasakos.

Džulija kūkčiojo, visa palata aidėjo, spengė Lenai ausyse. Mergina tarė:

– Niekam šito nelinkiu.

– Ir aš, – atsakė Lena. – Turi man papasakoti, ką jis tau padarė. – Ji nutilo, tada pridūrė: – Ar kada nors matei jo veidą?

– Ne, – atsakė ji. – Tiksliau, mačiau, bet nieko nesupratau. Nieko nesusiejau. Visą laiką buvo taip tamsu. Nebuvo jokios šviesos.

– Tikrai buvai rūsyje?

– Užuodžiau, – atsakė ji. – Pelėsiai, girdėjau, kaip kapsi vanduo.

– Vanduo? – paklausė Lena. – Kapsi iš čiaupo, o gal ežere?

– Iš čiaupo, – atsakė Džulija. – Labiau priminė čiaupą. Atrodė… – Ji užsimerkė ir kelias sekundes, regis, mintimis ten sugrįžo. – Lyg skimbčiotų į metalą. – Ji pamėgdžiojo garsą: – Cinkt, cinkt, cinkt, vis cinksėjo ir cinksėjo. Niekada nenutilo. Ji užsidengė rankomis ausis, lyg norėdama nebegirdėti to garso.

– Grįžkim į koledžą, – pasakė Lena. – Pajutai dūrį į klubą, o kas tada? Ar žinai, kokia buvo jo mašina?

Džulija vėl smarkiai pasukiojo galvą kairėn ir dešinėn.

– Neprisimenu. Pasilenkiau pakelti knygų, o tada atsidūriau, atsidūriau… – Ji nutilo.

– Rūsyje? – paklausė Lena. – Ar prisimeni ką nors apie vietą, kurioje buvai?

– Ten buvo tamsu.

– Nieko neįžiūrėjai?

– Negalėjau atsimerkti. Akys neklausė. – Ji kalbėjo taip tyliai, kad Lenai teko įtempti ausis. – Aš skraidžiau.

– Skraidei?

– Plūduriavau lyg ant vandens. Girdėjau ošiant vandenyno bangas.

Lena giliai įkvėpė ir lėtai iškvėpė.

– Ar jis paguldė tave ant nugaros?

Džulija susiraukė, ją purtė rauda.

– Mieloji, – klausinėjo Lena, – ar jis buvo baltaodis? Juodaodis? Nematei?

Ji vėl papurtė galvą.

– Negalėjau atsimerkti. Jis mane šnekino. Jo balsas… – Jos lūpos virpėjo, o veidą išmušė pavojingas raudonis. Dabar ašaros jau gausiai plūdo ir sruvo skruostais. – Sakė, kad mane myli. – Apimta panikos ji gaudė orą. – Jis mane bučiavo. Jo liežuvis… – Ji kūkčiodama nutilo.

Lena giliai atsikvėpė, stengdamasi nusiraminti. Matyt, persistengė. Lėtai suskaičiavo iki šimto, tada tarė:

– Tavo rankose žaizdos. Žinom, kad jis kažkuo pervėrė tavo rankas ir kojas.

Džulija pažvelgė į tvarsčius, lyg pirmą sykį juos matydama.

– Taip, – atsakė ji. – Kai nubudau, rankos buvo prikaltos. Mačiau, kaip persmeigia vinis, bet neskaudėjo.

– Gulėjai ant grindų?

– Manau, kad taip. Atrodė… – ji, regis, nerado tinkamo žodžio, – atrodė, kad pakibau. Aš skraidžiau. Kaip jis išmokė mane skraidyti? Ar aš skraidžiau?

Lena atsikrenkštė.

– Ne, – atsakė ji. Tuomet paklausė: – Džulija, ar tau neateina į galvą koks nors naujas žmogus tavo gyvenime, galbūt naujokas koledže ar mieste, kuris tau kėlė nemalonumų? Galbūt jutaisi stebima?

– Aš ir dabar stebima, – atsakė ji, žvelgdama pro langą.

– Aš tave stebiu, – pasakė Lena, atgręždama į save merginos veidą. – Aš tave saugau, Džulija. Daugiau niekas tavęs nenuskriaus. Supranti? Niekas.

– Nesijaučiu saugi, – pasakė ji, susiraukė ir vėl pravirko. – Jis mane mato. Žinau, kad mato.

– Čia tik mudvi, – ramino Lena. Kai kalbėjo, jai atrodė, kad kalba su Sibile, ramina Sibilę, kad tikrai ja pasirūpins. – Kai važiuosi į Ogastą, aš važiuosiu kartu. Nepaleisiu tavęs iš akių. Supranti?

Nepaisydama raminančių Lenos žodžių, Džulija, regis, dar labiau išsigando. Gergždžiančiu balsu ji paklausė:

– Kodėl aš važiuosiu į Ogastą?

– Tiksliai dar nežinau, – atsakė Lena, imdama vandens ąsotį. – Dabar nesuk dėl to galvos.

– Kas veš mane į Ogastą? – paklausė Džulija virpančiomis lūpomis.

– Atsigerk dar vandens, – pasakė jai Lena, pridėjusi puoduką prie lūpų. – Netrukus atvažiuos tavo tėvai. Dėl nieko nesuk galvos, tik ilsėkis ir sveik.

Mergina paspringo, ir vanduo per jos kaklą ištiško ant lovos. Iš panikos ji plačiai atsimerkė.

– Kodėl mane perkeliat? – klausinėjo ji. – Kas bus?

– Jei nenori, neperkelsim, – atsakė Lena. – Pasikalbėsiu su tavo tėvais.

– Mano tėvais?

– Jie netrukus atvažiuos, – ramino ją Lena. – Viskas gerai.

– Jie žino? – pakeltu balsu paklausė Džulija. – Jūs jiems pasakojot, kas man nutiko?

– Nežinau, – atsakė Lena. – Nežinau, ar jie žino visas smulkmenas.

– Nesakykit mano tėveliui, – kūkčiojo mergina. – Tik niekas nesakykit mano tėveliui, gerai? Jam negalima žinoti, kas nutiko.

– Tu nieko nepadarei, – atsakė Lena. – Džulija, tavo tėtis dėl to tavęs nekaltins.

Džulija nutilo. Po kurio laiko ji vėl pažvelgė pro langą, o skruostais sruvo ašaros.

– Viskas gerai, – ramino Lena, imdama nuo staliuko dėžutę nosinaičių. Ji pasilenkė virš merginos ir nusausino pagalvę. Mergaitei mažiausiai reikia sukti galvą dėl to, ką sakys tėvas apie tai, kas jai nutiko. Lena buvo dirbusi su prievartavimų aukomis. Ji suprato, kur krypsta kaltinimai. Aukos labai retai kaltindavo ką nors kitą, o ne save.

Pasigirdo keistas garsas, kuris Lenai atrodė kažkur girdėtas. Ji per vėlai suprato, kad tai jos pistoletas.