Карин Слотер - Aklumas

– Jėzau, – atsiduso Lena.

Štai dėl ko ji nemėgsta gerti. Nuo to ji praskysta.

Iš baro kitapus gatvės skambėjo muzika. Būti baro šeimininku ir negerti Henkui buvo valios išmėginimas. Labai pietietiška „Trobelė“ atitiko pavadinimą. Stogas dengtas šiaudais tik dėl grožio – dervos sluoksnį dengė aprūdijusi skarda. Abiejose durų pusėse stovėjo deglai su oranžinėmis ir raudonomis lemputėmis vietoje liepsnų, o pačios durys buvo nudažytos taip, kad atrodytų supintos iš žolių. Dažai nuo sienų luposi, bet dar galėjai įžiūrėti bambukų raštą.

Nors ir girta, Lena susiprotėjo apsidairyti prieš eidama per gatvę. Jos kojos maždaug dešimčia sekundžių atsiliko nuo kūno, o kad neprarastų pusiausvyros, rankas laikė išskėtusi, šitaip perėjo žvyruotą mašinų aikštelę. Iš maždaug penkiasdešimties mašinų apie keturiasdešimt sudarė pikapai. Kadangi čia naujieji Pietūs, vietoj šautuvų dėklų juos puošė chromo apdaila ir auksiniai dryžiai ant šonų. Kitos mašinos buvo džipai ir visureigiai. Ant galinių langų užrašyti „Nascar“ lenktynių numeriai. Kreminis Henko 1983 m. mersedesas buvo vienintelis sedanas aikštelėje.

„Trobelėje“ dvokė rūkalais, ir Lenai teko kelissyk negiliai atsidusti, kad neužsikosėtų. Einant prie baro, jai graužė akis. Per pastaruosius dvidešimt metų čia mažai kas pasikeitė. Grindys dar vis buvo lipnios nuo alaus ir traškėjo nuo žemės riešutų kevalų. Kairėje buvo staliukai, ant kurių tikriausiai rastum daugiau DNR pavyzdžių negu FTB laboratorijoje Kvantike. Dešinėje stovėjo ilgas baras, suręstas iš penkiasdešimties galonų statinių ir pušinės lentos. Prie tolimosios sienos buvo scena, šonuose – vyrų ir moterų tualetai. Baro viduryje, anot Henko, – šokių aikštelė. Dažniausiai ji būdavo sausakimša daugiau ar mažiau apgirtusių vyrų ir moterų. „Trobelė“ buvo baras pusei trijų nakties, tai reiškia, kad pusę trijų nakties viskas atrodo gražiai.

Henko nebuvo matyti, bet Lena žinojo, kad mėgėjų vakarą jis toli nenueis. Kas antrą pirmadienį „Trobelės“ lankytojai buvo kviečiami lipti į sceną ir apsikvailinti prieš visą miestą. Tai prisiminusi, Lena net nusipurtė. Palyginti su Risu, Hartsdeilis atrodė judrus didmiestis. Jei ne padangų gamykla, dauguma vyrų šioje salėje seniai būtų išsikraustę iš miesto. O dabar jie su džiaugsmu mirtinai nusitašydavo ir apsimesdavo esą laimingi.

Lena įsitaisė ant pirmos pasitaikiusios tuščios baro kėdės. Iš muzikos automato sklido kantri stiliaus daina su griaudžiančiu bosu, ir ji užsikniaubė ant baro, užsikimšusi rankomis ausis, kad bent jau savo mintis girdėtų.

Pajuto, kaip kažkas kumšteli jai į ranką, ir vos pakėlusi akis išvydo greta prisėdusį tikrų tikriausią runkelį. Jo veidas buvo įdegęs nuo kaklo iki juostelės maždaug du su puse centimetro nuo plaukų šaknų, nes jis aiškiai dirbo lauke su kepuraite. Marškiniai kietai iškrakmolyti, o rankogaliai veržė storus riešus. Staiga muzikos automatas nutilo, ir Lena pajudino žandikaulį, kad atsikimštų ausys ir ji nebesijaustų kaip tunelyje. Dailusis kaimynas vėl šypsodamas ją kumštelėjo ir tarė:

– Labas, panele.

Lena nusivaipė ir pamojo barmenui.

– „Jack Daniels“ viskio su ledu, prašyčiau, – užsisakė ji.

– Aš statau, – pridūrė vaikinas, tėkšdamas dešimties dolerių banknotą. Kalbant jam pynėsi liežuvis, ir Lena suprato, kad jis daug girtesnis, negu kada nors yra buvusi ji.

Vyriškis nusišypsojo girta šypsena.

– Žinai, brangute, norėčiau su tavim patyrinėti, iš kur vaikai atsiranda.

Ji pasilenkė jam prie ausies.

– Jei kada sužinosiu, kad patyrinėjai, nupjausiu tau kiaušius mašinos rakteliais.

