Карин Слотер - Aklumas

Jis paprašė Lenos pakartoti pasakojimą apie Džuliją Metjus, mėgindamas išgirsti, ar ji nepapasakos kaip nors kitaip, ar neišlįs daugiau užuominų. Neišlindo. Lena puikiai sugebėjo pranešti viską, ką mačiusi, ir antrą kartą nepasakė nieko naujo.

Džefris paklausė:

– O kas buvo po to?

– Kai Sara išėjo?

Jis linktelėjo galva.

– Iš Ogastos atvažiavo daktaras Hedlis. Jis ją susiuvo.

Džefris pajuto, kad visą laiką pasakodama apie vakarykščius įvykius Lena sako „ji“ ir nevadina moters vardu. Teisėsaugoje dažnai žiūrima ne į auką, o į nusikaltėlį, ir Džefriui visada atrodė, kad šitaip visų greičiausiai pamirštama, kam apskritai reikalingas jų darbas. Jis nenorėjo, kad taip elgtųsi Lena, ypač turint galvoje, kas nutiko jos seseriai.

Šiandien Lena atrodė kažkokia kitokia. Jis nesuprato, ar labiau įsitempusi, ar piktesnė. Jos kūnas, regis, visas virpėjo, ir labiausiai jam rūpėjo nusiųsti ją į ligoninę, kur ji ramiai pasėdėtų ir nuleistų garą. Jis žinojo, kad Lena nepaliks posto prie Džulijos Metjus lovos. Ligoninė – vienintelė vieta, iš kur ji tikrai nespruks. Žinoma, svarbu ir tai, kad jei Leną pagaliau tikrai ištiktų koks nors nervų priepuolis, ji bus ten, kur reikia. Kol kas jam reikėjo ja naudotis. Ji turėjo būti jo ausys ir akys vakarykščiuose įvykiuose. Džefris tarė:

– Papasakok, kaip atrodė Džulija.

Lena papypseno ir nubaidė nuo kelio voverę.

– Na, ji atrodė normaliai. – Lena nutilo. – Pamaniau, kad ji perdozavo, ar ką, nes taip gulėjo. Nė į galvą nešovė, kad ji išprievartauta.

– O kada supratai?

Lena sugriežė dantimis.

– Turbūt daktarė Linton pasakė. Ji parodė žaizdas rankose ir kojose. Nežinau, gal aš akla buvau. Išdavė baliklio kvapas ir visa kita.

– Visa kas?

– Na, supranti, fiziniai požymiai, kad kažkas negerai. – Lena vėl nutilo. Pasigirdo gynybos gaidelė. – Jos burna buvo užklijuota lipnia juosta, o į gerklę įgrūstas vairuotojo pažymėjimas. Turbūt ji atrodė kaip išprievartauta, bet aš to nepastebėjau. Nežinau kodėl. Būčiau supratusi, aš ne kvaila. Tiesiog ji atrodė visiškai normaliai, supranti? Nepanaši į prievartos auką.

Paskutinis sakinys jį nustebino.

– O kaip atrodo prievartos auka?

Lena gūžtelėjo pečiais.

– Turbūt kaip mano sesuo, – sumurmėjo ji. – Kaip tokia, kuri neįstengia apsiginti.

Džefris tikėjosi fizinio apibūdinimo, kokios nors pastabos apie Džulijos Metjus kūno ypatumus. Jis tarė:

– Nesuprantu.

– Nekreipk dėmesio.

– Ne, – atsakė Džefris. – Paaiškink.

Lena, regis, susimąstė, ieškodama žodžių, tada tarė:

– Matyt, suprantu, kodėl nukentėjo Sibilė, nes ji buvo akla. – Ji nutilo. – Na, žinai, kaip sakoma, kad moterys pačios prašosi ir panašiai. Nemanau, kad Sibilė prašėsi, bet prievartautojus pažįstu. Esu su jais kalbėjusi, juos areštavusi. Žinau, kaip jie mąsto. Jie nesirenka tokių, kurios, jų galva, galėtų priešintis.

– Manai?

Lena gūžtelėjo pečiais.

– Turbūt galima leistis į tas feminisčių nesąmones, kad moterys gali daryti, ką nori, o vyrai tegu neaiškina, bet… – Lena vėl nutilo. – Štai, pavyzdžiui, – pasakė ji. – Jei pastatyčiau mašiną Atlantos centre atvirais langais ir su rakteliu spynoje, kas kaltas, jei kas nors ją pavogs?

Džefris nesuprato, kur ji suka.

– Būna seksualinių grobuonių, – kalbėjo Lena. – Visi žino, kad yra iškrypėlių, dažniausiai vyrų, kurie medžioja moteris. Ir jie nesirenka tokių, kurios moka savim pasirūpinti. Jie renkasi tokias, kurios negali ar nedrįsta priešintis. Jie renkasi tylias, kaip Džulija Metjus. Arba neįgalias, – pridūrė Lena, – kaip mano sesuo.

