Карин Слотер - Aklumas

Lena palaukė, kol ji išeis, tada vėl ėmėsi darbo. Apie kompiuterį Nana sakė tiesą. Lena nemokėjo naudotis programa, o Sibilei jis buvo reikalingas tik koledžo darbams. Sibilė diktuodavo kompiuteriui, ką reikėdavo, o jos asistentas pasirūpindavo padaryti kopijas.

Antras miegamasis buvo truputį didesnis už pirmąjį. Lena sustojo tarpduryje ir pažvelgė į tvarkingai paklotą lovą. Tarp pagalvių buvo įspraustas pliušinis Mikė Pūkuotukas. Mikė buvo senas, vietomis išplikęs. Visą vaikystę Sibilė visur nešiojosi jį su savim, ir išmesti jį atrodė šventvagystė. Lena atsirėmė į duris, prisiminusi Sibilę vaikystėje, su meškiuku. Užsimerkė ir leidosi nešama prisiminimų. Vaikystę Lena norėjo prisiminti kuo mažiau, bet ta diena įstrigo. Keli mėnesiai po nelaimės, kai Sibilė apako, jos buvo kieme, Lena supo sesutę sūpynėse. Sibilė laikė tvirtai apkabinusi meškiuką, atlošusi galvą džiaugėsi vėjeliu, o veide iš to paprasto malonumo švytėjo šypsena. Kiek reikėjo pasitikėjimo, kad Sibilė sėstų į sūpynes, kad pasitikėtų, jog Lena nesups jos per smarkiai ar per aukštai. Lena jautėsi atsakinga. Ji net išpūtė krūtinę ir vis supo Sibilę, kol paskaudo rankas.

Lena pasitrynė akis ir užvėrė miegamojo duris. Nuėjo į vonią ir atidarė vaistinėlę. Ji buvo beveik tuščia, tik įprasti Sibilės vitaminai ir žolelės. Lena apžiūrėjo spintelę, pasirausė tarp tualetinio popieriaus ir tamponų, plaukų želės ir rankšluostukų. Pati nežinojo, ko ieško. Sibilė nieko neslėpdavo. Jei paslėptų, pačiai paskui būtų sunkiausia rasti.

– Sibe, – sukuždėjo Lena, atsigręždama į vaistinėlės veidrodį. Ten išvydo ne save, o Sibilę. Lena kuždėjo savo atspindžiui: – Pasakyk man ką nors. Prašau.

Ji užsimerkė, mėgindama judėti vonioje kaip Sibilė. Patalpa buvo ankšta, ir atsistojusi per vidurį Lena rankomis pasiekė abi sienas. Ji atsimerkė ir nuvargusi atsiduso. Čia nieko nėra.

Svetainėje ant sofos sėdėjo Nana Tomas. Ant kelių ji laikė Sibilės dienoraštį ir Lenai įėjus nepakėlė akių.

– Perskaičiau paskutinių kelių dienų užrašus, – pasakė ji lediniu balsu. – Nieko neįprasta. Ji jaudinosi dėl vieno studento, kuris prastai mokėsi.

– Vaikino?

Nana papurtė galvą.

– Merginos. Pirmakursės.

Lena atsirėmė ranka į sieną.

– Ar pastarąjį mėnesį nebuvo užėję kokių nors darbininkų?

– Ne.

– Paštą atneša tas pats laiškanešys? Nebuvo siuntinių iš UPS ar „FedEx“?

– Naujų žmonių nepasitaikė. Juk čia Granto apygarda, Li.

Išgirdusi vardą Lena pasišiaušė. Ji mėgino sutvardyti pyktį.

– Ji neužsiminė, kad jaučiasi sekama ar panašiai?

– Ne, nieko panašaus. Viskas buvo visai normalu. – Nana priglaudė lapus prie krūtinės. – Paskaitos sekėsi puikiai. Mums viskas sekėsi puikiai. – Ji šyptelėjo. – Šį savaitgalį ketinome dienai nulėkti į Jufolą.

