Карин Слотер - Aklumas

Džefris vėl apsivilko švarką.

– Nenoriu kalbėtis lauke.

– O ką tu pasakysi? – klausė ji. – Pasakysi, kad jis vairavo, taip? Ir kad nulėkė nuo kelio, taip?

Vardydama ji lenkė pirštus, beveik pažodžiui kartodama policijos procedūrų vadovėlį apie tai, kaip pranešti artimiesiems apie šeimos nario mirtį. „Padarykite įžangą, – buvo rašoma ten. – Neišrėžkite visko netikėtai. Leiskite šeimos nariams / artimiesiems apsiprasti su ta mintim.“

Lena vardijo toliau, kas sakinį vis keldama balsą.

– Jį partrenkė kita mašina? Ką? Ir nuvežė į ligoninę? Ir stengėsi jį išgelbėti, bet negalėjo? Padarė viską, kas įmanoma, taip?

– Lena…

Ji grįžo prie savo mašinos, atsigręžė.

– Kur mano sesuo? Ar jai jau sakei?

Džefris giliai įkvėpė ir lėtai atsiduso.

– Tik pažiūrėk, – sušnypštė Lena, žengdama nuovados link ir modama ranka ore. Pro vieną langą žvelgė Marla Sims. – Išeik, Marla! – sušuko Lena.

– Liaukis, – pratarė Džefris, mėgindamas ją sulaikyti.

Ji atšlijo nuo jo.

– Kur mano sesuo?

Jo lūpos neįstengė nė krustelėti. Didžiausiomis valios pastangomis jis pralemeno:

– Ji buvo valgykloje.

Lena nusigręžė ir patraukė gatve valgyklos link.

Džefris kalbėjo toliau:

– Ji nuėjo į tualetą.

Lena sustojo lyg įbesta.

– Ten kažkas buvo. Jis dūrė jai į krūtinę.

Džefris laukė, kad ji atsigręžtų, bet ji neatsigręžė. Lenos pečiai buvo tiesūs, kūnas visiškai sustingęs. Jis kalbėjo toliau:

– Daktarė Linton pietavo su seserim. Nuėjo į tualetą ir rado ją.

Lenai lėtai apsigręžė, mažumėlę pravėrusi lūpas.

– Sara mėgino ją išgelbėti.

Lena pažvelgė jam tiesiai į akis. Jis prisivertė nenusigręžti.

– Ji mirė.

Žodžiai pakibo ore lyg naktiniai drugiai prie gatvės žibinto.

Lena pakėlė ranką prie burnos. Lyg girta ji pasvyravo, tada vėl atsigręžė į Džefrį. Verte verdama jį akimis, ji be žodžių klausė. Čia kažkoks pokštas? Kaip jis gali būti toks žiaurus?

– Ji mirė, – pakartojo jis.

Lena alsavo greitai ir negiliai. Džefris kone regėjo, kaip ima veikti jos protas, kai ji suvokia, ką išgirdusi. Lena pasuko nuovados link, tada sustojo. Atsigręžė į Džefrį, prasižiojo, bet nieko nepasakė. Staiga pasileido valgyklos link.

– Lena! – sušuko Džefris ir pasileido jai įkandin. Nors ir smulkutė, ji bėgo greitai, o jis, apsiavęs batais, nepasivijo jos su sportbačiais, trinkčiojančiais į šaligatvį. Jis pritraukė rankas arčiau liemens ir iš visų jėgų ėmė mojuoti, stengdamasis pavyti Leną, kol ji nepasiekė valgyklos.

Vėl pašaukė ją vardu netoli valgyklos, bet moteris pralėkė pro šalį ir pasuko dešinėn į medicinos centrą.

– Ne, – suinkštė Džefris, bėgdamas dar greičiau. Ji lekia į morgą.

Vėl pašaukė ją vardu, bet Lena neatsigręždama nubėgo taku į ligoninę. Ji visu kūnu trenkėsi į stumdomąsias duris ir išvertė jas iš staktos. Įsijungė signalizacija.

Džefris atlėkė vos po kelių sekundžių. Jis pasuko koridoriumi prie laiptų, girdėjo, kaip į guminius takelius taukšti Lenos sportbačiai. Kai ji atidarė morgo duris, siauroje laiptinėje nuaidėjo griausmas.

Džefris sustojo ant ketvirtojo laiptelio nuo apačios. Jis išgirdo, kaip Sara nustebusi prataria „Lena“, o ši skaudžiai vaitoja.

Jis prisivertė nulipti paskutines pakopas, prisivertė įeiti į morgą.

Lena, pasilenkusi prie sesers, laikė ją už rankos. Sara aiškiai pamėgino užkloti baisiausias žaizdas paklode, bet vis tiek kyšojo viršutinė Sibilės liemens dalis.

Lena stovėjo prie sesers, negiliai alsuodama, virpėdama visu kūnu lyg nuo žvarbaus šalčio.

Sara žvilgsniu perkirto Džefrį pusiau. Jis teįstengė ištiesti rankas: juk mėgino ją sulaikyti.

