Карин Слотер - Aklumas

– Gal pradėkim susirinkimą? – sumurmėjo Džefris. – Sarai reikės grįžti į darbą.

Einant koridoriumi į pastato gilumą, Sara pasivijo Džefrį. Ji įkišo tablečių buteliuką jam į švarko kišenę.

– Kas čia? – paklausė jis, ištraukdamas jį. Tada pridūrė: – Ak.

– Ak, – pakartojo Sara ir atidarė duris.

Kai jie įėjo, pasitarimų kambaryje sėdėjo Frenkas Volisas ir perkaręs jaunuolis chaki kelnėmis ir tokiais pat marškiniais kaip Niko. Frenkas atsistojo ir paspaudė Nikui ranką. Jis rimtai linktelėjo Sarai, bet ji neatsakė. Nuojauta Sarai kuždėjo, kad Frenkas prikišęs nagus prie vakarykščių įvykių, ir jai tai visai nepatiko.

– Čia Markas Vebsteris, – pasakė Nikas, rodydamas į kitą vyriškį.

Iš tikrųjų jis buvo jaunuolis, vargu ar daugiau kaip dvidešimt vienų metų. Atrodė visiškas pienburnis, o ant viršugalvio styrojo plaukų verpetas.

– Malonu susipažinti.

Sara paspaudė jam ranką. Tarsi spaustų žuvį, bet jei Nikas atsivežė Marką Vebsterį iš paties Meikono, jis tikriausiai ne toks mažvaikis, kaip atrodo.

Frenkas tarė:

– Gal papasakokit jiems, ką pasakojot man?

Vaikinas atsikrenkštė ir net timptelėjo apykaklę. Jis kreipėsi į Sarą:

– Pasakojau, kad labai įdomu, jog jūsų iškrypėlis iš visų narkotikų pasirinko šunvyšnę. Tai labai neįprasta. Savo darbe esu matęs tik tris tokius atvejus, ir visi jie atmestini, kvaili vaikiūkščiai tik norėjo pasilinksminti.

Sara linktelėjo galva, ji žinojo, kad „atmestini“ reiškia, jog mirties atveju galima atmesti nusikaltimo galimybę. Būdama koronerė ir pediatrė, ji ypač kruopščiai tirdavo morge atsidūrusius mažus vaikus, kurių mirties priežastis būdavo nežinoma.

Markas palinko virš stalo ir toliau kalbėjo visiems:

– Šunvyšnė priklauso Solanaceae šeimai. Viduramžiais moterys kramtydavo mažus žiupsnelius jos sėklų, kad prasiplėstų vyzdžiai. Moteris išplėstais vyzdžiais buvo laikoma gražesne, todėl ji ir pavadinta belladonna . Tai reiškia „graži moteris“.

Sara įsiterpė:

– Abiejų aukų vyzdžiai buvo labai išplėsti.

– Taip nutinka net nuo mažos dozės, – atsakė Markas.

Jis paėmė baltą plastikinį voką ir ištraukęs kelias nuotraukas padavė Džefriui, kad paleistų per rankas.

Markas kalbėjo:

– Šunvyšnės žiedai varpelio formos, dažniausiai violetiniai ir keisto kvapo. Jei turit mažų vaikų ar gyvūnų, kieme jos neaugintumėt. Tas, kuris ją augina, tikriausiai aptveria bent metro aukščio tvora, kad neapnuodytų visų aplink.

– Ar jai reikia ypatingos dirvos ar trąšų? – paklausė Džefris, perduodamas nuotrauką Frenkui.

– Tai piktžolė. Ji gali augti beveik bet kur, todėl tokia paplitusi. Vienintelė bėda – tai netikęs narkotikas. – Markas nutilo. – Kvaitulys trunka ilgai, maždaug tris ar keturias valandas, priklausomai nuo to, kiek suvartoji. Ją išmėginusieji pasakoja apie labai tikroviškas haliucinacijas. Dažnai jie net patys mano, kad taip nutiko, jei tik prisimena.

Sara paklausė:

– Ji sukelia amneziją?

– O taip, ponia, selektyviąją amneziją, tai reiškia, kad prisimenamos tik nuotrupos. Pavyzdžiui, ji gali prisiminti, kad ją pagrobė vyriškis, bet neprisimins, kaip jis atrodė, net jei žvelgė tiesiai jam į veidą. Arba ji gali pasakoti, kad jis buvo violetinis žaliomis akimis. – Jis nutilo. – Tai haliucinogenas, bet ne toks kaip paprastas PCP ar LSD. Vartotojai pasakoja, kad niekaip neatskirsi haliucinacijų nuo tikrovės. Pavyzdžiui, angelų dulkės, ekstazis ar dar kas nors sukelia haliucinacijas, bet supranti, kad tai haliucinacijos. Nuo šunvyšnės viskas atrodo tikra. Jei sugirdyčiau jums puoduką durnaropių, atsitokėjusi dievagotumėtės, kad kalbėjotės su drabužių kabykla. Galėčiau prijungti jus prie melo detektoriaus, ir jis rodytų, kad sakote tiesą. Haliucinacijos įtraukia tikrovės elementus, bet juos iškraipo.

