Карин Слотер - Aklumas

– Ričardas Karteris – jos magistrantas asistentas. Devintą valandą ji skaitė paskaitą koledže. Be Pito, jis tikriausiai paskutinis matė ją gyvą.

– Pavardė kažkur girdėta, – pasakė Džefris, vilkdamasis švarką. – Jis vienintelis studentas sąraše?

– Taip, – atsakė Lena. – Be to, jis kažkoks keistuolis.

– Kaip suprasti?

– Nežinau. – Ji gūžtelėjo pečiais. – Man jis nepatinka.

Džefris prikando liežuvį ir nepasakė, kad Lenai labai jau daug kas nepatinka. Kažin ar dėl to galima įtarti jį žmogžudyste.

Jis tarė:

– Pradėkim nuo Karterio, tada pasikalbėsim su dekanu. – Jis palaikė jai laukujes duris. – Jei nesilaikysim protokolo su dėstytojais, meras gaus širdies smūgį. Studentai – kas kita.

Granto technologijos institutą sudarė studentų asociacija, keturi auditorijų pastatai, administracijos pastatas ir žemės ūkio sparnas, kurio pastatymą finansavo labai dėkingas sėklų gamintojas. Iš vienos pastatų pusės augo vešli giraitė, kitapus tyvuliavo ežeras. Iš studentų bendrabučių į bet kurį pastatą galėjai ateiti pėsčiomis, o labiausiai paplitusi universiteto transporto priemonė buvo dviratis.

Džefris užkopė paskui Leną į trečią tiksliųjų mokslų auditorijų pastato aukštą. Ji aiškiai buvo pažįstama su sesers asistentu, nes kai tarpduryje išvydo Leną, Ričardo Karterio veidas persikreipė. Jis buvo žemas, praplikęs, nešiojo akinius storais juodais rėmais, o ant ryškiai geltonų marškinių vilkėjo prastai pasiūtą laboratorijos chalatą. Atrodė įkyrus pedantas, kaip dauguma koledžo darbuotojų. Granto technologijos institutas buvo tikra moksliukų kalvė. Anglų kalbos paskaitos buvo privalomos, bet visai nesunkios. Koledžas labiau stengėsi štampuoti patentus, o ne ugdyti socialiai brandžius vyrus ir moteris. Labiausiai tai Džefriui ir kliūdavo. Dauguma dėstytojų ir visi studentai buvo tokie pasipūtę, kad nematė to, kas vyksta panosėje.

– Sibilė buvo puiki mokslininkė, – pasakė Ričardas, palinkęs virš mikroskopo. Jis kažką sumurmėjo, tuomet pakėlė akis ir pažvelgė į Leną. – Turėjo nuostabią atmintį.

– O kaipgi kitaip, – atsakė Lena, išsitraukdama užrašų knygutę.

Džefris ne pirmą sykį susimąstė, ar gerai padarė atsivežęs Leną čia. Labiausiai norėjo laikyti ją prie savęs. Po vakarykščių nuotykių ja nepasitikėjo, bijojo, kad mergina jo neklausys. Verčiau laikyti ją prie šalies ir pasaugoti, o ne paleisti vieną.

– Jos darbas… – prabilo Ričardas. – Jūs neįsivaizduojat, kokia ji buvo kruopšti, kokia uoli. Šioje srityje retai kada sutiksi tokį dėmesingą žmogų. Ji buvo mano mokytoja.

– Kurgi ne, – atsakė Lena.

Ričardas niūriai pažvelgė į ją ir paklausė:

– Kada laidotuvės?

Klausimas Leną, regis, nustebino.

– Ji bus kremuota, – atsakė ji. – Pati taip norėjo.

Ričardas susinėrė rankas ant pilvo. Žvelgė taip pat priekaištingai. Beveik globėjiškai, bet ne visai. Vieną akimirką Džefris jo išraiškoje kažką išskaitė. Bet Ričardas nusisuko, ir Džefris suabejojo, ar nepradėjo įžvelgti per daug.

Lena tarė:

– Šermenys, jei galima jas taip pavadinti, bus šįvakar. – Ji kažką užrašė ant lapelio ir nuplėšė jį. – Broko laidojimo namuose, Karaliaus gatvėje, penktą valandą.

Ričardas nepalenkdamas galvos žvilgtelėjo į popierėlį, tvarkingai perlenkė jį pusiau, tada dar kartą, paskui įsikišo į laboratorijos chalato kišenę. Jis šniurkštelėjo, atgalia ranka nusišluostė nosį. Džefris nesuprato, ar jis peršalęs, ar stengiasi nepravirkti.

Lena paklausė:

– Na, gal matei svetimų žmonių laboratorijoje ar Sibilės kabinete?

Ričardas papurtė galvą.

– Tik tuos pačius keistuolius kaip visada. – Jis nusijuokė, bet staiga nutilo. – Turbūt negražiai pasakiau.