Džefris pažvelgė į ją, pats nesuprasdamas, ar ja tiki. Lena kartais jį stebino, bet tai, ką kalbėjo dabar, visai pribloškė. Tokių kalbų jis tikėtųsi iš kokio nors Meto Hogano, bet tik ne iš moters. Net ne iš Lenos.

Jis atlošė galvą ir kiek patylėjo. Po kurio laiko paprašė:

– Išklok man visą bylą. Džulija Metjus. Fizinės ypatybės.

Lena neskubėjo atsakyti.

– Priekiniai dantys išmušti. Kulkšnys buvo surištos. Gaktos plaukai nuskusti. – Lena nutilo. – Be to, jis išplovė ją iš vidaus.

– Balikliu?

Lena linktelėjo galva.

– Ir burną.

Džefris įdėmiai žvelgė į ją.

– O dar?

– Mėlynių nebuvo. – Lena parodė sau į skreitą. – Jokių gynybos žaizdų ar žymių ant rankų, tik skylės delnuose ir mėlynės nuo raiščio.

Džefris susimąstė. Džulija Metjus tikriausiai visą laiką buvo apkvaišinta, nors tai jam irgi atrodė nesuprantama. Prievartavimas – smurtinis nusikaltimas, ir dauguma prievartautojų labiau mėgaudavosi sukeldami moterims skausmą, jas palauždami, o ne santykiaudami su jomis.

Džefris tarė:

– Kas dar? Kaip atrodė Džulija, kai ją radot?

– Ji atrodė kaip normalus žmogus, – atsakė Lena. – Juk sakiau.

– Nuoga?

– Aha, nuoga. Visiškai nuoga ir taip paguldyta, išskėstomis rankomis. Kojos sukryžiuotos ties kulkšnimis. Tiesiog ant variklio dangčio.

– Manai, ji tyčia taip paguldyta?

Lena atsakė:

– Nežinau. Visi pažįsta daktarę Linton. Visi žino, kokia jos mašina. Kitos tokios nėra visame mieste.

Džefriui net paširdžius sugniaužė. Jis tikėjosi ne tokio atsakymo. Jis norėjo, kad Lena konkrečiai įvardytų kūno padėtį, padarytų tą pačią išvadą kaip ir jis – kad moteris paguldyta lyg nukryžiuotoji. Jis manė, jog Saros mašina pasirinkta todėl, kad buvo arčiausiai ligoninės, kur kas nors ją pastebės. Jis net nutirpo nuo minties, kad toks poelgis buvo nukreiptas tyčia prieš Sarą.

Kol kas nuginęs tas mintis šalin, jis toliau kamantinėjo Leną:

– Ką žinome apie prievartautoją?

Lena pagalvojo ir atsakė:

– Na, jis baltaodis, nes prievartautojai paprastai renkasi aukas iš savo etninės grupės. Jis didelis pedantas, nes ji visa buvo nuprausta balikliu; baliklis rodo, kad jis išmano teismo ekspertizę, nes taip lengviausia pašalinti fizinius įkalčius. Jis tikriausiai vyresnis, turi savo namą, nes aiškiai buvo prikalęs ją prie grindų ar sienos arba dar ko nors, to nepadarysi daugiabutyje, todėl jis turėtų būti patogiai įsikūręs mieste. Jis tikriausiai nevedęs, nes tektų daug aiškintis, jeigu grįžusi namo žmona rastų rūsyje prikaltą moterį.

– Kodėl sakai, kad rūsyje?

Lena vėl gūžtelėjo pečiais.

– Nemanau, kad galėjo ją laikyti atviroje vietoje.

– Net jeigu gyvena vienas?

– Nebent pas jį niekada niekas neužeina.

– Tai jis vienišius?

– Na, galbūt. Bet kaip tuomet jis su ja susipažino?

– Gerai sakai, – atsakė Džefris. – Ar Sara užsakė toksikologinį kraujo tyrimą?

– Aha, – atsakė Lena. – Pati nuvežė į Ogastą. Bent jau ketino taip daryti. Sakė žinanti, ko ieškoti.

Džefris parodė šoninę gatvelę.

– Ten.

Lena staigiai pasuko.

– Šiandien paleisim Gordoną? – paklausė ji.

– Nemanau, – atsakė Džefris. – Apkaltinę dėl narkotikų, galėsime priversti jį bendradarbiauti ir papasakoti, su kuo Džulija bendravo. Jei Dženė Prais sakė tiesą, jis laikė ją ant trumpo pasaito. Jis greičiausiai turėjo pastebėti jos gyvenime atsiradusį naują vaikiną.

– Aha, – pritarė Lena.

– Čia į dešinę, – paliepė jis ir pasitempė. – Nori užeiti?

Lena sėdėjo už vairo.

– Ačiū, palauksiu čia.

Džefris vėl atsilošė.

– Tu man dar kažko nesakai, taip?

Ji giliai įkvėpė ir atsiduso.