Карин Слотер - Aklumas

Ketė Linton įėjo į virtuvę, atidarė spintutę ir pasiėmė kavos puoduką, tik tada pastebėjo greta stovinčią vyresnėlę.

– Ką čia darai?

Sara uždėjo ant varžto naują poveržlę.

– Čiaupas varvėjo.

– Šeimoje du santechnikai, – pasiskundė Ketė, pildamasi kavos. – O varvantį čiaupą remontuoja mano dukra gydytoja.

Sara nusišypsojo ir visa jėga stumtelėjo veržlėraktį. Lintonai buvo santechnikų šeima, ir kol lankė mokyklą, Sara vasarą nuolat darbuodavosi kartu su tėvu, valydama ir lituodama vamzdžius. Kartais jai atrodė, kad mokyklą metais anksčiau užbaigė ir per vasaras mokėsi, kad įgytų bakalauro laipsnį, vien tam, kad netektų su tėvu šliaužioti voratinkliais apėjusiose ankštumose. Tėvą ji mylėjo, bet, priešingai negu Tesa, neįstengė įveikti vorų baimės.

Ketė atsisėdo ant taburetės.

– Nakvojai čia?

– Aha, – atsakė Sara, plaudamasi rankas. Ji užsuko čiaupą ir nusišypsojo matydama, kad jis nebevarva. Nuveikusi šį tą naudinga, ji pajuto, kad našta ant širdies sumažėjo.

Ketė pritariamai nusišypsojo.

– Jei nepasiseks medicinoje, bent jau vėl galėsi tapti santechnike.

– Žinai, taip man ir sakė tėvelis, kai pirmąją dieną nuvežė į koledžą.

– Žinau, – atsakė Ketė. – Vos jam galvos nenuroviau. – Ji gurkštelėjo kavos, žvelgdama į Sarą per puoduko kraštą. – Kodėl nėjai namo?

– Ilgai dirbau ir tiesiog norėjau ateiti čia. Tu neprieštarauji?

– Aišku, kad ne, – atsakė Ketė, švysteldama Sarai rankšluostį. – Nekvailiok.

Sara nusišluostė rankas.

– Tikiuosi, įeidama jūsų nepažadinau.

– Manęs ne, – atsakė Ketė. – Kodėl nenakvojai pas Tesą?

Sara apsimetė uoliai tiesinanti rankšluostį ant kabyklos. Tesa gyveno dviejų kambarių bute virš garažo. Pastaruosius keletą metų pasitaikydavo naktų, kai Sara nenorėdavo viena nakvoti savo namuose. Paprastai ji verčiau pasilikdavo pas seserį ir nerizikuodavo pažadinti tėvo, kuris visada puldavo klausinėti, kas neduoda jai ramybės.

Sara atsakė:

– Nenorėjau jai trukdyti.

– Nesąmonė, – nusijuokė Ketė. – Viešpatie, Sara, tas koledžas kainavo beveik ketvirtį milijono dolerių, o meluoti taip ir neišmokė?

Sara pasiėmė mėgstamiausią puoduką ir įsipylė kavos.

– Gal reikėjo mane leisti į teisės mokyklą.

Ketė sukryžiavo kojas ir susiraukė. Ji buvo smulki moteris, o joga padėjo jai išlikti lieknai. Jos šviesūs plaukai ir mėlynos akys atiteko ne Sarai, o Tesai. Nors jų būdas panašus, sunku būtų pasakyti, kad Ketė ir Sara – mama ir dukra.

– Na? – paragino Ketė.

Sara nesuvaldė šypsenos.

– Tiesiog sakykim, kad kai įėjau, Tesa buvo truputį užsiėmusi, ir smulkiau neaptarinėkim.

– Užsiėmusi viena?

– Ne, – Sara susidrovėjusi nusijuokė ir pajuto, kaip nukaista skruostai. – Dieve, mama.

Po kelių akimirkų Ketė tylėliau paklausė:

– Su Devonu Lokvudu?

– Devonu? – nustebo Sara.

Ji neįžiūrėjo, su kuo ten Tesa rangėsi lovoje, bet Devonas Lokvudas, naujasis santechniko pameistrys, prieš dvi savaites pradėjęs dirbti pas Edį Lintoną, niekaip nebūtų atėjęs jai į galvą.

Ketė ją nutildė:

– Tėvas išgirs.

– Ką išgirs? – paklausė Edis, įeidamas į virtuvę. Išvydęs Sarą, jis visas nušvito. – Štai mano mažutė, – jis garsiai pakštelėjo jai į skruostą. – Tai tu šįryt įėjai?

– Aš, – prisipažino Sara.

– Garaže turiu dažų pavyzdžių, – tarė jis. – Gal pavalgę galėsim nueiti pasižiūrėti, išrinktume gražią spalvą tavo kambariui.

Sara gurkštelėjo kavos.

– Aš nesikraustau čia gyventi, tėveli.

Jis bedė pirštu į puoduką.

– Nuo jos nustosi augti.