– Arbata? – paklausė Džefris, dirsteldamas į Sarą.

– Taip, pone. Jaunimas verda iš jos arbatą ir geria. – Jis susidėjo rankas už nugaros. – Bet nepamirškit, tai labai pavojinga. Nesunku perdozuoti.

Sara paklausė:

– Kaip dar galima ją vartoti?

– Jei turit kantrybės, – atsakė Markas, – galit porą dienų mirkyti lapus alkoholyje, tada jį garinti. Bet vis tiek sunku tiksliai nutaikyti, nes niekas neužtikrins koncentracijos, net kai žmonės augina ją medicinai.

– Kokiai medicinai? – paklausė Džefris.

– Na, žinot, kai nueinat pas akių gydytoją, jis praplečia vyzdžius. Tai šunvyšnės junginys. Labai praskiesta, bet vis tiek šunvyšnė. Pavyzdžiui, negalėtumėt nužudyti žmogaus pora buteliukų akių lašų. Tokios silpnos koncentracijos ji tik sukeltų bjaurų galvos skausmą ir nežmoniškai užkietintų vidurius. Saugotis reikia jos grynos.

Frenkas kumštelėjo ją į žastą ir padavė nuotrauką. Sara pažvelgė į augalą. Jis atrodė iš esmės taip pat kaip visi jos matyti augalai. Sara buvo gydytoja, o ne agronomė. Ji net oliziuko nemokėjo užauginti.

Netikėtai jos mintys vėl susivijo, ir ji prisiminė, kaip rado Džuliją Metjus ant savo mašinos. Ji stengėsi prisiminti, ar burna buvo užklijuota. Staiga visiškai aiškiai Sara prisiminė, kad buvo. Ji aiškiai išvydo juostą ant moters burnos. Tiesiog akyse iškilo Džulijos Metjus kūnas, nukryžiuotas ant variklio dangčio.

– Sara? – tarė Džefris.

– Hm? – Sara pakėlė akis. Visi žvelgė į ją, lyg tikėtųsi iš jos atsakymo. – Atsiprašau, – tarė ji. – Ko tu klausei?

Markas atsiliepė:

– Klausiau, ar aukos nepasirodė kuo nors keistos. Ar jos galėjo kalbėti? Ar jų žvilgsnis nebuvo bukas?

Sara grąžino jam nuotrauką.

– Sibilė Adams buvo akla, – paaiškino ji. – Todėl jos žvilgsnis, žinoma, buvo bukas. Džulija Metjus… – Ji nutilo, stengdamasi išmesti iš galvos tą vaizdą. – Jos akys buvo stiklinės. Manau, labiausiai nuo šito kvaišalo.

Džefris keistai pažvelgė į ją.

– Markas minėjo, kad šunvyšnė gali sutrikdyti regą.

– Pasireiškia tam tikras aklumas, aklaregystė, – tarė Markas. Buvo aišku, kad jis kartoja, ką pasakė anksčiau. – Vartotojai pasakoja, kad regi, bet protas nesuvokia, ką mato. Pavyzdžiui, parodyčiau jums obuolį ar apelsiną, ir jūs suprastumėt, kad matot kažką apvalaus, galbūt įžiūrėtumėt tekstūrą, bet smegenys nepažintų, kas tai yra.

– Žinau, kas yra aklaregystė, – atsakė Sara, per vėlai supratusi, kad atkirto nemandagiai. Ji pasistengė pasitaisyti. – Manot, tai patyrė Sibilė Adams? Gal dėl to ji neįstengė klykti?

Markas pažvelgė į kitus vyrus. Aiškiai apie tai buvo kalbėta, kol Sara svaičiojo.

– Būna, kad nuo kvaišalo kartais dingsta balsas. Fiziškai balso aparatui nieko nenutinka. Kvaišalas nesukelia fizinių sutrikimų ar pažeidimų. Manau, tikriausiai kas nors nutinka smegenų kalbos centrui. Turėtų būti kažkas panašaus į tai, kas sukelia vaizdo atpažinimo problemas.

– Logiška, – pritarė Sara.

Markas pasakojo toliau:

– Kvaišalo vartojimo požymiai yra apsivėlusi burna, išsiplėtę vyzdžiai, aukšta kūno temperatūra, tankus pulsas ir sunkumas kvėpuoti.

– Abi aukos patyrė visus šiuos simptomus, – atsakė Sara. – Kokios dozės reikia, kad juos sukeltų?

– Tai labai galinga medžiaga. Vienas arbatos pakelis gali išmušti žmogų iš vėžių, ypač jei jis nėra įpratęs kvaišintis. Uogos ne tokios pavojingos, bet šaknų ar lapų antpilai ar ištraukos, gerai nežinant, kaip juos vartoti, gali būti pavojingi. Ir vis tiek jokių garantijų nėra.

– Pirmoji auka buvo vegetarė, – pasakė Sara.