Карин Слотер - Aklumas

Pitas išraudo.

– Aišku, kad prisimenu.

– Klausyk, vaikine, – pasakė Frenkas, įremdamas lazdos galą Pitui į krūtinę. – Įdėmiai paklausyk. Tos merginos Vilas Harisas nė pirštu neprilietė.

– Tikrai žinai? – paklausė Pitas.

Lena uždėjo ranką ant lazdos ir nuleido ją. Ji atsistojo priešais Pitą, pažvelgė jam į akis ir tarė:

– Aš žinau.

Pitas nusigręžė pirmas. Jis nudelbė akis ir nervingai susigūžė. Papurtė galvą ir sunkiai atsiduso. Kai vėl pakėlė akis, tarė Frenkui:

– Mums reikia pasikalbėti.

13

Kai ėmė uždirbti iš santechnikos verslo, Edis Lintonas nusipirko sklypą paežerėje. Jam taip pat priklausė šeši namai netoli koledžo, nuomojami studentams, ir daugiabutis Madisone, kurį jis vis grasinosi parduoti. Kai Sara iš Atlantos persikraustė atgal į Grantą, ji nesutiko gyventi su tėvais. Kraustytis pas juos, gyventi senajame kambaryje Sarai kažkodėl reiškė pralaimėjimą, o ji tuo metu jautėsi prislėgta ir be nuolatinio priminimo, kad nė neturi savo namų.

Pirmaisiais metais ji išsinuomojo vieną iš tėvo namų, tuomet ėmė savaitgaliais darbuotis Ogastos ligoninėje, kad sutaupytų pradiniam nuosavo namo įnašui. Vos nekilnojamojo turto agentas parodė jai namą, ji tiesiog jį įsimylėjo. Tai buvo siauras namas pereinamais kambariais, kurio priekinės ir užpakalinės durys buvo vienoje linijoje. Į šalis nuo ilgo koridoriaus buvo du miegamieji, vonia, dešinėje – nedidelis darbo kambarėlis, o kairėje – svetainė, valgomasis, dar viena vonia ir virtuvė. Žinoma, namą ji būtų pirkusi, net jei jis būtų buvęs visiška griuvena, nes nuo galinės verandos atsivėrė pasakiškas vaizdas į ežerą. Jos miegamajame jis atsivėrė visu grožiu: per vidurį – didelis langas, o jam iš šonų – dar trys į abi puses. Tokiomis dienomis kaip šiandien būdavo galima žvalgytis per visą ežerą, beveik iki pat universiteto. Kartais, kai oras būdavo geras, Sara valtimi nuplaukdavo į universiteto prieplauką ir eidavo į darbą pėsčia.

Sara atidarė miegamojo langą, kad išgirstų, kaip Džebo valtis įplauks į prieplauką. Vakar vėl švelniai palijo, ir nuo ežero kilo vėsus vėjelis. Ji apžiūrėjo savo atspindį veidrodyje ant durų. Pasirinko surišamą sijoną smulkių gėlyčių raštais ir aptemptą juodos laikros palaidinę, vos dengiančią bambą. Ji jau buvo spėjusi suimti plaukus, paskui juos paleisti. Kai vėl segė kuodelį, prieplaukoje išgirdo valtį. Apsiavė basutes, pačiupo dvi taures ir butelį vyno, tada išėjo pro galines duris.

– Ahoi , – tarė Džebas, mesdamas ja virvę. Jis susikišo rankas už oranžinės gelbėjimosi liemenės, matyt, mėgindamas dėtis linksmuoliu jūrininku.

– Ahoi , – atsakė Sara, atsiklaupusi prie kablio. Padėjusi taures ir butelį ant prieplaukos, ji pririšo virvę. – Plaukti taip ir neišmokai, ką?

– Abu mano tėvai mirtinai bijojo vandens, – paaiškino jis. – Tai ir neprisiruošė. O aš juk užaugau ne prie vandens telkinio.

– Tikrai, – tarė ji.

Kadangi augo ežero pakrantėje, Sara plaukiojo kaip žuvis. Nė neįsivaizdavo, kaip galima nemokėti.

– Galėtum ir išmokti, – pasakė ji. – Ypač jei plaukioji valtimi.

– O kam, – atsakė Džebas, glostydamas valtį lyg šuniuką. – Su šita gražuole galiu vaikščioti vandeniu.

Ji atsistojo ir pasigrožėjo valtimi.

– Neblogai.

– Traukia mergas kaip magnetas, – pajuokavo jis ir atsisegė liemenę.

Ji suprato, kad jis erzina, bet valtis, nudažyta žvilgančia juoda spalva, buvo glotni ir seksuali, net kažkokia pavojinga. O Džebas Magvairas su išsipūtusia oranžine gelbėjimosi liemene – toli gražu ne.

Džebas tarė:

– Klausyk, Sara, jeigu kada nors į mane pažiūrėsi taip, kaip dabar į mano valtį, turėsiu tave vesti.

