Карин Слотер - Aklumas

Džebas nusibraukė nuo kaktos plaukus. Jis buvo lieknas, bėgiko sudėjimo vyras. Kadaise Tesa jo kūną palygino su Saros skalikais. Bet jis buvo dailus, tikrai neturėjo per daug nertis iš kailio ieškodamas moters pasimatymui.

Jis atsirėmė į Saros mašiną ir paklausė:

– Ar sugalvojai, ko nori vakarienei?

Sara gūžtelėjo pečiais.

– Neapsisprendžiu, – pamelavo ji. – Nustebink mane.

Džebas kilstelėjo antakį. Ketė Linton teisingai pastebėjo. Ji visai nesugeba meluoti.

– Žinau, kad vakar įsipainiojai į tą reikalą, – pratarė jis, rodydamas valgyklos pusėn. – Puikiai suprasiu, jeigu norėtum atšaukti pasimatymą.

Sarai net širdis suspurdo. Džebas Magvairas buvo geras žmogus. Miestelio vaistininką klientai gerbė ir juo pasitikėjo. Be to, jis buvo tikrai simpatiškas. Vienintelė bėda – jis per daug geras, per daug nuolankus. Jie niekada nesiginčydavo, nes jis nieko neimdavo į galvą. Sarai jis dėl to priminė greičiau brolį, o ne galimą mylimąjį.

– Nenoriu atšaukti, – atsakė ji.

Keista, tikrai nenorėjo. Galbūt jai būtų sveika dažniau pasižmonėti. Galbūt Tesa sakė tiesą. Galbūt jau laikas.

Džebas net nušvito.

– Jei nebus per šalta, galėsiu atplaukti valtimi ir paplukdyti tave po ežerą.

Sara šelmiškai pažvelgė į jį.

– Maniau, kad ją pirksi tik kitais metais?

– Kantrybe niekada nepasižymėjau, – atsakė jis, nors vien tai, kad kalbasi su Sara, įrodė, jog yra priešingai. Jis mostelėjo nykščiu į vaistinę, rodydamas, kad jam jau reikia eiti. – Pasimatysim apie šeštą, gerai?

– Šeštą, – patvirtino Sara, jusdama, kad užsikrėtė jo jauduliu.

Ji įjungė bėgį, o jis nulėkė į vaistinę. Martė Ringo, vaistinės kasininkė, stovėjo prie slenksčio, o jis apkabino jos pečius ir atrakino duris.

Sara įsuko į aikštelę. Hartsdeilio vaikų poliklinika buvo keturkampė, su aštuoniakampe stiklo blokų patalpa priekyje. Tai buvo pacientų laukiamasis. Laimė, daktaras Barnis, kuris pats suprojektavo pastatą, buvo geresnis daktaras negu architektas. Laukiamasis buvo pietų pusėje ir dėl stiklinių sienų vasarą virsdavo orkaite, o žiemą – šaldikliu. Kartais laukdami eilėje pas daktarą pacientai sukarščiuodavo.

Kai Sara pravėrė duris, laukiamasis buvo vėsus ir tuščias. Ji apsidairė po tamsią patalpą, ne pirmą sykį pagalvodama, kad reikėtų pasiremontuoti. Pacientams ir jų tėvams pastatytos kėdės buvo ne daugiau negu pakenčiamos. Sara ir Tesa ant jų ganėtinai prisisėdėjo kartu su Kete laukdamos, kol bus pašauktos vardais. Kampe buvo žaidimų kampelis su trimis staliukais, kad vaikai galėtų piešti ar skaityti. Greta žurnalų apie sodus ir įžymybes gulėjo ir vaikų bei paauglių mėnraščiai. Dėžutėse buvo tvarkingai sudėtos kreidelės, šalia – popierius.

Paskendusi prisiminimuose, Sara svarstė, ar šioje patalpoje nusprendė tapti daktare. Priešingai negu Tesa, Sara niekada nebijojo eiti pas daktarą Barnį, tikriausiai dėl to, kad vaikystėje beveik nesirgo. Jai patikdavo, kai jas pakviesdavo ir nusivesdavo ten, kur vaikšto tik daktarai. Septintoje klasėje, kai Sara susidomėjo tiksliaisiais mokslais, Edis koledže surado biologijos profesorių, kuriam reikėjo pakeisti visą vandentiekio liniją. Profesorius apsiėmė mokyti Sarą už jo darbą. Po dvejų metų chemijos profesorius panoro pakeisti vamzdžius visame name, ir Sara vaikščiojo daryti eksperimentų kartu su koledžo studentais.

Įsižiebė šviesos, ir Sara sumirksėjo. Nelė pravėrė duris, skiriančias apžiūros kambarius nuo laukiamojo.

– Labas rytas, daktare Linton, – tarė Nelė, duodama Sarai krūvelę rausvų lapelių su pranešimais, o pati imdama iš jos lagaminėlį. – Šįryt gavau jūsų žinutę apie susirinkimą nuovadoje. Jau pertvarkiau jūsų grafiką. Nieko, jeigu teks padirbėti ilgiau?

Sara papurtė galvą, skaitydama žinutes.

– Pauelai atvažiuoja maždaug už penkių minučių, o jums ant stalo faksas.

