Карин Слотер - Aklumas

– Nori pabėgti iš sesers šermenų? – paklausė jis, neslėpdamas nuostabos.

Lena nudelbė akis, supratusi, kad mažų mažiausiai turėtų gėdytis. Iš tikro jai reikėjo ištrūkti iš tos nepažįstamų žmonių pilnos salės, kol sielvartas jos neapėmė taip, kad neįstengtų nieko daryti, tik sėdėti savo kambaryje ir bliauti.

Frenkas tarė:

– Po dešimties minučių susitinkam už kampo.

Lena grįžo į salę ieškoti Henko. Jis stovėjo prie Nanos Tomas, apglėbęs ją per pečius. Išvydusi juos kartu, ji pasišiaušė. Jam tikrai nesunku guosti visiškai nepažįstamą moterį, nors už poros metrų jo kūno ir kraujo giminė stovi visai viena.

Lena grįžo į koridorių pasiimti švarko. Pajuto, kad kažkas padeda jį apsivilkti. Nustebo, kai atsigręžusi išvydo Ričardą Karterį.

– Norėjau pasakyti, – pusbalsiu pratarė jis, – kad labai tave užjaučiu dėl sesers netekties.

– Dėkui, – pratarė ji. – Malonu, kad atėjai.

– Ar ką nors sužinojot apie kitą merginą?

– Metjus? – paklausė ji nespėjusi pagalvoti. Lena užaugo mažame miestelyje, bet vis dar stebėdavosi, kaip greitai sklinda gandai.

– Tas Gordonas, – pratarė Ričardas, išraiškingai nusipurtydamas, – ne itin mielas vaikinas.

– Aha, – sumurmėjo Lena, trokšdama nuvyti jį šalin. – Klausyk, ačiū, kad užsukai.

Jis šyptelėjo. Suprato, kad ji mėgina jo nusikratyti, bet aiškiai nesistengė jai padėti. Jis tarė:

– Man labai patiko dirbti su tavo seserimi. Ji man buvo labai gera.

Lena mindžikavo nuo kojos ant kojos, nenorėdama sudaryti jam įspūdžio, kad ketina ilgai šnekučiuotis. Ji pažinojo Frenką ir suprato, kad ilgai jis nelauks.

– Jai taip pat patiko dirbti su tavim, Ričardai, – atsakė Lena.

– Ji taip sakė? – paklausė jis, aiškiai pamalonintas. – Na, žinau, kad ji gerbė mano darbą, bet ar ji tikrai taip sakė?

– Taip, – atsakė Lena. – Nuolat taip sakydavo. – Minioje ji pastebėjo Henką. Jis vis dar laikė apglėbęs Naną. Ji parodė juos Ričardui. – Paklauskit mano dėdės. Jis kaip tik neseniai apie tai užsiminė.

– Tikrai? – paklausė Ričardas, rankomis prisidengdamas burną.

– Taip, – atsakė Lena ir ištraukė iš švarko kišenės mašinos raktelius. – Klausykit, gal galėtumėt perduoti juos mano dėdei?

Jis spoksojo į raktelius, bet nepaėmė jų. Iš dalies Sibilė taip puikiai sutarė su Ričardu dėl to, kad nematė puikybės jo žvilgsnyje. Su Ričardu Karteriu Sibilė buvo kantri kaip Jobas. Lena gerai žinojo, kad Sibilė ne sykį padėjo jam išsisukti nuo įspėjimų dėl nepažangumo.

– Ričardai? – tarė ji, žvangindama rakteliais.

– Mielai, – pagaliau atsakė jis, ištiesdamas ranką.

Lena įmetė raktelius jam į saują. Luktelėjo, kol jis nuėjo kelis žingsnius, tada smuko pro šonines duris. Frenkas laukė mašinoje, išjungęs šviesas.

– Atsiprašau, kad vėluoju, – sėsdamasi tarė Lena.

Užuodusi dūmus, ji suraukė nosį. Teoriškai Frenkui buvo draudžiama tarnybos metu rūkyti, kai ji šalia, bet ji nesiskundė, nes pasiimdamas ją kartu Frenkas ir taip jai nuolaidžiavo.

– Jau tie žmonės iš koledžo, – pasakė Frenkas. Jis įtraukė dūmo ir išmetė nuorūką pro langą. – Atleisk, – pratarė.

– Nieko tokio, – atsakė Lena.

Keistai jautėsi, tokia pasipuošusi sėdėdama Frenko mašinoje. Kažkodėl prisiminė savo pirmąjį pasimatymą. Lena rengdavosi beveik vien džinsais ir marškinėliais, tad vilktis suknelę atrodė kažkas nepaprasta. Jai buvo nejauku su kulniukais ir pėdkelnėmis, ji nemokėjo sėdėti ir nežinojo, kur dėti rankas. Trūko ginklo dėklo.

– Šita… dėl sesers… – išlemeno Frenkas.

Lena nutarė jo nekamuoti.

– Aha, dėkui, – atsakė.

