Карин Слотер - Aklumas

– Kaip ji laikosi? – paklausė Džefris.

Lena neatsakė į klausimą.

– Jūs neisit vidun visi iškart, ką?

Džefrio veido išraiška sakė, kad kaip tik tai jie ir ketino.

– Ji vis dar nekalba, – pasakė Lena, mėgindama padėti jam neapsikvailinti. – Ji nieko nepasakė.

– Galbūt užeikime tik mudu, – pagaliau nusprendė jis. – Atleisk, Markai.

Jaunuolis neprieštaravo.

– Klausykit, aš tik džiaugiuosi, kad visą dieną nereikia sėdėti darbe.

Lena pagalvojo, kad labai nemandagu šitaip kalbėti prie pat moters, kuri tikriausiai patyrė tikrą pragarą, bet Džefris jai nieko nespėjus pasakyti pastvėrė ją už rankos ir nusivedė koridoriumi kalbėdamas:

– Jos būklė stabili? – paklausė jis. – Mediciniškai.

– Aha.

Džefris stabtelėjo prie palatos durų, uždėjęs ranką ant rankenos, bet jos nespausdamas.

– O tu? Kaip tu laikaisi?

– Gerai.

– Nujaučiu, kad tėvai norės perkelti ją į Ogastą. Kaip manai, gal važiuok sykiu?

Pirmiausia Lenai norėjosi prieštarauti, bet ji kaip reta nuolankiai linktelėjo. Galbūt jai bus sveika išvažiuoti. Po dienos kitos Henkas grįš į Risą. Galbūt vėl likusi namie viena ji pasijus geriau.

– Pradėk tu, – pasakė Džefris. – Jei atrodys, kad jai jaukiau su tavim viena, aš išeisiu.

– Gerai, – atsakė Lena.

Ji žinojo, kad taip jų darbe įprasta. Išprievartautos moterys neturėdavo jokio noro apie tai kalbėtis su vyrais. Kadangi ji buvo vienintelė moteris detektyvė visame dalinyje, ši pareiga ir anksčiau porą sykių kliuvo Lenai. Sykį ji net vyko į Meikoną padėti apklausti jaunos merginos, kurią žiauriai sumušė ir išprievartavo kaimynas. Tačiau nors Lena su Džulija ligoninėje praleido visą dieną, nuo minties, kad reikės su mergina kalbėtis, ją apklausti, kažkodėl tiesiog pykino. Ji atrodė pernelyg artima.

– Pasiruošusi? – paklausė Džefris.

– Aha.

Džefris atidarė duris ir praleido Leną pirmą. Džulija Metjus miegojo, bet nuo triukšmo atsibudo. Lena pagalvojo, kad mergina dar ilgai negaus gerai išsimiegoti, o gal ir niekada.

– Nori vandens? – paklausė Lena, apeidama lovą ir paimdama ąsotį. Ji pripylė merginai stiklinę ir pasuko šiaudelį, kad ji galėtų atsigerti.

Džefris stovėjo nugara atsirėmęs į duris, aiškiai stengdamasis neužsipulti merginos. Jis tarė:

– Aš – policijos viršininkas Toliveris, Džulija. Ar prisimeni, buvau užėjęs šįryt?

Ji lėtai linktelėjo galva.

– Tu buvai apkvaišinta narkotiku, vadinamu šunvyšne. Ar žinai, kas tai yra?

Ji pasukiojo galvą į šalis.

– Kartais nuo jos dingsta balsas. Kaip manai, ar galėsi kalbėti?

Mergina prasižiojo, ir pasigirdo gergždimas. Ji krutino lūpas, aiškiai mėgindama tarti žodžius.

Džefris drąsinamai šyptelėjo.

– Gal pamėgink pasakyti, kuo tu vardu.

Ji vėl prasižiojo ir tyliai, gergždžiančiai pratarė:

– Džulija.

– Šaunuolė, – pasakė Džefris. – Čia Lena Adams. Jūs jau pažįstamos, tiesa?

Džulija linktelėjo galva ir pažvelgė į Leną.

– Ji tavęs kai ko paklaus, gerai?

Lena stengėsi nuslėpti nuostabą. Ji abejojo, ar įstengtų pasakyti Džulijai Metjus, kiek dabar valandų, juolab ją apklausti. Lena prisiminė savo pasirengimą ir pradėjo taip, kaip buvo mokyta.

– Džulija, – Lena prisitraukė kėdę prie merginos lovos, – mums reikia sužinoti, ar gali ką nors papasakoti apie tai, kas tau nutiko.

Džulija užsimerkė. Jos lūpos virpėjo, bet ji nieko neatsakė.

– Ar tu jį pažinojai, mieloji?

Ji papurtė galvą.

– Ar matei jį per paskaitas? Sutikai koledže?

Džulija užsimerkė. Po kelių sekundžių ištryško ašaros. Pagaliau ji pratarė:

– Ne.