Sara pakėlė akis jai padėkoti, bet Nelė jau nulėkusi, tikriausiai pranešti Eliotui Feltui jo dienotvarkės. Sara priėmė Eliotą tiesiai iš rezidentūros Ogastos ligoninėje. Jis norėjo išmokti visko, ko tik galėjo, o vėliau nusipirkti dalį poliklinikos. Nors Sara dar abejojo, ar nori turėti dalininką poliklinikoje, ji taip pat suprato, kad Eliotui trūksta dar bent dešimties metų, kol galės ką nors panašaus jai pasiūlyti.

Molė Stodard, Saros slaugė, pasitiko ją koridoriuje.

– Paeulų vaikui – devyniasdešimt penki procentai blastoma, – pacitavo ji laboratorijos išvadą.

Sara linktelėjo galva.

– Jie tuojau atvažiuoja.

Molė šyptelėjo Sarai, lyg sakydama, kad nepavydi. Paeulai buvo geri žmonės. Prieš porą metų jie išsiskyrė, bet vaikus augino kaip reta solidariai.

Sara paklausė:

– Gal surastum man vieną telefono numerį? Noriu nusiųsti juos pas pažįstamą į Emorį. Jis yra atlikęs labai įdomių ankstyvosios stadijos ūmios mieloleukemijos tyrimų.

Sara padiktavo pavardę ir atidarė kabineto duris. Nelė prie kėdės pastatė Saros lagaminėlį, o ant stalo – puoduką kavos. Čia pat gulėjo minėtasis faksas. Tai buvo Džordžijos tyrimų biuro ataskaita apie Sibilės Adams kraujo tyrimą. Viršuje Nikas ranka prirašė atsiprašymą, kad beveik visą dieną laukia susirinkimai, bet žinąs, kad Sara norėtų kuo greičiau gauti rezultatus. Sara dusyk perskaitė ataskaitą, o kai ją suvokė, skrandyje pajuto šaltą maudulį.

Ji atsilošė kėdėje ir apsidairė po kabinetą. Pirmasis mėnuo darbe buvo įtemptas, bet nė iš tolo neprilygo Greidžiui. Prie lėtesnio tempo Sara įprato gal po trijų mėnesių. Skaudančių ausų ir perštinčių gerklių nestigo, bet retai pasitaikydavo kritinių atvejų. Jie keliaudavo į Ogastos ligoninę.

Darilo Harpo mama pirmoji padovanojo Sarai savo vaiko nuotrauką. Jos pavyzdžiu pasekė ir kiti tėvai, o netrukus ji ėmė klijuoti nuotraukas ant kabineto sienų. Nuo pirmosios nuotraukos praėjo dvylika metų, vaikų fotografijomis jau buvo išklijuotas visas kabinetas ir dalis tualeto. Pažvelgusi į bet kurią iš jų, ji prisimindavo vaiko vardą, o dažniausiai ir ligos istoriją. Ji jau ėmė sutikti juos savo poliklinikoje suaugusius, kai sukakdavo devyniolika metų, užsimindavo, kad gal reikėtų eiti pas bendrosios praktikos gydytoją. Kai kurie net pravirkdavo. Porą sykių ir pačiai Sarai sugniaužė gerklę. Kadangi vaikų turėti negalėjo, ji dažnai nejučia labai pamildavo savo pacientus.

Atidariusi lagaminėlį, Sara susirado kortelę, bet sustingo išvydusi paštu atsiųstą atviruką. Ji pažvelgė į Emorio universiteto vartų nuotrauką. Sara prisiminė, kaip iš Emorio atėjo laiškas, kad ji priimta studijuoti. Ji gavo stipendijų iš garsesnių mokyklų toliau šiaurėje, bet visada svajojo apie Emorį. Ten buvo dėstoma tikra medicina, o Sara neįsivaizdavo savęs kur nors kitur negu Pietuose.

Ji apvertė atviruką, pirštais perbraukė per tvarkingai atspausdintą adresą. Kasmet nuo tada, kai išsikraustė iš Atlantos, maždaug balandžio viduryje, Sara gaudavo tokį atviruką. Pernai atėjo iš „ Coca-Cola pasaulis“, o laiškelyje parašyta: „Jo rankose visas pasaulis.“

Per telefono garsiakalbį išgirdusi Nelės balsą, ji krūptelėjo.

– Daktare Linton? – tarė Nelė. – Atvažiavo Pauelai.

Sara kiek palaikė pirštą virš raudono atsiliepimo mygtuko. Įmetusi atviruką į lagaminėlį, atsakė:

– Einu pasitikti.

8

Kai Sibilė su Lena buvo septintoje klasėje, vyresnis berniukas vardu Boidas Litlis užsimanė papokštauti, tyliai prisėlindamas prie Sibilės ir spragteldamas pirštais jai prie ausies. Vieną dieną Lena pasekė jį, išlipusį iš mokyklos autobuso, ir šoko ant nugaros. Lena buvo smulki ir vikri, bet Boidas – metais vyresnis ir maždaug dvidešimt kilogramų sunkesnis. Kol autobuso vairuotojas spėjo juos išskirti, jis sudaužė ją kaip obuolį.