Kol Lena buvo laidotuvių namuose, visai sutemo, ir kuo toliau jie važiavo už miesto, kuo toliau nuo gatvių žibintų ir žmonių, tuo mašinoje darėsi tamsiau.

– Dėl senuko Vilo, – pratarė Frenkas, pertraukdamas tylą. – Nežinau, Lena.

– Nemanai, kad Pitas prikišo nagus?

– Nežinau, – pakartojo Frenkas. – Vilas dirbo jo tėvui, gal dvidešimt metų ilgiau negu pats Pitas. To reikėtų nepamiršti. – Jis tiesė ranką prie cigarečių, bet nepaėmė. – Tiesiog nežinau.

Lena palaukė, bet jis nieko nebepasakė. Ji laikė rankas sudėjusi ant kelių ir žvelgė tiesiai prieš save, o Frenkas vairavo iš miesto. Jiems seniai pravažiavus miesto ribą ir net pasiekus Madisoną, Frenkas pristabdė mašiną ir staigiai pasuko dešinėn į akligatvį.

Plytinis kaimiškas Pito Veino namas buvo kuklus, visai kaip jo šeimininkas. Jo mašina, 1996 m. „Dodge“ su raudona juosta vietoje užpakalinių žibintų, stovėjo įstrižai kiemo.

Frenkas sustojo prie šaligatvio ir išjungė šviesas. Jis nervingai nusijuokė.

– Tu visa tokia išsipusčiusi, beveik norisi atidaryti tau duris.

– Nedrįsk, – atkirto Lena, stverdama durelių rankenėlę, kad jis tikrai nesumanytų jų atidaryti.

– Pala, – tarė Frenkas, uždėdamas ranką Lenai ant peties.

Ji manė, kad jis toliau juokauja, bet kažkas jo balse privertė ją pakelti akis. Iš namo ėjo Pitas, nešinas beisbolo lazda.

Frenkas paliepė:

– Sėdėk.

– Tai jau ne, – atrėžė Lena. Jam nespėjus sulaikyti, mergina pravėrė dureles. Mašinos viduje užsidegė šviesa, ir Pitas Veinas pažvelgė į juos.

Frenkas tarė:

– Šaunuolė, maže.

Lena pasistengė neužsiusti taip pavadinta. Ji ėjo taku paskui Frenką, su kulniukais ir ilga suknele jausdamasi kvailai.

Pitas sekė juos akimis, nepaleisdamas iš rankų lazdos.

– Frenkai? – paklausė jis. – Kas nutiko?

– Ar galim trumpam užeiti? – paklausė Frenkas ir pridūrė: – Broli.

Pitas sutrikęs pašnairavo į Leną. Ji suprato, kad ložėje kalbama užkoduota sava kalba. Ką tiksliai reiškia tai, kad Frenkas pavadino Pitą broliu, ji nė neįsivaizdavo. Ką ji žino, galbūt Frenkas liepė Pitui nudaužti Leną lazda.

Pitas tarė:

– Aš kaip tik išeinu.

– Matau, – atsakė Frenkas, įbedęs žvilgsnį į lazdą. – Mažumėlę vėlu treniruotis, ką?

Pitas nervingai pavartė lazdą.

– Tik norėjau padėti ją į mašiną. Mažumėlę išsigandau to, kas nutiko valgykloje, – pasakė jis. – Maniau, pasidėsiu už baro.

– Eime vidun, – pasakė Frenkas. Neleisdamas Pitui atsakyti, jis užkopė laiptukais, sustojęs prie durų palaukė, kol Pitas jį pasivys, o tada žiūrėjo jam per petį, kol tas kišo raktą į spyną.

Lena atėjo paskui juos. Kai jie įėjo į virtuvę, Pitas aiškiai įsitempė. Jo ranka taip tvirtai gniaužė lazdą, kad net krumpliai pabalo.

– Kas nutiko? – paklausė Pitas Frenko.

– Šiandien šis tas nutiko Vilui Harisui, – atsakė Frenkas. – Kažkas įmetė akmenį jam pro langą.

– Kaip nemalonu, – šaltai atsakė Pitas.

– Man atrodo, Pitai, – pasakė Frenkas, – kad tai tu.

Pitas nelinksmai nusikvatojo.

– Manai, turiu laiko lakstyti ir mėtyti plytas seniui pro langą? Aš verslininkas. Dažniausiai neturiu kada net nusišikt, ne tik po miestą važinėtis.

Lena atsakė:

– Iš kur ištraukėt, kad įmesta plyta?

Pitas nurijo seilę.

– Tik spėju.

Frenkas išplėšė lazdą jam iš rankų.

– Vilas dirbo tavo šeimai beveik penkiasdešimt metų.

– Žinau, – atsakė Pitas ir žengė atatupstas.

Frenkas mojavo lazda.

– Kadaise tavo tėvelis mokėjo jam maistu, o ne pinigais, nes kitaip neįstengė pasisamdyti darbuotojų. Prisimeni, Pitai? Prisimeni, kai užsidarė bazė ir jūs kone bankrutavot?