Jis išsižiojo atsakyti, bet nespėjęs pratarti nė žodžio buvo nuvilktas nuo baro kėdės. Henkas laikė jį už marškinių apykaklės, paskui nustūmė į minią. Į Leną jis pažvelgė taip pat niūriai, kaip tikriausiai į jį žvelgė ir ji pati.

Dėdės Lena niekada nemėgo. Priešingai negu Sibilė, ji nemokėjo greitai atleisti. Net kai atveždavo Sibilę į Risą jo aplankyti, dažniausiai sėdėdavo mašinoje arba ant verandos laiptų su rakteliais rankose, pasirengusi mauti, vos Sibilė išeis pro duris.

Nors beveik iki keturiasdešimties metų Henkas Nortonas leidosi į venas amfetaminą, jis nebuvo kvailas. Jei jau Lena vidury nakties išdygo prie Henko slenksčio, tai galėjo reikšti tik viena.

Muzika vėl užgrojo, sienos sudrebėjo, nuo grindų ėmė vibruoti ir baro kėdė, o jie vis dar žvelgė į kits kitą. Henko žodžius ji ne tiek išgirdo, kiek perskaitė iš lūpų:

– Kur Sibilė?

Henko kabinetas buvo maža medinė dėžutė skardiniu stogu už baro, panašesnė į lauko tualetą, o ne į verslo įstaigą. Ant apspurusio elektros laido, tikriausiai atvesto dar prieš karą, kabėjo lemputė. Apmušalus atstojo alaus ir kitokie reklaminiai plakatai. Kartoninės dėžės su gėrimais buvo sukrautos prie tolimosios sienos, likusiuose maždaug trijuose kvadratiniuose metruose tilpo stalas ir dvi kėdės iš šonų. Aplink juos – krūvos dėžių su baro kvitais, Henko sukauptais per daug metų. Už pašiūrės tekantis upelis drėkino orą ir augino pelėsius. Lenai atrodė, kad Henkui patinka darbuotis tokioje tamsioje, drėgnoje vietoje, leisti dienas aplinkoje, labiau tinkamoje gerti.

– Žiūriu, apsitvarkei, – pasakė Lena, statydama stiklinę ant vienos dėžės. Ji pati nebesuprato, ar išsiblaivė, ar tiesiog tiek prisigėrė, kad jau nebesvarbu.

Henkas dirstelėjo į stiklinę, tada vėl pažvelgė į Leną.

– Tu negeri.

Ji iškėlė stiklinę:

– Už tuos, kurie pradeda vėlai.

Henkas atsisėdo į darbo kėdę ir sunėrė rankas ant pilvo. Jis buvo aukštas ir liesas, žiemą jo oda pleiskanodavo. Nors jo tėvas buvo ispanas, Henkas labiau priminė motiną, blyškią moterį, liguistos išvaizdos ir charakterio. Lena paslapčia galvojo, kad Henkas labai panašus į gyvatę albinosę.

Jis paklausė:

– Tai kokie vėjai tave čia atpūtė?

– Šiaip užsukau į svečius, – pratarė ji pro stiklą. Viskis buvo kartus. Nenuleisdama akių nuo Henko, ji pabaigė gėrimą ir trinktelėjo tuščia stikline į dėžę. Lena nežinojo, kas jai neduoda prasižioti. Ji šitiek metų laukė, kada gaus atsilyginti Henkui Nortonui. Dabar galės jį įskaudinti taip pat, kaip jis įskaudino Sibilę.

– Tu ir koką šniaukšti pradėjai, ar verkei?

Lena atgalia ranka nusibraukė lūpas.

– O kaip manai?

Henkas pažvelgė į ją, mankydamas rankas. Lena žinojo, kad tai ne vien nervingas įprotis. Į rankų venas leidžiamas amfetaminas Henkui įtaisė ankstyvą artritą. Kadangi dauguma jo rankų venų užkalkėjo nuo miltelių priedo, su kuriuo būdavo maišomi narkotikai, kraujotaka jose taip pat buvo prasta. Dažniausiai jo rankos būdavo šaltos kaip ledas ir nuolat maudžiančios.

Staiga jis nustojo jas trynęs.

– Nagi, Li. Manęs laukia pasirodymas.

Lena pamėgino prasižioti, bet neįstengė pratarti nė žodžio. Iš dalies ją pykdė jo atsainumas, būdingas jų santykiams nuo pat pradžių. Iš dalies ji tiesiog nežinojo, kaip jam pasakyti. Kad ir kaip nekentė dėdės, jis vis tiek gyvas žmogus. Henkas labai rūpinosi Sibile. Mokykloje Lena negalėjo sesers vestis visur, ir Sibilė daug laiko praleisdavo namie su Henku. Jiedu buvo tikrai artimi, ir nors labai troško įskaudinti dėdę, ji kažkaip neįstengė. Lena mylėjo Sibilę, o Sibilė mylėjo Henką.

Henkas pasiėmė tušinuką, kelissyk apvertė jį, taukšėdamas į stalą, pagaliau paklausė:

– Kas yra, Lena? Reikia pinigų?

„Jei tik viskas būtų taip paprasta“, – pagalvojo Lena.