Карин Слотер - Aklumas

Jeigu Frenkui Džefrio žodžiai ir pasirodė keisti, jis to neparodė.

15

Sara išėjo iš poliklinikos be penkiolikos dešimtą, kad prieš susitikdama su Džefriu dar spėtų užsukti į vaistinę. Oras buvo vėsus, o debesys vėl grasino lietumi. Eidama gatve, ji susikišo rankas į kišenes ir nudelbė akis sau po kojomis, tikėdamasi, kad laikysena ir spartus žingsnis atbaidys visus, norinčius užkalbinti. Bet jai nereikėjo stengtis. Nuo Sibilės mirties mieste pasidarė kraupiai ramu. Atrodė, kad visas miestas mirė kartu su ja. Sara puikiai suprato, kaip jie jaučiasi.

Visą naktį Sara gulėjo lovoje, mintyse pakartodama kiekvieną judesį, kurį padarė būdama šalia Džulijos Metjus. Kad ir kaip stengėsi, Sara niekaip negalėjo išmesti iš galvos merginos, gulinčios ant jos mašinos pervertomis rankomis ir kojomis, stiklinėmis akimis, tarsi žvelgtų ir nematytų nakties dangaus. Sara tikėjosi daugiau niekada gyvenime nepatirti nieko panašaus.

Sarai įeinant virš vaistinės durų suskambo varpelis ir išblaškė jos vienatvę.

– Sveika, daktare Linton! – šūktelėjo Martė Ringo iš kasos. Palenkusi galvą, ji skaitė žurnalą. Martė buvo stambi moteris, o tiesiai virš dešinio antakio turėjo nedailų apgamą. Lyg šepečio šeriai iš jo styrojo juodi plaukeliai. Dirbdama vaistinėje, ji žinojo naujausias paskalas apie visą miestą. Visiems užsukusiems Martė būtinai praneš, kad šiandien Sara Linton užėjo specialiai pas Džebą. Ji gudriai šyptelėjo.

– Ieškot Džebo?

– Taip, – atsakė Sara.

– Girdėjau, kas nutiko vakar, – pasakė Martė, aiškiai mėgindama ką nors išpešti. – Koledžo studentė, ką?

Sara linktelėjo galva, nes tiek buvo galima perskaityti ir laikraštyje.

Martė tyliau paklausė:

– Girdėjau, kažkas ją nuskriaudė.

– Hm, – numykė Sara, dairydamasi po parduotuvę, o tada paklausė: – Jis yra?

– Ir jos abi atrodo panašios.

– Ką sakot? – paklausė Sara, staiga susidomėjusi.

– Abi merginos, – paaiškino Martė. – Manot, yra koks nors ryšys?

Sara nutraukė pokalbį.

– Man labai reikia pasikalbėti su Džebu.

– Jis viduj. – Martė įsižeidusi parodė į vaistinės gilumą.

Sara dirbtinai šyptelėjo Martei ir padėkojo, tada nuėjo į patalpos gilumą. Vaistinėje Sarai visada patiko. Čia ji nusipirko savo pirmąjį blakstienų tušą. Savaitgaliais tėvas atveždavo jas čia saldainių. Kai vaistinės savininku tapo Džebas, pasikeitė nedaug kas. Gėrimų prekystalis, stovintis labiau dėl vaizdo, o ne iš tikrųjų prisėsti ir atsigerti, vis dar blizgėjo laku. Kontracepcijos priemonės dar buvo laikomos po prekystaliu. Siauros lentynos per visą vaistinę vis dar buvo sunumeruotos žymekliu ant rašymo lentų.

Sara pažvelgė per vaistinės prekystalį, bet Džebo nebuvo matyti. Ji pastebėjo, kad galinės durys praviros, ir dirstelėjusi per petį užėjo už prekystalio.

– Džebai? – šūktelėjo ji.

Niekas neatsakė, ir Sara nuėjo prie pravirų durų. Džebas stovėjo šone, nugara į Sarą. Ji paplojo jam per petį, o jis krūptelėjo.

– Dieve! – suriko jis, skubiai atsigręždamas.

Išvydus Sarą, baimę jo veide pakeitė džiugesys.

Jis nusijuokė.

– Mirtinai mane išgąsdinai.

– Atleisk, – atsiprašė Sara, bet iš tikrųjų džiaugėsi, kad jis į kažką įsitraukė. – Ką veikei?

Jis parodė eilę krūmų, augančių palei ilgą mašinų stovėjimo aikštelę už pastatų.

– Matai ten, krūme?

Sara papurtė galvą, nes matė tik krūmus. Tada pastebėjo paukščių lizdelį.

– Ak.

– Kikiliai, – pasakė Džebas. – Pernai pastačiau ten lesyklėlę, bet kažkokie vaikai nusinešė.

Sara atsigręžė į jį.

– Dėl vakar, – pratarė ji.

Jis numojo ranka.