Ji nusijuokė iš savęs ir atsakė:

– Labai daili valtis.

Jis išsitraukė iškylų krepšį ir tarė:

– Pasisiūlyčiau tave paplukdyti, bet ant vandens vėsoka.

– Galim sėsti čia, – tarė ji ir parodė į kėdes su stalu prieplaukos krašte. – Reikia atnešti įrankių ar ko?

Džebas nusišypsojo.

– Aš tave pažįstu, Sara Linton.

Jis atidarė iškylų krepšį ir ištraukė stalo įrankius ir servetėles. Jam taip pat atėjo į galvą atsigabenti lėkščių ir taurių. Sara vos susilaikė neapsilaižiusi, kai jis ėmė traukti maistą – keptą vištą, indelius su bulvių koše, žirneliais, kukurūzais ir sausainiais.

– Mėgini mane sugundyti? – paklausė ji.

Džebas stabtelėjo, uždėjęs ranką ant padažo indelio.

– Padeda?

Šunys sulojo, ir Sara pagalvojo: „Ačiū Dievui už smulkias paslaugas.“ Ji pasisuko namo link ir tarė:

– Jie niekada neloja. Tik nueisiu pažiūrėti.

– Nori, kad eičiau kartu?

Sara jau norėjo atsakyti, kad ne, bet apsigalvojo. Apie šunis ji sakė tiesą. Nuo tada, kai išgelbėjo juos iš lenktynių takų Ebre, Bilis ir Bobas sulojo lygiai du sykius; vieną – kai Sara netyčia užmynė Bobui uodegą, o kitą – kai pro kaminą į svetainę įskrido paukštis.

Einant per kiemą į namą, Sara pajuto ant nugaros Džebo ranką. Saulė leidosi virš stogų, ir ji ranka prisidengė akis, tik tada pažino kiemo pakraštyje stovintį Bredą Stivensą.

– Sveikas, Bredai, – tarė Džebas.

Patrulis linktelėjo Džebui, bet žvelgė į Sarą.

– Bredai, – tarė ji.

Bredas nusiėmė kepurę.

– Ponia, viršininką peršovė.

Sara niekada greitai nelakstydavo Z3 „Roadster“. Net kai važiavo juo iš Atlantos, spidometras visą kelią rodė vos šimtą trisdešimt. Lėkdama nuošaliu keliuku į Granto medicinos centrą, ji pasiekė šimtą trisdešimt. Dešimties minučių kelionė, regis, užtruko valandų valandas, ir kai Sara pagaliau pasuko į ligoninę, jos delnai ant vairo buvo suprakaitavę.

Ji sustojo neįgaliųjų vietoje šalia pastato, kad neužstotų kelio greitosios pagalbos automobiliui. Į skubios pagalbos skyrių atbėgo tekina.

– Kas nutiko? – paklausė ji Lenos Adams, stovinčios priešais priimamojo stalą. Lena žiojosi atsakyti, bet Sara nubėgo koridoriumi pro ją. Pakeliui ji patikrino kiekvieną patalpą, kol trečiame apžiūros kambaryje rado Džefrį.

Išvydusi Sarą, Elena Brei, regis, nenustebo. Kai Sara įėjo, slaugė kaip tik veržė jam ant rankos juostą kraujospūdžiui matuoti.

Sara uždėjo ranką Džefriui ant kaktos. Jis vos pramerkė akis, bet jos, regis, neįžiūrėjo.

– Kas nutiko? – paklausė ji.

Elena padavė Sarai lentelę ir atsakė:

– Medžioklinis šovinys į koją. Nieko rimto, kitaip būtų nuvežtas į Ogastą.

Sara pažvelgė į lentelę. Jai mirgėjo akyse. Nė neįžiūrėjo stulpelių.

– Sara… – užjaučiamai tarė Elena.

Beveik visą gyvenimą ji dirbo Ogastos skubios pagalbos skyriuje. Dabar jau buvo pensininkė, bet prie pensijos prisidurdavo vakarais slaugydama ligonius Grento medicinos centre. Sara dirbo kartu su ja prieš daug metų, ir tarp jų užsimezgė abipuse pagarba grįsta tvirta profesinė draugystė.

Elena tarė:

– Iš tikrųjų jam viskas gerai. Nuo demerolio tuojau atsijungs. Skauda labiausiai dėl to, kad Hertas rausėsi kojoje.

– Hertas? – paklausė Sara, ir pirmą sykį per dvidešimt minučių jai truputį palengvėjo. Jos pusbrolis Hertonas buvo bendrosios praktikos gydytojas ir kartais padėdavo ligoninėje. – Jis čia?

Elena linktelėjo galva, maigydama matuoklio pūslę. Ji iškėlė pirštą, prašydama tylos.

Džefris vos krustelėjo, tada lėtai atsimerkė. Pažinęs Sarą šyptelėjo.

Elena atleido kraujospūdžio matuoklį ir tarė: