Карин Слотер - Aklumas

Elena nusišypsojo.

– Žinoma.

– Štai kur tu, – tarė Hertas ir puolė trinti Sarai pečius. – Ar smagu būti tikroje ligoninėje su suaugusiais daktarais?

Sara susižvelgė su Elena.

– Atleisk mano pusbroliui, Elena. Kadangi jis nuplikęs ir mažo ūgio, tai elgiasi kaip kiaulė.

– Oi, – susiraukė Hertas ir nykščiais suspaudė Sarai pečius. – Gal nori mane pavaduoti, kol nubėgsiu užkąsti?

– Ką turim? – paklausė Sara, nusprendusi, kad dabar vis tiek neverta eiti namo.

Elena nusišypsojo.

– Antrame kabinete nuolatinis pacientas gydosi fluorescencinės šviesos terapija.

Sara garsiai nusikvatojo. Slapta ligoninės kalba Elena jai pranešė, kad antrajame kabinete yra hipochondrikas, paliktas spoksoti į lempas virš galvos, kol pasijus geriau.

– Mikrovaržtligė, – nutarė Hertas. Pacientui trūksta kelių varžtelių.

– O dar?

– Kažkoks koledžo vaikis prisisiurbęs miega, – atsakė Elena.

Sara atsigręžė į Hertą.

– Nežinau, ar gali man patikėti tokius sudėtingus atvejus.

Jis pakuteno jai pasmakrę.

– Šaunuolė.

– Gal tuomet patrauksiu mašiną, – pasakė Sara, prisiminusi, kad sustojo neįgaliųjų vietoje. Kadangi jos mašiną pažinojo kiekvienas miestelio policininkas, baudos gauti Sara nesitikėjo. Bet vis tiek norėjo išlįsti į gryną orą, apsiraminti, o tik tada grįžti pažiūrėti, kaip laikosi Džefris.

– Kaip jis? – paklausė Lena, vos Sara pasirodė laukiamajame.

Sara apsidairė ir nustebo, kad Lena laukiamajame viena.

– Per raciją nepranešėme, – paaiškino Lena. – Tokie dalykai… – Ji nutilo.

– Ką tokie dalykai? – paklausė Sara. – Aš čia kažko nesuprantu.

Lena sutrikusi nusuko žvilgsnį.

– Tu žinai, kas šovė, ar ne? – paklausė Sara.

Lena papurtė galvą.

– Tiksliai nežinau.

– Tuo Frenkas ir užsiėmęs? Reikaliukus tvarko?

Ji gūžtelėjo pečiais.

– Nežinau. Jis mane atvežė čia.

– Nesunku nežinoti, kas vyksta, jeigu nepasivargini paklausti, – užpyko Sara. – Tikriausiai nesupratai, kad Džefris šiąnakt galėjo žūti.

– Supratau.

– Tikrai? – paklausė Sara. – Kas jį saugojo, Lena?

Lena norėjo atsakyti, bet netarusi nė žodžio nusigręžė.

Jusdama kylantį įniršį, Sara su trenksmu atidarė skubios pagalbos skyriaus duris. Ji puikiai suprato, kas dedasi. Frenkas žino, kas šovė į Džefrį, bet iš kažkokios neaiškios ištikimybės neprasižioja, tikriausiai saugo Metą Hoganą. O kas dedasi Lenos galvoje, Sara nė nenutuokė. Džefris taip dėl jos stengėsi, kaip Lena dabar gali nuo jo nusigręžti?

Sara giliai įkvėpė, mėgindama nusiraminti, ir nuėjo už ligoninės kampo. Džefris galėjo žūti. Stiklai galėjo perrėžti jo šlaunies arteriją, ir jis būtų mirtinai nukraujavęs. Tiesą sakant, ir pats šūvis galėjo pataikyti jam į krūtinę, o ne pro langą. Sara pagalvojo, ką dabar darytų Frenkas ir Lena, jei Džefris būtų negyvas. Tikriausiai trauktų burtus, kam atiteks jo kėdė.

– O Dieve.

Išvydusi savo mašiną, Sara sustingo. Ant variklio dangčio gulėjo nuoga jauna mergina išskėstomis rankomis. Ji gulėjo ant nugaros, kojos beveik atsainiai sukryžiuotos ties kulkšnimis. Pirmiausia Sara pakėlė akis pažiūrėti, ar moteris nebus iššokusi pro langą. Bet šioje pastato pusėje langų nebuvo, o variklio dangtis neįlinkęs.

Trimis žingsniais Sara pripuolė prie mašinos ir patikrino moters pulsą. Pirštais Sara užčiuopė tvirtus, tankius dūžius ir sumurmėjo maldelę, tada nubėgo atgal į ligoninę.

– Lena!

Lena pašoko, sugniaužusi kumščius, lyg manytų, kad atlėkusi Sara šoks muštis.

– Atvežk vežimėlį, – įsakė Sara. Lenai nė nekrustelėjus, Sara užriko: – Greičiau!

Sara vėl nubėgo prie moters, beveik tikėdamasi, kad ji bus dingusi. Net vėjas Saros plaukuose, regis, judėjo sulėtintai.