– Liaukis, Sara, patikėk, viską suprantu. Tu ilgai buvai su Džefriu.

– Ačiū, – nuoširdžiai atsakė ji.

Džebas pažvelgė į vaistinę ir tyliau pratarė:

– Užjaučiu dėl to, kas nutiko. Supranti, dėl tos merginos. – Jis lėtai papurtė galvą. – Sunku patikėti, kad tokie dalykai dedasi mūsų miestelyje.

– Tikrai, – atsakė Sara, nelabai norėdama veltis į tokį pokalbį.

– Turbūt galiu tau atleisti, kad sprukai iš pasimatymo gelbėti žmogui gyvybės. – Jis pridėjo ranką prie dešinės krūtinės pusės. – Tu tikrai ranka lietei jos širdį?

Sara patraukė jo ranką kairėn.

– Taip.

– Viešpatie, – sukuždėjo Džebas. – Ir kaip?

Sara atsakė tiesą:

– Baisu. Labai baisu.

Susižavėjimo kupinu balsu jis tarė:

– Tu nepaprasta moteris, Sara. Žinai?

Giriama ji jautėsi kvailai.

– Jei nori, galim pamėginti dar kartą, – pasiūlė ji, norėdama nukreipti kalbą nuo Džulijos Metjus. – Surengti pasimatymą.

Nuoširdžiai nudžiugęs, jis nusišypsojo.

– Mielai.

Pūstelėjo vėjelis, ir Sara pasitrynė rankas.

– Vėl šalta.

– Eikš, – jis parsivedė ją vidun ir uždarė duris. – Turi planų šį savaitgalį?

– Nežinau, – atsakė Sara ir pridūrė: – Klausyk, atėjau patikrinti, ar Džefris nusipirko vaistų.

– Nieko sau, – Džebas sunėrė rankas. – Matyt, tai reiškia, kad savaitgalį būsi užsiėmusi.

– Ne, nereiškia. – Sara nutilo, paskui pasakė: – Tiesiog viskas ne taip paprasta.

– Aha, – jis per jėgą šyptelėjo. – Supratau. Patikrinsiu jo užsakymą.

Jai suspaudė širdį, kad jis taip nusivylė. Kad ko nors nusitvertų, nusigręžė į „Medic Alert“ vitriną. Greta diabeto apyrankių kabėjo knygų skirtukai su religiniais posakiais.

Džebas atidarė didelį stalčių po prekystaliu ir ištraukė oranžinį tablečių buteliuką. Jis patikrino etiketę, tada tarė:

– Jis paskambino užsakyti vaistų, bet jų dar nepasiėmė.

– Dėkui, – pralemeno Sara ir paėmė buteliuką. Ji laikė jį rankoje ir žvelgė į Džebą. Ji prašneko, kol nespėjo apsigalvoti:

– Gal paskambink man? – pasiūlė ji. – Dėl savaitgalio.

– Aha, gerai.

Ji ištiesė laisvąją ranką ir išlygino jo chalato atlapą.

– Rimtai, Džebai. Paskambink man.

Jis kelias sekundes tylėjo, tada staiga pasilenkė ir švelniai pakštelėjo ją į lūpas.

– Paskambinsiu rytoj.

– Puiku, – atsakė Sara.

Ji pajuto, kad taip smarkiai sugniaužė tablečių buteliuką, jog tuojau nulėks kamštelis. Džebą buvo bučiavusi ir anksčiau. Nieko čia tokio. Bet kažkur giliai širdyje išsigando, kad Martė pamatys. Kažkur giliai širdyje bijojo, kad apie bučinį sužinos Džefris.

– Galiu duoti maišelį, – pasiūlė Džebas, rodydamas į buteliuką.

– Ne, – sumurmėjo Sara ir įsikišo jį į švarko kišenę.

Ji patyliukais padėkojo ir spruko lauk, kol Martė nespėjo pakelti akių nuo žurnalo.

Kai Sara atėjo į nuovadą, Džefris ir Nikas Šeltonas stovėjo koridoriuje. Nikas buvo susikišęs rankas į džinsų kišenes, jo uniforminiai tamsiai mėlyni Džordžijos tyrimų biuro marškiniai aptempę krūtinę. Visai neuniforminė barzda ir ūsai buvo tvarkingai apkirpti, o ant kaklo kabėjo taip pat draudžiama auksinė grandinėlė. Vos metro šešiasdešimt penkių centimetrų, jis buvo tokio žemo ūgio, kad Sara galėjo pasidėti smakrą jam ant viršugalvio. Bet tai jam visai netrukdė nuolat kviesti ją į pasimatymą.

– Sveika, pupa, – tarė Nikas, apkabindamas ją per liemenį.

Niko Šeltono konkurencijos baimintis Džefris galėjo ne daugiau negu šiaurės elnio, bet jis vis tiek, regis, pasišiaušė išvydęs, kaip familiariai Nikas ją liečia. Sara nusprendė, kad Nikas kaip tik dėl to ją ir mergina.