Карин Слотер - Aklumas

– Jis čia šluosto stalus? – paklausė Džefris, nors tiek sykių pietavo valgykloje, kad ir pats puikiai žinojo, ką daro Vilas Harisas.

– Žinoma, – atsakė Pitas. – Šluosto stalus, plauna grindis, paduoda žmonėms valgį. – Jis smalsiai pažvelgė į Džefrį. – Kodėl klausi?

– Šiaip sau, – atsakė Džefris. Pasilenkęs paspaudė ranką ir pasakė: – Ačiū, Pitai. Jei dar ko nors prireiks, pranešim.

10

Lena vedžiojo pirštu per miesto planą ant kelių.

– Dabar į kairę, – pasakė ji Bredui.

Jis pakluso ir pasuko policijos mašiną į Beikerio gatvę. Bredas buvo pakenčiamas vaikinas, bet didelis lengvatikis, todėl kai nuovadoje Lena jam pasakė, kad jai reikia į tualetą, o paskui nuėjo priešinga kryptimi, jis niekaip nesureagavo. Nuovadoje buvo pokštaujama – kas nors paslėpdavo nuo Bredo jo patrulio kepurę. Per Kalėdas ją užmaukšlino vienam elniui miesto rotušės vitrinoje. Prieš mėnesį Lena pastebėjo kepurę ant Roberto E. Li statulos priešais mokyklą.

Lena suprato, kad paskirdamas ją į porą su Bredu Stivensu Džefris stengiasi neleisti jai per daug įsivelti į tyrimą. Jei mėgintų spėti, sakytų, kad visi vyriškiai jų sąraše bus arba mirę, arba per seni pastovėti ant kojų.

– Paskui į dešinę, – pasakė ji ir sulankstė žemėlapį.

Kai apsimetė einanti į tualetą, ji įsmuko į Marlos kabinetą ir telefonų knygoje susirado Vilo Hariso adresą. Džefris pirma važiuos apklausti Pito. Lena norėjo užlaužti Vilą Harisą, kol jo nepasiekė viršininkas.

– Čia, – pasakė Lena, rodydama jam sustoti. – Gali palaukti mašinoje.

Bredas pristabdė mašiną ir prisidėjo pirštus prie lūpų.

– Koks adresas?

– Keturi trisdešimt vienas, – atsakė ji, pamačiusi pašto dėžutę.

Lena nusisegė saugos diržą ir atidarė dureles, mašinai nė nesustojus. Kai Bredas ją pasivijo, ji jau ėjo prie durų.

– Ką tu darai? – paklausė jis, risnodamas greta jos lyg šunytis. – Lena?

Ji stabtelėjo ir įsikišo ranką į kišenę.

– Klausyk, Bredai, eik į mašiną.

Lena buvo dviem laipsniais už jį aukščiau. Teoriškai Bredas turėjo klausyti jos įsakymų. Jam tokia mintis, regis, toptelėjo, bet jis papurtė galvą ir tarė:

– Čia gyvena Vilas Harisas, taip?

Lena nusigręžė nuo jo ir žingsniavo toliau.

Vilo Hariso namukas buvo mažas, tikriausiai vos dviejų kambarių su vonia. Lentutės nudažytos baltai, veja tvarkingai prižiūrėta. Viskas atrodė taip gerai prižiūrima, kad Lena ėmė spirgėti. Ji negalėjo įsivaizduoti, kad šiame name gyvenantis žmogus taip būtų pasielgęs su jos seserimi.

Lena pabeldė į durų stiklą. Viduje buvo girdėti televizorius, kažkas judėjo. Pro durų tinklelį ji įžiūrėjo, kaip žmogus sunkiai keliasi iš krėslo. Jis vilkėjo baltais apatiniais marškiniais ir baltomis pižaminėmis kelnėmis. Jo veidas atrodė sutrikęs.

Priešingai negu dauguma mieste dirbančių žmonių, Lena valgykloje lankydavosi retai. Kažkur širdies gilumoje valgyklą ji laikė Sibilės teritorija ir nenorėjo ten brautis. Su Vilu Harisu Lena beveik nebuvo pažįstama. Ji manė, kad jis jaunesnis. Grėsmingesnis. Vilas Harisas buvo senukas.

Kai jis pagaliau priėjo prie durų ir išvydo Leną, jo lūpos iš nuostabos prasivėrė. Akimirką abu tylėjo, pagaliau Vilas pratarė:

– Jūs tikriausiai jos sesuo.

Lena pažvelgė į senuką. Širdyje ji suprato, kad Vilas Harisas nenužudė jos sesers, bet gal jis žinos, kas nužudė.

Ji tarė:

– Taip, pone. Ar galėčiau užeiti?

Sugirgždėjo durys ir prasivėrė. Jis pasitraukė į šalį ir prilaikė Lenai duris.

– Atleiskit, kad aš nepasipuošęs, – pasakė jis, rodydamas pižamą. – Svečių nelaukiau.

– Nieko tokio, – atsakė Lena.

