Карин Слотер - Aklumas

Tai prisiminusi, Lena Adams galėjo kuo nuoširdžiausiai pasakyti, kad niekada nesijautė taip fiziškai blogai kaip rytą po sesers mirties. Ji pagaliau suprato, kaip kankinasi alkoholikai – visas kūnas buvo tarsi sumuštas, ir tik gerą pusvalandį praleidusi po karštu dušu ji įstengė pastovėti ant kojų. Jos galva, atrodė, plyš nuo įtampos smegenyse. Kad ir kiek dantų pastos sunaudojo, niekaip negalėjo atsikratyti šleikštumo burnoje, o skrandis atrodė lyg suspaustas į gumuliuką ir dar suveržtas pora dantų siūlų.

Ji sėdėjo nuovados pasitarimų kambario gilumoje, stengdamasi vėl neapsivemti. Nors kažin, ar ką teišvemtų. Viduje jautėsi tokia tuščia, kad net pilvas įdubo.

Džefris priėjo prie jos ir padavė puodelį kavos.

– Išgerk, – paliepė jis.

Ji nesiginčijo. Šįryt namuose Henkas jai siūlė to paties. Ji gėdijosi ką nors iš jo priimti, juolab klausyti jo patarimų, todėl nurodė, kur jam tą kavą susikišti.

Vos ji padėjo puoduką, Džefris tarė:

– Lena, dar ne vėlu.

– Aš noriu dalyvauti, – atkirto ji. – Man reikia žinoti.

Jis žvelgė jai į akis, regis, visą amžinybę. Nors šviesa badė jai akis lyg adatomis, nenusigręžė pirma. Lena palaukė, kol jis išėjo, tada atsilošė kėdėje. Atrėmė puoduką į kelį ir užsimerkė.

Kaip vakar grįžo namo, Lena neprisiminė. Pusvalandžio kelionė iš Riso skendėjo rūke. Žinojo, kad Henkas vairavo jos mašiną, nes kai šįryt įsėdo ketindama važiuoti į nuovadą, sėdynė buvo atitraukta atgal, o veidrodėlis pakreiptas keistu kampo. Paskutinis dalykas, kurį Lena prisiminė, buvo jos pačios atspindys „Stop ᾿n᾿ Save“ vitrinoje. Kitas prisiminimas buvo džeržgiantis telefonas – paskambino Džefris pranešti apie susirinkimą, kone maldaudamas jos neateiti. Visa kita kažkur dingo.

Sunkiausia šįryt pasirodė apsirengti. Pamirkusi po dušu, Lena troško tik šliaužti atgal į lovą ir susisukti į kamuoliuką. Būtų su džiaugsmu taip gulėjusi visą dieną, bet tokiai silpnybei pasiduoti negalima. Vakar ji padarė klaidą, bet būtiną. Jai, žinoma, reikėjo išsilieti, išsigedėti, kiek tik galėjo, nesubyrėdama į šipulius.

Šįryt – kas kita. Lena prisivertė apsitempti kelnes ir apsivilkti gražų švarką, kaip kasdien rengdavosi į darbą. Užsisegusi pistoleto diržą, patikrinusi ginklą, Lena pasijuto vėl tapusi policininke, o ne aukos seserimi. Tačiau galvą maudė, o mintys lyg klijai vėlėsi smegenų vingiuose. Ji kaip niekad puikiai suvokė, nuo ko užsikabina alkoholikai. Kažkur širdies gilumoje vis dėlto šmėstelėjo mintis, kad dabar būtų labai gera išmesti taurelę šio to stipraus.

Girgždėdamos prasivėrė pasitarimų kambario durys, ir Lena pakėlusi akis išvydo koridoriuje nugara į ją stovinčią Sarą Linton. Sara kalbėjosi su Džefriu, regis, ne itin mandagiai. Leną nudiegė kaltės jausmas dėl to, kaip vakar elgėsi su Sara. Kad ir ko prišnekėjo, Lena žinojo, kad Sara – gera daktarė. Kiek jai teko girdėti, Linton Atlantoje laukė svaiginama karjera, o ji viską metė ir grįžo į Grantą. Reikėtų jos atsiprašyti, bet dabar Lena nenorėjo apie tai nė pagalvoti. Jei kas nors skaičiuotų, Lenos pykčio proveržiai gerokai viršytų atsiprašinėjimus.

– Lena, – tarė Sara. – Eikš su manim.

Lena mirktelėjo, nepastebėjusi, kada Sara spėjo prisiartinti. Ji stovėjo prie sandėliuko durų.

Lena krustelėjo kėdėje, norėdama atsistoti, pamiršusi kavą. Apsilaistė kelnes, bet nekreipė dėmesio. Padėjusi puoduką ant grindų, ji pakluso Sarai. Sandėliukas buvo toks erdvus, kad galėjo vadintis ir kambariu, bet jau daug metų ant jo durų kabėjo toks užrašas, ir niekas nesivargino jo patikslinti. Čia buvo laikomi įkalčiai, manekenai pirmosios pagalbos pamokėlėms, kurias policininkai rengdavo rudenį, ir vaistinėlė.