– Gerai būtų, – suniurnėjo Sara. Nuo devintos klasės ji buvo aukščiausia savo šeimoje, per plauką aplenkusi tėvą.

Sara atsisėdo ant kėdės, nuo kurios ką tik pasikėlė mama. Ji stebėjo, kaip tėvai imasi rytinės ruošos, tėvas vaikšto po virtuvę ir painiojasi mamai po kojomis, kol Ketė pasodino jį ant kėdės. Palinkęs virš rytinio laikraščio, tėvas susiglostė plaukus. Pražilę jo plaukai stirksojo į šalis kaip ir antakiai. Jo marškinėliai buvo tokie seni, kad ties mentėmis net prasitrynė skylės. Pižamos kelnių raštai nubluko prieš penketą metų, o šlepetės ties kulnais plyšo. Sara niekada jiems neatleis, kad paveldėjo motinos cinizmą ir tėvo aprangos stilių.

Edis tarė:

– Žiūriu, „Observer“ sunkia šitą įvykį, kiek tik gali.

Sara pažvelgė į Granto laikraščio antraštę: „Žiauriai nužudyta koledžo dėstytoja“.

– Ką rašo? – nesusilaikė Sara.

Skaitydamas jis braukė pirštu per puslapį.

– Sibilė Adams, GTU dėstytoja, vakar Granto degalinėje buvo žiauriai mirtinai sumušta. Vietos policija priblokšta. Policijos viršininkas Džefris Toliveris, – Edis nutilo ir panosėje sumurmėjo „kiaulė“, – praneša, kad tiriamos visos įmanomos versijos, ir jaunosios dėstytojos žudikas susilauks teisingo atpildo.

– Ji buvo ne sumušta, – pasakė Sara, žinodama, kad smūgis Sibilei Adams į veidą jos nenužudė. Prisiminusi skrodimo rezultatus, ji net suvirpėjo.

Edis, regis, pastebėjo. Jis paklausė:

– Jai padarė dar kažką?

Sara nustebo, kad tėvas to klausia. Paprastai šeima labai stengdavosi nieko neklausinėti apie šią Saros gyvenimo dalį. Ji nuo pat pradžių pajuto, kad jos antrasis darbas jiems labai nesmagus. Paklausė:

– Ką, pavyzdžiui?

Tik tada suprato, ką tėvas turėjo galvoje. Ketė pakėlė galvą nuo blynų tešlos, jos veide buvo matyti siaubas.

Į virtuvę atlėkė Tesa, smarkiai stumteldama suveriamas duris, aiškiai tikėdamasi rasti Sarą vieną. Įėjusi net išsižiojo.

Ketė, stovėdama prie viryklės ir kepdama blynus, pasisveikino per petį:

– Labas rytas, saulele.

Tesa nekreipdama dėmesio puolė tiesiai prie kavos.

– Kaip miegojai? – paklausė Edis.

– Kaip kūdikėlis, – atsakė Tesa, pakšteldama jam į viršugalvį.

Ketė pamojo mentele Saros pusėn.

– Mokykis iš sesutės.

Tesai pakako proto nekreipti į tai dėmesio. Ji atidarė stiklines duris į prieplauką ir galva pamojo laukan, rodydama Sarai eiti kartu.

Sara padarė, kaip liepta, sulaikiusi kvapą, kol užsivėrė durys. Ji sukuždėjo:

– Devonas Lokvudas?

– Aš jiems dar nesakiau apie tavo pasimatymą su Džebu, – atkirto Tesa.

Sara suspaudė lūpas, tylomis sutikdama sudaryti paliaubas.

Pasikišusi vieną koją po savim, Tesa atsisėdo ant verandos sūpuoklių.

– Kur buvai taip vėlai?

– Morge, – atsakė Sara, prisėsdama šalia sesers. Ji pasitrynė rankas, nes ankstyvas rytas buvo vėsokas. Sara vis dar vilkėjo gydytojos kelnėmis ir plonais baltais marškinėliais, tokiam orui gerokai per mažai. – Reikėjo kai ką patikrinti. Lena…

Ji nutilo, neapsispręsdama, ar galima Tesai pasakoti, kas vakar morge nutiko su Lena Adams. Kaltinimai dar buvo skaudūs, nors Sara suprato, kad juos žarstė Lenos sielvartas.

Ji tarė:

– Norėjau kuo greičiau viską užbaigti, supranti?

Tesos veide neliko jokio džiugesio.

– Ką nors sužinojai?

– Nusiunčiau Džefriui ataskaitą faksu. Manau, jis iš jos kai ką supras. – Ji nutilo, kad įsitikintų, jog Tesa tikrai jos klausosi. – Klausyk, Tese. Būk atsargi, gerai? Na, užsirakink duris. Nevaikščiok viena. Ir panašiai.

– Aha. – Tesa spustelėjo jai ranką. – Gerai. Būtinai.

– Na… – Sara nutilo, nenorėdama šiurpinti sesers, bet taip pat nelinkėdama jai atsidurti pavojuje. – Jūs to paties amžiaus. Judvi su Sibile. Supranti, ką noriu pasakyti?