Ji apsidairė po mažą kambarėlį. Svetainė buvo sujungta su virtuve, jas skyrė sofa. Kairėje buvo kvadratinis koridorius, už jo – vonia. Ji įtarė, kad kitapus sienos bus miegamasis. Kaip ir lauke, viskas buvo švaru ir tvarkinga, prižiūrėta, nors daiktai seni. Svetainėje karaliavo televizorius. Jam iš šonų nuo vienos sienos iki kitos driekėsi knygų lentynos, pilnos vaizdajuosčių.

– Aš labai mėgstu filmus, – pasakė Vilas.

Lena nusišypsojo.

– Matau.

– Labiausiai man patinka seni, nespalvoti, – pradėjo pasakoti senukas, tada pažvelgė į didelį langą kambario priekyje. – Viešpatie švenčiausias, – sumurmėjo. – Aš šiandien, regis, visiems įdomus.

Lena vos nesuniurzgė, kai prie durų priėjo Džefris Toliveris. Arba Bredas ją įskundė, arba Pitas Veinas atsiuntė juos pas Vilą.

– Labas rytas, pone, – pasakė Vilas, atidarydamas Džefriui duris.

Džefris linktelėjo jam, tuomet taip dėbtelėjo į Leną, kad jai net delnai išprakaitavo.

Vilas, regis, pajuto įtampą kambaryje.

– Jei norit, galiu išeiti į kitą kambarį.

Džefris atsigręžė į senuką ir paspaudė jam ranką.

– Nereikia, Vilai, – atsakė jis. – Tik turiu tavęs kai ko paklausti.

Vilas mostelėjo ranka į sofą.

– Ar galima, pasidarysiu kavos?

– Žinoma, – atsakė Džefris, eidamas pro Leną prie sofos.

Jis vėl dėbtelėjo į ją, bet Lena vis tiek atsisėdo greta.

Vilas atkrypavo į savo krėslą ir vaitodamas atsisėdo. Keliai trakštelėjo, ir jis liūdnai šyptelėjo:

– Beveik visą dieną klūpiu kieme.

Džefris išsitraukė užrašų knygelę. Lena kone juto nuo jo sklindantį pyktį.

– Vilai, turiu tavęs kai ko paklausti.

– Taip, pone.

– Žinai, kas vakar nutiko valgykloje?

Vilas pasidėjo kavos puoduką ant stalelio.

– Ta mergaitė nė musės nenuskriaudė, – pasakė jis. – Ką jai padarė… – Jis nutilo ir pažvelgė į Leną. – Labai užjaučiu jus ir visą jūsų šeimą, mieloji. Visa širdimi.

Lena atsikrenkštė.

– Ačiū.

Džefris aiškiai tikėjosi kitokio jos atsakymo. Jo veidas persimainė, bet ji nesuprato, ką jis galvoja. Vėl pažvelgė į Vilą.

– Kada vakar buvai valgykloje?

– Ak, maždaug iki pusės dviejų ar beveik iki dviejų, manyčiau. Jūsų sesutę, – pasakė jis Lenai, – sutikau išeidamas.

Džefris luktelėjo, tada paklausė:

– Tikrai?

– Ak, taip, pone, – atsakė Vilas. – Reikėjo pasiimti tetą iš bažnyčios. Jų choro repeticija baigiasi lygiai penkiolika po dviejų. Ji nemėgsta laukti.

Lena paklausė:

– Kur ji gieda?

– Afrikos metodistų episkopalų bažnyčioje Madisone, – atsakė jis. – Esat ten buvusi?

Ji papurtė galvą, mintyse skaičiuodama. Net jei Vilas Harisas būtų tikėtinas įtariamasis, jis niekaip negalėjo nužudyti Sibilės, o tada Madisone laiku pasiimti tetą. Vienas telefono skambutis užtikrins Vilui Harisui neabejotiną alibi.

– Vilai, – tarė Džefris, – man labai nesmagu apie tai užsiminti, bet Frenkas sakė, kad kadaise esi turėjęs bėdos.

Vilas nusiminė. Ligi šiol jis žiūrėjo į Leną, bet dabar nudelbė akis.

– Taip, pone, taip ir buvo, – kalbėdamas spoksojo Džefriui per petį. – Mano žmona, Eilina. Buvau jai labai blogas. Matyt, jūs čia dar nedirbote, kai mudu apsistumdėme. Prieš kokius aštuoniolika, gal devyniolika metų. – Jis gūžtelėjo pečiais. – Paskui ji mane paliko. Matyt, leidausi svaigalų išvedamas iš kelio, bet dabar esu doras krikščionis. Visu tuo nebeužsiimu. Sūnų matau retai, dukrą dažniau. Ji dabar gyvena Savanoje. – Jis vėl nusišypsojo. – Turiu du anūkėlius.

Džefris pabarbeno rašikliu į užrašų knygelę. Žvilgtelėjusi jam per petį Lena pastebėjo, kad jis nieko neužsirašė. Jis paklausė: