Карин Слотер - Aklumas

Sara nekantriai žiūrėjo, kaip Elena atidaro adrenalino dėžutę ir surenka švirkštą.

– Vaje, – pasibaisėjo Lena, kai Sara suleido vaisto tiesiai moteriai į širdį.

Herto balsas palaibėjo keliomis oktavomis.

– Jai virpa skilveliai.

Elena viena ranka paėmė elektrodus nuo vežimėlio už nugaros, o kita įkrovė defibriliatorių.

– Du šimtai, – įsakė Sara.

Moters kūnas pašoko į orą, nukrėstas srovės. Sara žvelgė į monitorių, susiraukusi, kad jo rodmenys nesikeičia. Sara nukrėtė ją dar du kartus – vis tiek nieko.

– Lidokaino, – įsakė ji, bet Elena ir pati jau atkimšo kitą dėžutę.

Sara suleido vaisto, nenuleisdama akių nuo monitoriaus.

– Neplaka, – pranešė Hertas.

– Dar kartą, – Sara ištiesė ranką, prašydama elektrodų. – Tris šimtus, – paliepė.

Ji vėl nukrėtė moterį. Vėl jokios reakcijos. Sarą ėmė mušti šaltas prakaitas.

– Adrenalino.

Atkemšamos dėžutės garsas persmeigė Saros ausis lyg adata. Ji paėmė švirkštą ir vėl suleido adrenalino tiesiai moteriai į širdį. Visi laukė.

– Neplaka, – pranešė Hertas.

– Pabandom tris šešiasdešimt.

Moters kūną penktą kartą nupurtė srovė, bet jis vis tiek nereagavo.

– Velnias, velnias, – keikėsi Sara, vėl imdama reanimuoti. – Laikas? – paklausė ji.

Hertas pažvelgė į laikrodį.

– Dvylika minučių.

Sarai atrodė, kad praėjo dvi sekundės.

Iš Herto balso Lena tikriausiai pajuto, ką tai reiškia. Ji sukuždėjo panosėje:

– Neleiskit jai numirti. Labai prašau, neleiskit jai numirti.

– Širdis jau ilgai neplaka, Sara, – pasakė Hertas. Jis turėjo galvoje, kad jau per vėlu. Laikas liautis, laikas atsisveikinti.

Sara pašnairavo į jį. Atsigręžė į Eleną.

– Aš atversiu krūtinę.

Hertas papurtė galvą ir tarė:

– Sara, tam čia nėra galimybių.

Sara nekreipė į jį dėmesio. Ji apčiuopė šonkaulius, susiraukė prisilietusi prie to, kurį sulaužė. Kai pirštais pasiekė diafragmos apačią, paėmė skalpelį ir prarėžė penkiolikos centimetrų angą viršutinėje pilvo dalyje. Ji įkišo ranką į plyšį ir po šonkauliais įlindo į moters krūtinę.

Ji užsimerkė, kad neblaškytų ligoninė, ir ėmė masažuoti širdį. Monitorius suteikė apgaulingos vilties, kai Sara spūsčiojo širdį ir ranka varinėjo moters kraują. Jos pirštai ėmė dilgčioti, ausyse spengė. Laukiant širdies reakcijos, niekas kita jai nerūpėjo. Lyg maigytum nedidelį šilto vandens balionėlį. Tik šiame balionėlyje – gyvybė.

Sara liovėsi. Ji suskaičiavo penkias sekundes, aštuonias, tada dvylika, o tada, jos džiaugsmui, monitorius ėmė pypčioti.

Hertas paklausė:

– Čia tu ar ji?

– Ji, – atsakė Sara ir ištraukė ranką. – Pradėkit lašinti lidokainą.

– Jėzau Kristau, – sumurmėjo Lena, pridėjusi ranką prie krūtinės. – Negaliu patikėti.

Sara nieko nesakydama nusimovė pirštines.

Kabinete buvo tylu, tik pypsėjo širdies monitorius ir šniokštė ventiliatorius.

– Taigi, – tarė Sara. – Paieškosim sifilio tamsiam fone, o gonorėjos – Gramo dažymu. – Ji pajuto, kaip nuo tokių žodžių kaista veidas. – Neabejoju, kad buvo naudotas prezervatyvas, bet nepamirškit po kelių dienų patikrinti dėl nėštumo.

Sara pajuto, kad jos balsas virpa, nors tikėjosi, kad Elena ir Lena neišgirs. Hertas – kas kita. Nė nežiūrėdama suprato, ką jis galvoja. Vyrukas, regis, pajuto, kad jai nejauku, ir pamėgino pajuokauti.

– Dieve brangus, Sara. Na ir kreivas pjūvis.

Sara apsilaižė lūpas, mėgindama suvaldyti besidaužančią širdį.

– Nenorėjau išsišokti prieš tave.

– Primadona, – pareiškė Hertas, chirurginiu tvarsčiu šluostydamasis nuo kaktos prakaitą, ir nejaukiai nusijuokė. – Jėzau Kristau.

