Карин Слотер - Aklumas

– Aha, – atsakė Tesa, bet aiškiai nenorėjo apie tai kalbėti. Sara suprato seserį. Tiksliai žinodama, kas nutiko Sibilei Adams, Sara vos galėjo ištverti.

– Įdėjau atviruką… – pratarė Tesa, bet Sara ją nutraukė:

– Radau lagaminėlyje, – pasakė ji. – Ačiū.

– Aha, – atsakė Tesa lediniu balsu.

Sara pažvelgė į ežerą, negalvodama apie atviruką, negalvodama apie Sibilę Adams, Džefrį ar dar ką nors. Vanduo buvo toks ramus, kad pirmą kartą per kelias savaites Sara atsipalaidavo. Prisimerkusi galėjo įžiūrėti prieplauką prie savo namų. Joje stovėjo dengta valtinė, lyg nedidelė plūduriuojanti daržinė, kaip ir dauguma kitų ežero prieplaukų.

Ji įsivaizdavo, kaip sėdi prieplaukoje ant sudedamos kėdės, gurkšnoja margaritą, skaito kvailą romaniūkštį. Kodėl tai įsivaizdavo, Sara nežinojo. Pastaruoju metu retai kada turėdavo laiko pasėdėti, alkoholis jai buvo neskanus, o vakarais kone žvairuodavo nuo pacientų kortelių, pediatrijos žurnalų ir teismo ekspertizės vadovų skaitymo.

Tesa pertraukė jos mintis.

– Tai naktį turbūt mažai miegojai?

Sara papurtė galvą ir prigludo seseriai prie peties.

– Kaip vakar sekėsi su Džefriu?

– Norėčiau išgerti tabletę ir viską apie jį pamiršti.

Tesa pakėlė ranką ir apkabino Sarą per pečius.

– Dėl to negalėjai užmigti?

Sara atsiduso ir užsimerkė.

– Nežinau. Tiesiog galvojau apie Sibilę. Apie Džefrį.

– Dveji metai – ilgas laikas ilgėtis, – pasakė Tesa. – Jei tikrai nori jį pamiršti, tau reikia pradėti vaikščioti į pasimatymus. – Ji neleido Sarai prieštarauti. – Į tikrus pasimatymus, iš kurių nepabėgi, vos vaikinas prisiartina.

Sara išsitiesė ir pritraukė kelius prie krūtinės. Ji suprato, ką siūlo sesuo.

– Aš ne tokia kaip tu. Negaliu miegoti su bet kuo.

Tesa neįsižeidė. Sara ir nemanė, kad įsižeis. Beveik visas miestas, išskyrus jų tėvą, žinojo, kad Tesa Linton gyvena aktyvų seksualinį gyvenimą ir tuo džiaugiasi.

– Kai susipažinau su Stivu, buvau tik šešiolikos, – pratarė Sara, prisiminusi savo pirmąją meilę. – Paskui, na, žinai, kas buvo Atlantoje. – Tesa linktelėjo galva. – Su Džefriu aš pamėgau mylėtis. Supranti, pirmą sykį gyvenime pasijutau visavertė. – Ji sugniaužė kumščius, lyg galėtų tą jausmą sulaikyti. – Tu nė neįsivaizduoji, ką man tai reiškė, staiga nubusti po šitiek metų vien mokslų, darbų ir jokių bernų, jokio laisvalaikio.

Tesa tylėjo, leisdama Sarai išsikalbėti.

– Prisimenu mūsų pirmąjį pasimatymą. Jis per lietų vežė mane namo ir staiga sustabdė mašiną. Maniau, kad jis juokauja, nes vos prieš kelias minutes kalbėjomės, kad abu labai mėgstam vaikščioti per lietų. Bet jis paliko įjungtas šviesas ir išlipo iš mašinos. – Sara užsimerkė, ir jai prieš akis iškilo Džefris lietuje, pasistatęs palto apykaklę. – Ant gatvės gulėjo katė. Ji buvo suvažinėta, aiškiai negyva.

Tesa tylėjo ir laukė.

– Ir? – paragino ji.

– O jis paėmė ją ir patraukė nuo gatvės, kad daugiau niekas nepervažiuotų.

Tesa pasibaisėjo.

– Paėmė į rankas?

– Aha. – Prisiminusi Sara meiliai nusišypsojo. – Nenorėjo, kad dar kas nors pervažiuotų.

– Jis palietė negyvą katę?

Sara nusijuokė.

– Niekada anksčiau nepasakojau?

– Turbūt nebūčiau pamiršusi.

Sara atsilošė sūpuoklėse, pasirėmusi koja, kad nelinguotų.

– Matai, per vakarienę jis man pasakojo, kaip nekenčia kačių. Bet štai sustojo vidury gatvės tamsoje, per lietų, patraukti į šalį katės, kad jos daugiau niekas nepervažiuotų.

Tesa tiesiog žiaukčiojo.

– O tuomet įlipo atgal į mašiną, nors ką tik rankomis lietė nustipusią katę?