Lena paėmė merginai už žasto. Jis buvo plonas ir trapus, visai kaip Sibilės morge. Stengdamasi negalvoti apie seserį, ji pasakė:

– Prisiminkim jo plaukus. Ar gali pasakyti, kokios jie buvo spalvos?

Ji vėl papurtė galvą.

– Ar matei tatuiruočių ar žymių, iš kurių galėtume jį atpažinti?

– Ne.

Lena tarė:

– Suprantu, mieloji, kad tau sunku, bet reikia sužinoti, kas nutiko. Turime uždaryti tą žmogų, kad jis nenuskriaustų dar ko nors.

Džulija neatsimerkė. Palatoje buvo nepakenčiamai tylu, Lenai net norėjosi pačiai imti triukšmauti. Kažkodėl ta tyla kėlė jai nerimą.

Staiga Džulija prašneko. Jos balsas buvo kimus.

– Jis mane apgavo.

Lena suspaudė lūpas, neskubindama merginos.

– Jis mane apgavo, – pakartojo Džulija, dar kiečiau užsimerkdama. – Buvau bibliotekoje.

Lena pagalvojo apie Rajeną Gordoną. Širdis daužėsi krūtinėje. Nejau ji dėl jo suklydo? Nejau jis galėjo šitaip pasielgti? Galbūt Džulija pabėgo, kol jis buvo areštinėje.

– Turėjau rašyti kontrolinį, – kalbėjo Džulija, – todėl pasilikau ilgiau pasimokyti. – Prisiminus jai darėsi sunku kvėpuoti.

– Giliai pakvėpuokim, – pasakė Lena, ir jos kartu su Džulija giliai įkvėpė ir iškvėpė, įkvėpė ir iškvėpė. – Šaunuolė, mieloji. Tik nesijaudink.

Dabar ji jau rimtai pravirko.

– Ten buvo Rajenas, – pasakė ji.

Lena išdrįso pažvelgti į Džefrį. Jis susikaupęs, suraukęs kaktą žvelgė į Metjus. Ji beveik galėjo perskaityti jo mintis.

– Bibliotekoje? – paklausė Lena kaip įmanydama atsargiau.

Džulija linktelėjo galva, tada ištiesė ranką prie vandens stiklinės.

– Prašau, – pasakė Lena ir padėjo jai pasikelti, kad galėtų atsigerti.

Mergina išgėrė kelis gurkšnius, tada krito ant pagalvės. Ji vėl žvelgė pro langą, aiškiai norėdama surankioti mintis. Lena vos tvardėsi netrepsėdama koja. Ji norėjo pasilenkti virš lovos ir priversti merginą kalbėti. Niekaip nesuprato, kaip Džulija Metjus per apklausą gali būti tokia pasyvi. Jei toje lovoje gulėtų Lena, ji košte iškoštų kiekvieną smulkmeną, kurią tik prisimintų. Kiekvieną, kas tik ją išgirstų, Lena verstų ieškoti žmogaus, kuris taip padarė. Jai niežėtų rankos išplėšti jam širdį iš krūtinės. Ji niekaip nesuprato, kaip Džulija Metjus gali tiesiog ramiai gulėti.

Lena suskaičiavo iki dvidešimties, prisiversdama neskubinti moters. Per Rajeno Gordono apklausą ji irgi skaičiavo; tai buvo sena jos gudrybė ir vienintelis būdas, kaip ji įstengdavo bent atrodyti kantri. Pasiekusi penkiasdešimt, Lena paklausė:

– Ten buvo Rajenas?

Džulija linktelėjo galva.

– Bibliotekoje?

Ji vėl linktelėjo.

Lena pasilenkė ir vėl uždėjo ranką Džulijai ant peties. Būtų paėmusi už rankos, jei ši nebūtų tvirtai sutvarstyta. Ramiu balsu, tik kiek ragindama, ji paklausė:

– Bibliotekoje sutikai Rajeną. Kas buvo toliau?

Džulija pasidavė raginimui:

– Mes truputį pasikalbėjome, tada man reikėjo grįžti į bendrabutį.

– Tu ant jo supykai?

Džulija pažvelgė Lenai į akis. Tarp jų kažkas praskriejo, žinia be žodžių. Lena suprato, kad Rajenas kažkaip valdė Džuliją, bet ji norėjo nuo jo atsiplėšti. Lena taip pat suprato, kad nors Rajenas Gordonas ir kiaulė, jis su savo mergina šitaip nepasielgė.

Lena paklausė:

– Jūs susibarėt?

– Bet lyg ir susitaikėm.

– Lyg ir, bet ne visai? – pasitikslino Lena, nujausdama, kas tą vakarą nutiko bibliotekoje.

Ji matė, kaip Rajenas Gordonas stengiasi priversti Džuliją kaip nors jam įsipareigoti. Ji taip pat matė, kad pagaliau Džulijai atsivėrė akys, ir ji išvydo, koks iš tikro yra jos vaikinas. Džulija pagaliau pamatė, kas jis per žmogus. Bet jos laukė už juodžiausias Rajeno Gordono mintis didesnis blogis.