– Tokių dalykų čia nedažnai pasitaiko, – pasakė Elena, tvarstydama pjūvį chirurginiais rankšluosčiais, kad kuo mažiau kraujuotų, kol užsitrauks. – Galiu paskambinti Lariui Hedliui iš Ogastos. Jis gyvena vos už penkiolikos minučių nuo čia.

– Būčiau labai dėkinga, – atsakė Sara, paimdama iš dėžutės ant sienos naują porą pirštinių.

– Kaip tu? – ramiai paklausė Hertas, nors akyse buvo matyti rūpestis.

– Gerai, – atsakė Sara, tikrindama kateterį. Lenai ji tarė: – Tikriausiai gali surasti Frenką?

Lenai pakako padorumo susigėsti.

– Einu, paieškosiu.

Nunarinusi galvą, ji išėjo.

Sara palaukė, kol ji uždarė duris, tada paklausė Herto:

– Gal gali apžiūrėti jos rankas?

Hertas tylomis apžiūrėjo moters delnus, čiuopdamas kaulus. Po kelių minučių jis tarė:

– Labai įdomu.

Sara paklausė:

– Kas?

– Niekur nepataikyta į kaulą, – atsakė Hertas, sukdamas riešą. Kai pasiekė petį, sustojo. – Išnarintas, – pasakė jis.

Sara sukryžiavo rankas, ją staiga nukrėtė šaltis.

– Mėginant ištrūkti?

Jis susiraukė.

– Įsivaizduoji, kiek reikia jėgos, kad išnarintum mentę? – Jis papurtė galvą, negalėdamas patikėti. – Greičiau jau nuo skausmo nualptum negu…

– Įsivaizduoji, koks siaubas, kai tave prievartauja? – Sara verte pervėrė jį žvilgsniu.

Jo veidą perkreipė skausmas.

– Atleisk, mieloji. Kaip tu?

Jos akis nudilgino ašaros, ir Sara tik vargais negalais įstengė prašnekti normaliu balsu.

– Prašau, patikrink klubus. Noriu parengti išsamią ataskaitą.

Jis pakluso, apžiūrėjęs vos linktelėjo galva Sarai.

– Manau, nesmarkiai pažeisti klubo raiščiai, šičia. Reikės patikrinti, kai ji atsipeikės, tai gana subjektyvu.

Sara paklausė:

– Ar dar ką nors gali pasakyti?

– Nepataikyta nė į vieną kaulą delnuose ir pėdose. Kojos pervertos tarp antrojo ir trečiojo pleištuko ir laivakaulio. Tai labai tikslu. Tas, kuris ją sužalojo, žinojo, ką daro. – Jis nutilo ir nudelbė akis, mėgindamas atsitokėti. – Nesuprantu, kas galėjo taip padaryti.

– Pažiūrėk, – tarė Sara, rodydama odą aplink moters kulkšnis. Jas abi juosė skaudžios juodos mėlynės. – Kojas aiškiai prilaikė dar kažkas.

Sara pakėlė moters ranką ir pastebėjo neseną randą ant riešo. Toks pat buvo ir ant kitos rankos. Regis, pastarąjį mėnesį Džulija Metjus mėgino žudytis. Randas buvo baltas brūkšnelis, vertikaliai kertąs smulkų jos riešą. Tamsioje mėlynėje senoji žaizda aiškiai išryškėjo.

Hertui Sara to neparodė. Ji tik tarė:

– Man regis, kažkokiu raiščiu, tikriausiai odiniu.

– Nesuprantu.

– Žaizdos simboliškos.

– Ką jos simbolizuoja?

– Manau, nukryžiavimą.

Sara padėjo moters ranką prie šono. Ji pasitrynė delnus, nes kabinete buvo vėsu, ir nuėjusi vieną po kito atidarė stalčius, ieškodama, kuo užkloti merginą.

– Jei mėginčiau spėti, sakyčiau, kad rankos ir kojos buvo labai smarkiai išskėstos ir prikaltos.

– Nukryžiavimas? – Hertas nepatikėjo. – Jėzus buvo nukryžiuotas ne taip. Kojos būtų kartu.

Sara atkirto:

– Jėzaus niekas neprievartavo, Hertai. Aišku, kad jos kojos buvo išskėstos.

Hertas nurijo seilę, jo Adomo obuolys šoktelėjo.

– Tai šitaip tu dirbi morge?

Ji gūžtelėjo pečiais, ieškodama paklodės.

– Dieve, na tu ir kietuolė, – pasakė Hertas, sunkiai alsuodamas.

Sara apkamšė merginą paklode, rūpindamasi, kad jai būtų patogu.

– Ką aš žinau, – atsakė ji.

Hertas paklauės:

– O kaip jos burna?

– Priekiniai dantys išmušti, tikriausiai tam, kad būtų lengviau prievartauti oraliniu būdu.