– Aš vairavau, nes jis nenorėjo nieko liesti.

Tesa suraukė nosį.

– Tai čia dabar jau romantiška turi būt? Nes mane truputį pykina.

Sara pažvairavo į ją.

– Aš parvežiau jį namo, o jam, žinoma, reikėjo užeiti nusiplauti rankų. – Sara nusijuokė. – Jo plaukai sušlapo lietuje, o jis laikė rankas iškėlęs lyg chirurgas, kuris nenori išsitepti drabužių. – Sara rodydama iškėlė rankas delnais į save.

– Ir?

– Aš nusivedžiau jį į virtuvę nusiplauti rankų, nes ten antibakterinis muilas, o jis negalėjo paspausti buteliuko, jo neapkrėsdamas, todėl paspaudžiau aš. – Ji sunkiai atsiduso. – Pasilenkęs virš kriauklės, jis plovėsi rankas, tada aš ėmiau jas muiluoti, ir jos atrodė tokios stiprios ir šiltos, o jis visada buvo toks užtikrintas savimi, kad pakėlė akis ir pabučiavo mane tiesiai į lūpas, nė nedvejodamas, lyg seniai būtų supratęs, kad liesdama jo rankas galvojau vien apie tai, kaip būtų, jeigu tos rankos liestų mane.

Tesa palaukė, kol ji pabaigs, tada pasakė:

– Tokios romantiškos istorijos dar nesu girdėjusi, išskyrus nustipusią katę.

– Taigi. – Sara atsistojo ir priėjo prie prieplaukos turėklų. – Manau, visos moterys su juo pasijunta ypatingai. Bent jau tai jam puikiai sekasi.

– Sara, tu niekada nesuprasi, kad kai kuriems žmonėms seksas reiškia visai ką kita. Kartais tiesiog pasidulkini. – Ji nutilo. – Kartais taip reikalauji dėmesio.

– Na, mano dėmesį jis tikrai patraukė.

– Jis tave dar vis myli.

Sara apsigręžė ir prisėdo ant turėklo.

– Jis nori mane susigrąžinti tik dėl to, kad prarado.

– Jei tikrai norėtum, kad tavo gyvenime jo nebeliktų, – pasakė Tesa, – apygardoje nebedirbtum.

Sara prasižiojo atsakyti, bet nesugalvojo, kaip paaiškinti seseriai, kad kartais vien dėl darbo apygardoje neišeina iš proto. Nuo nesibaigiančio peršinčių gerklių ir skaudančių ausų srauto Sara atbukdavo. Mesti koronerės darbą reikštų atsisakyti gyvenimo dalies, kuri jai tikrai patinka, kad ir kokia makabriška.

Nujausdama, kad Tesa to niekada nesupras, Sara atsakė:

– Nežinau, ką darysiu.

Tesa tylėjo. Ji žvelgė į namą. Sara taip pat pažvelgė pro virtuvės langą. Prie viryklės stovėjo Džefris Toliveris ir kalbėjosi su jos motina.

Lintonai gyveno kelių aukštų name, kuris per keturiasdešimt metų dažnai buvo rekonstruojamas. Kai Ketė susidomėjo tapyba, gale buvo pristatyta studija su tualetu. Kai Sara pasinėrė į mokslus, palėpėje buvo įrengtas darbo kambarys ir tualetas. Kai Tesa susidomėjo vaikinais, rūsys buvo įrengtas taip, kad Edis galėtų ten atlėkti per tris sekundes iš bet kurios namo vietos. Abiejuose patalpos galuose buvo laiptai, o artimiausias tualetas – vienu aukštu aukščiau.

Nuo tada, kai Tesa išvažiavo studijuoti, rūsys beveik nepasikeitė. Kilimas buvo avokadų žalumo, o minkštų baldų komplektas – tamsios rūdžių spalvos. Kambario viduryje stovėjo stalas, tinkantis stalo tenisui ir biliardui. Sykį Sara susilaužė ranką, kai gaudydama stalo teniso kamuoliuką atsitrenkė į televizorių ant sienos.

Kai Sara su Džefriu nusileido laiptais, Saros šunys Bilis ir Bobas snaudė ant sofos. Ji suplojo rankomis, kad jie pajudėtų. Skalikai nė nekrustelėjo, kol Džefris nesušvilpė. Jam priėjus jų paglostyti, tie ėmė vizginti uodegas.

Kasydamas Bobui pilvą, Džefris nevyniojo žodžių į vatą.

– Visą naktį mėginau tau prisiskambinti. Kur buvai?

Sara nusprendė, kad tai ne jo reikalas. Paklausė:

– Ar ką nors jau sužinojai apie Sibilę?

Jis papurtė galvą.

– Lena sakė, kad ji neturėjo vaikino. Taigi jis negalėjo ir įsiusti.

– O buvęs?

– Tokių nėra, – atsakė jis. – Manau, šiandien paklausinėsiu jos kambario draugę. Ji gyveno su Nana Tomas. Žinai, bibliotekininke?