– Eikš. – Sara stumtelėjo kėdę. – Sėsk.

Lena vėl jai pakluso. Sara ištraukė deguonies balioną. Prijungė prie baliono kaukę ir tarė:

– Tau skauda galvą, nes alkoholis sumažina deguonies kiekį kraujyje. – Ji timptelėjo kaukės gumelę ir atkišo ją Lenai. – Lėtai, giliai kvėpuok, ir palengvės.

Lena paėmė kaukę, Sara ji nepasitikėjo, bet šią akimirką būtų pabučiavusi skunkui po uodega, jei tik kas nors būtų pažadėjęs, kad nuo to nustos mausti galvą.

Jai dar kelissyk įkvėpus, Sara paklausė:

– Geriau?

Lena linktelėjo, nes jai tikrai pasidarė geriau. Nesijautė tokia žvali kaip visada, tačiau bent jau galėjo iki galo atsimerkti.

– Lena, – tarė Sara, atsiimdama kaukę, – norėjau su tavim pasikalbėti apie kai ką, ką aptikau.

– Aha, – atsakė Lena susikaupusi. Ji manė, kad Sara mėgins ją atkalbėti dalyvauti susirinkime, tad nustebo jai prašnekus.

– Kai apžiūrėjau Sibilę, – pratarė Sara, atremdama balioną į sieną, – radau fizinių įkalčių, kurių nesitikėjau.

– Kokių? – paklausė Lena, jos protas vėl ėmė suktis.

– Nemanau, kad tai turės įtakos bylai, bet turiu pranešti Džefriui, ką radau. Tokių dalykų pati negaliu nuspręsti.

Nors Sara numalšino galvos sopulį, Lena neturėjo kantrybės jos žaidimėliams.

– Ką tu čia šneki?

– Iki išprievartavimo tavo sesers mergystės plėvė buvo nepažeista.

Lenai net paširdžius nudiegė. Kaip ji apie tai nepagalvojo – nors per paskutines dvidešimt keturias valandas tiek visko nutiko, kad Lenai nesisekė daryti logiškų išvadų. O dabar visas pasaulis sužinos, kad jos sesuo buvo homoseksuali.

– Man nesvarbu, Lena, – pasakė Sara. – Tikrai. Man netrukdo jos gyvenimo būdas.

– Ką, po galais, čia paistai?

– Pati žinai, – atsakė Sara, aiškiai manydama, kad to pakanka. Lenai nieko neatsakius, ji pridūrė: – Lena, aš žinau apie Naną Tomas. Visa kita ir taip aišku.

Lena atrėmė pakaušį į sieną ir užsimerkė.

– Tai tu čia mane perspėji, ką? Kad pasakysi visiems, jog mano sesuo buvo homoseksuali?

Sara patylėjo, tada atsakė:

– Nemaniau to sakyti per susitikimą.

– Aš jam pasakysiu, – nusprendė Lena ir atsimerkė. – Gali palaukti?

– Žinoma.

Lena palaukė, kol Sara išėjo, tada susiėmė už galvos. Ji norėjo verkti, bet ašarų nebuvo. Jos kūnas neteko tiek skysčių, kad ji stebėjosi, jog burnoje dar yra seilių. Ji giliai įkvėpė, kad įsidrąsintų, ir atsistojo.

Kai išėjo iš sandėliuko, pasitarimų kambaryje buvo Frenkas Volisas ir Metas Hoganas. Frenkas jai linktelėjo, Metas susikaupęs pylėsi į kavą grietinėlės. Abu detektyvai buvo įkopę į šeštą dešimtį, abu iš visai kitų laikų negu Lenos vaikystė. Kaip ir visi vyresnieji detektyvai, jie vadovavosi senosiomis policininkų brolijos taisyklėmis, kur teisingumo buvo siekiama bet kokia kaina. Policija buvo jų šeima, ir viskas, kas nutikdavo saviškiams pareigūnams, juos paveikdavo kaip brolius. Granto bendruomenė buvo glaudi, o detektyvų ryšiai – dar glaudesni. Lena net žinojo, kad visi iki vieno detektyvai priklauso vietos ložei. Jei ne tai, kad ji paprasčiausiai neturėjo varpos, Lena tikriausiai seniai būtų ten pakviesta, jei ne iš pagarbos, tai bent iš pareigos.

Ji susimąstė, ką tuodu vyrai pagalvotų sužinoję, kad tiria bylą ir ieško lesbietės prievartautojo. Kadaise, seniai, Lena net girdėjo, kaip Metas pradėjo sakinį: „Tada, kai klanas dar šį tą nuveikdavo…“ Ar jie taip uoliai stengtųsi, jei žinotų tiesą apie Sibilę, ar pyktis išsivadėtų? Lena nenorėjo, kad tektų tai sužinoti nemaloniomis aplinkybėmis.

Kai ji pabeldė į atviras kabineto duris, Džefris skaitė ataskaitą.

– Sara tave išgydė? – paklausė jis.

Klausimas jai nepatiko, bet uždarydama duris Lena vis tiek atsakė, kad taip.