– Taip, – atsakė Lena. – Negražiai.

Džefris atsikrenkštė, patraukdamas jaunuolio dėmesį.

– Kada paskutinį sykį ją matėte, Ričardai?

– Po rytinės paskaitos, – atsakė šis. – Ji prastai jautėsi. Atrodo, būsiu nuo jos užsikrėtęs. – Lyg patvirtindamas jis išsitraukė nosinaitę. – Ji buvo labai geras žmogus. Jūs neįsivaizduojat, kaip man pasisekė, kad ji priglaudė mane po sparneliu.

– Ką veikėte po to, kai ji išėjo? – paklausė Džefris.

Jis gūžtelėjo pečiais.

– Turbūt nuėjau į biblioteką.

– Turbūt? – paklausė Džefris, nepatenkintas atsainiu jo tonu.

Ričardas, regis, pajuto suerzinęs Džefrį.

– Nuėjau į biblioteką, – pasitaisė jis. – Sibilė mane paprašė surasti kelis šaltinius.

Lena įsiterpė ir paklausė:

– Gal kas nors šalia jos elgėsi keistai? Gal užsukdavo dažniau neį įprastai?

Ričardas vėl papurtė galvą ir papūtė lūpas.

– Kad ne. Semestras jau įpusėjęs. Sibilė dėsto vyresniems studentams, todėl dauguma jų čia mokosi bent porą metų.

– Naujų veidų nepasirodė? – paklausė Džefris.

Ričardas vėl papurtė galvą. Jis priminė Džefriui kinkuojantį žaislinį šuniuką, kokius žmonės pasistato mašinose ant palangės. Vyrukas tarė:

– Mūsų bendruomenė nedidelė. Jei kas nors keistai elgtųsi, tikrai kristų į akis.

Džefris jau ketino klausti dar kažko, bet įėjo Kevinas Bleikas, koledžo dekanas. Jis atrodė nepatenkintas.

– Viršininke Toliveri, – tarė Bleikas, – jūs čia tikriausiai dėl dingusios studentės.

Džulija Metjus buvo dvidešimt trejų metų trečiakursė, studijuojanti fiziką. Anot jos kambario draugės, ji dingo prieš dvi dienas.

Džefris vaikštinėjo po bendrabučio kambarį. Ant sienų kabėjo plakatai su drąsinančiais užrašais apie sėkmę ir pergales. Ant staliuko prie lovos stovėjo dingusios merginos nuotrauka su vyru ir moterimi, aiškiai jos tėvais. Džulija Metjus pasižymėjo paprastu, sveiku grožiu. Nuotraukoje tamsūs jos plaukai buvo suimti į dvi uodegėles. Vienas priekinis dantis nuskeltas, bet šiaip jau ji atrodė paprasčiausia mergaitė. Tiesą sakant, labai panaši į Sibilę Adams.

– Jie išvykę, – pasakė Dženė Prais, dingusios merginos kambario draugė.

Ji stovėjo tarpduryje ir grąžė rankas, žiūrėdama, kaip Džefris ir Lena krečia kambarį.

– Jie švenčia vestuvių dvidešimtmetį. Išplaukė į kruizą po Bahamas, – pasakojo Dženė.

– Ji labai graži, – pasakė Lena, aiškiai mėgindama nuraminti merginą.

Džefris pasvarstė, ar Lena pastebėjo, kokia Džulija Metjus panaši į jos seserį. Abiejų oda ir plaukai tamsūs. Abi atrodė panašaus amžiaus, nors iš tikrųjų Sibilė buvo dešimčia metų vyresnė. Pasijutęs nejaukiai, Džefris padėjo nuotrauką, nes suvokė, kad abi moterys panašios ir į Leną.

Lena atsigręžė į Dženę ir paklausė:

– Kada pastebėjai, kad ji dingo?

– Turbūt vakar, kai grįžau po paskaitos, – atsakė Dženė. Jos skruostai mažumėlę paraudo. – Ji ir anksčiau kartais negrįždavo nakvoti, suprantat?

– Aišku, – atsakė Lena.

– Maniau, gal ji su Rajenu. Tai jos buvęs vaikinas. – Ji nutilo. – Prieš kokį mėnesį jie išsiskyrė. Prieš porą dienų, apie devintą valandą vakaro, mačiau juos abu bibliotekoje. Tada paskutinį kartą ją mačiau.

Lena griebėsi buvusio vaikino ir tarė:

– Labai sunku gerai sutarti su vaikinu, kai reikia lankyti paskaitas ir atlikti rašto darbus.

Dženė nedrąsiai šyptelėjo.

– Aha. Rajenas mokosi agronomijos mokykloje. Jo krūvis daug mažesnis negu Džulijos. – Ji užvertė akis. – Jeigu tik augalai nenuvysta, jis gauna aukščiausius įvertinimus. O mes kalame per naktis, kad tik užtektų laiko laboratorijai.