– Ponia! – šūktelėjo Sara moteriai taip garsiai, kad pusė miesto išgirdo. Moteris neatsakė. – Ponia! – dar sykį sušuko Sara. Nieko.

Sara apžiūrėjo kūną ir neišvydo jokių akivaizdžių traumų požymių. Oda buvo rausva ir sveika, nepaisant vėsaus vakaro, labai karšta. Išskėstomis rankomis ir sukryžiuotomis kojomis moteris atrodė lyg mieganti. Ryškioje šviesoje Sara įžiūrėjo sukrešėjusį kraują ant moters delnų. Sara kilsterėjo vieną delną apžiūrėti, ir visa ranka nenatūraliai pasislinko į šoną. Aiškiai išnarintas petys.

Sara vėl pažvelgė į moters veidą ir net krūptelėjo pamačiusi, kad jos burna užklijuota sidabrine lipnia juosta. Sara neprisiminė, ar matė juostą prieš tai, kai nulėkė į ligoninę. Juk tikrai turėjo pastebėti. Toks dalykas kaip užklijuota burna juk krenta į akis, ypač jei juosta bent penkių centimetrų pločio ir dešimt ilgio, tamsiai sidabrinė. Akimirką Sarą lyg paralyžiavo, bet į tikrovę ją sugrąžino Lenos Adams balsas.

– Tai Džulija Metjus, – pasakė Lena, bet Sarą jos balsas pasiekė lyg iš tolo.

– Sara, – tarė Hertas, skubiai artindamasis prie mašinos.

Išvydęs nuogą moterį, jis net išsižiojo.

– Gerai, gerai, – murmėjo Sara, stengdamasi apsiraminti.

Ji pažvelgė į Hertą su gryniausia panika akyse, jis atsakė tuo pačiu. Herto kasdienybė buvo vienas kitas perdozavęs narkomanas ar koks širdies smūgis, o ne tokie dalykai.

Lyg primindami jiems abiem, ko čia susirinko, moters kūną apėmė traukuliai.

– Ji vems, – pasakė Sara.

Pakrapštė juostelės kraštą ir vienu judesiu ją nuplėšė. Skubiai apvertė moterį ant šono ir prilaikė galvą, o ši žiaukčiodama ėmė vemti. Pasklido rūgštus tvaikas, tarsi surūgusio sidro ar alaus, ir Sara turėjo įkvėpti nusigręžusi.

– Viskas gerai, – kuždėjo ji.

Sara užkišo purvinus rudus moters plaukus už ausies, prisiminusi, kaip vos prieš dvi dienas tą patį padarė Sibilei. Mergina staiga liovėsi vemti, ir Sara švelniai atvertė ją ant nugaros, prilaikydama galvą.

Hertas išsigando.

– Ji nekvėpuoja.

Sara pirštu išvalė moters burną ir nustebo, pajutusi pasipriešinimą. Kelias sekundes pasiraususi ištraukė sulenktą vairuotojo pažymėjimą ir padavė jį nustebusiai Lenai Adams.

– Vėl kvėpuoja, – su aiškiai girdimu palengvėjimu pasakė Hertas.

Sara nusišluostė pirštus į sijoną, pasigailėjusi, kad prieš kišdama pirštą moteriai į gerklę neapsimovė pirštinių.

Elena atbėgo prie mašinos, prieš save stumdama ilgą vežimėlį, ir taip pat išsižiojo. Netardama nė žodžio, ji atsistojo moteriai prie kojų, laukdama Saros ženklo.

Sara suskaičiavo iki trijų, tuomet abi perkėlė moterį į vežimėlį. Tuo metu Sarą ėmė pykinti, kelias sekundes ant vežimėlio vietoje moters ji išvydo save. Sarai išdžiūvo burna, ją sukaustė stingulys.

– Važiuojam, – pasakė Hertas, prisegdamas moterį prie vežimėlio.

Sara bėgo greta, laikydama merginą už rankos. Atrodė, kad niekada nepasieks ligoninės. Kai įvažiavo į pirmąjį traumatologijos kabinetą, vežimėlis riedėjo lyg per klijus. Kaskart vežimėliui trūktelėjus moteris tyliai suvaitodavo iš skausmo. Sara akimirką pajuto moters siaubą.

Skubios pagalbos skyriuje Sara dirbo prieš dvylika metų, todėl dabar reikėjo susikaupti ir darbuotis. Mintyse Sara pasikartojo, ką išmoko pirmąją dieną priimamajame. Lyg ją ragindama, moteris ėmė švokšti, tada gaudyti orą. Pirmiausia – užtikrinti kvėpavimą.

– Jėzau, – sukuždėjo Sara, pražiodžiusi moters burną.

Ryškioje apžiūros kabineto šviesoje išvydo, kad viršutiniai priekiniai dantys išmušti, aiškiai per kelias pastarąsias dienas. Sara vėl sustingo. Ji mėgino atsitokėti. Šitą moterį Sara turi laikyti paciente, kitaip abiem bus blogai.