– Kiek buvo valandų? – kalendama dantimis paklausė Lena. – Kada ji mirė?

– Apie pusę trijų, – atsakė Sara. Jos pirštinės buvo kruvinos, ir ji pasikišo jas po sukryžiuotomis rankomis, lyg slėpdama.

– Ji atrodo labai šilta.

– Žinau.

Lena prašneko tyliau.

– Aš buvau Meikone, Sibe, – pasakė ji seseriai, glostydama plaukus. Džefris nudžiugo pamatęs, kad Sara spėjo iššukuoti iš jų kraują.

Morge stojo tyla. Buvo nejauku žiūrėti į Leną prie numirėlės. Sibilė buvo jos identiška dvynė, viskuo į ją panaši. Abi buvo smulkaus sudėjimo, maždaug metro šešiasdešimties, svėrė vos per penkiasdešimt kilogramų. Abiejų oda buvo vienodai tamsaus atspalvio. Tamsiai rudi Lenos plaukai buvo ilgesni negu sesers, Sibilės – labiau garbanojosi. Seserų veidų išraiškos buvo tiesiog priešingos, viena – sustingusi ir bejausmė, kita pilna sielvarto.

Sara kiek pasisuko į šoną ir nusismaukė pirštines. Ji pasiūlė:

– Eime į viršų, gerai?

– Tu ten buvai, – tyliai pratarė Lena. – Ką darei, kad ją išgelbėtum?

Sara pažvelgė į savo rankas.

– Ką tik galėjau.

Lena paglostė seseriai skruostą ir truputį kibesniu balsu paklausė:

– Tai ką galėjai?

Džefris žengė pirmyn, bet Sara žvilgsniu jį sulaikė, lyg sakydama, kad jei norėjo kuo nors padėti, reikėjo padėti prieš dešimt minučių.

– Viskas įvyko labai greitai, – pasakė Sara Lenai, aiškiai nenoromis. – Ją apėmė traukuliai.

Lena padėjo Sibilės ranką ant stalo. Ji užklojo ją antklode ir apkamšė po smakru kalbėdama:

– Tu pediatrė, taip? Kuo mėginai padėti mano seseriai? – Ji pažvelgė Sarai tiesiai į akis. – Kodėl neiškvietei tikro daktaro?

Sara net nusijuokė, netikėdama savo ausimis. Ji giliai įkvėpė, tada atsakė:

– Lena, manau, Džefris turėtų parvežti tave namo.

– Nenoriu namo, – atsakė Lena beveik ramiai, lyg kasdieniame pokalbyje. – Ar skambinai greitajai? Ar skambinai savo bernui? – Kryptelėjusi galva, ji parodė į Džefrį.

Sara susidėjo rankas už nugaros. Ji, regis, fiziškai stengėsi tvardytis.

– Dabar mes apie tai nekalbėsim. Tu per daug nusiminusi.

– Aš per daug nusiminusi, – pakartojo Lena, gniauždama kumščius. – Manai, aš nusiminusi? – garsiau riktelėjo ji. – Manai, aš, po galais, per daug nusiminusi, kad galėčiau tavęs paklausti, kodėl, po galais, neišgelbėjai mano sesers?

Taip pat greitai, kaip išlėkė iš mašinų aikštelės, Lena šoko Sarai į akis.

– Tu daktarė! – klykė Lena. – Kaip ji galėjo mirti, kai šalia buvo sušikta daktarė?

Sara nieko neatsakė. Ji nusuko žvilgsnį.

– Net negali į mane pažiūrėti, – pareiškė Lena. – Taip?

Sara neatsisuko.

– Leidai mano seseriai numirti ir net negali į mane pažiūrėti, po galais.

– Lena, – pagaliau įsikišo Džefris. Jis suėmė ją už peties, mėgindamas atitraukti.

– Paleisk! – suklykė ji ir smogė jam kumščiu.

Ėmė trankyti jam į krūtinę, bet Džefris stvėrė ją už rankų ir kietai suspaudė. Ji vis dar priešinosi, klykė, spjaudėsi ir spardėsi. Laikyti jai rankas buvo tolygu griebti už nuogų elektros laidų. Buvo suėmęs ją tvirtai, nesikratė smūgių, leido jai išsilieti, kol ji susmuko ant grindų, susirietusi į kamuoliuką. Džefris atsisėdo greta ir ją kūkčiojančią apkabino. Kai jam toptelėjo apsidairyti, Sara buvo dingusi.

Džefris viena ranka iš stalčiaus ištraukė nosinaitę, o kita laikė priglaudęs prie ausies telefoną. Jis prisidėjo nosinę prie burnos ir nusišluostė kraują, o metalinis Saros balsas liepė jam palaukti, kol pyptelės.

– Labas, – tarė jis, atitraukdamas nosinę. – Tu namie? – Jis kelias sekundes palaukė. – Tik rūpinuosi, kaip tu, Sara. – Dar kelios sekundės. – Jei nepakelsi ragelio, aš atvažiuosiu. – Manė, kad dabar ji jau tikrai atsakys, bet nieko. Išgirdo, kaip baigėsi įrašas, ir skambutis nutrūko.