Lena išsitraukė iš kišenės mašinos raktelius.

– Aišku, – trumpai atsakė ji. – Jei dar ką nors sugalvosi, gal paskambink man.

– Li…

Lena iškėlė ranką.

– Nereikia.

Nana susiraukė.

– Jeigu ką nors prisiminsiu, paskambinsiu.

Vidurnaktį, važiuodama per Granto geležinkelį prie Madisono, Lena išmaukė trečią butelį „Rolling Rock“ alaus. Jau norėjo išmesti tuščią butelį pro mašinos langą, bet paskutinę minutę susilaikė. Nusikvatojo dėl tokios iškreiptos moralės: vairuoja girta, bet nešiukšlina. Turi būti ribos.

Andžela Norton, Lenos motina, visą vaikystę stebėjo, kaip brolis Henkas vis giliau grimzta į bedugnį alkoholio ir narkotikų liūną. Henkas Lenai pasakojo, kad jos motina visai nepakentė alkoholio. Kai Andžela ištekėjo už Kalvino Adamso, iškėlė vienintelę sąlygą – jam nevalia eiti gerti su kitais policininkais. Retsykiais Kelas gal ir išsmukdavo, bet iš esmės gerbė žmonos norus. Trys mėnesiai po vestuvių jis sustabdė eilinę mašiną vieškelyje prie Riso Džordžijos valstijoje, o vairuotojas išsitraukė pistoletą. Dusyk iššovė į galvą, ir Kalvinas Adamsas mirė greičiau, negu jo kūnas spėjo susmukti ant žemės.

Dvidešimt trejų metų Andžela nesitikėjo tapti našle. Kai per vyro laidotuves ji nualpo, šeima nusprendė, kad tiesiog iš sielvarto. Po keturių savaičių rytinio pykinimo daktaras pagaliau nustatė diagnozę. Ji laukėsi.

Nėštumo metu Andžela darėsi vis niūresnė. Ji niekada nebuvo labai linksmo būdo. Gyventi Rise nebuvo lengva, o Nortonų šeimos vargai neaplenkdavo. Henkas Nortonas garsėjo karštu būdu ir buvo laikomas piktu girtuokliu, kurio nenorėtum sutikti tamsiame skersgatvyje. Brolio šešėlyje Andžela seniai išmoko per daug nesipriešinti. Dvi savaitės po to, kai gimė dvynukės, Andželą Adams pakirto infekcija. Jai buvo dvidešimt ketveri metai. Vienintelis giminaitis, panorėjęs priglausti mergytes, buvo Henkas Nortonas.

Anot Henko, Sibilė ir Lena apvertė jo gyvenimą aukštyn kojom. Tą dieną, kai parsivežė jas pas save, jis liovėsi žalojęs savo kūną. Tikino per jas atradęs Dievą ir sakėsi ligi šiol minutės tikslumu prisimenąs, kaip pirmą sykį paėmė ant rankų Leną ir Sibilę.

Iš tikrųjų Henkas, parsivežęs mergaites į namus, nustojo tik leistis amfą. Gerti jis metė daug vėliau. Tuomet mergaitėms buvo aštuoneri metai. Po sunkios dienos darbe Henkas nusitašė. Kai nebeliko ko gerti, jis nusprendė į parduotuvę ne eiti, o važiuoti. Jo mašina nė į gatvę neišriedėjo. Sibilė ir Lena kieme žaidė kamuoliu. Lena taip ir nesužinojo, ką sau galvojo Sibilė, nusivijusi kamuolį per įvažiavimą. Kai pasilenkė jo pakelti, mašina trenkė jai į šoną ir plieninis buferis kliudė smilkinį.

Buvo iškviestos apygardos tarnybos, bet tyrimas nedavė jokios naudos. Artimiausia ligoninė buvo už keturiasdešimties minučių mašina nuo Riso. Henkui sočiai pakako laiko išsiblaivyti ir įtikinamai viską paaiškinti. Lena dar prisiminė, kaip sėdėjo su juo mašinoje ir stebėjo, kaip kruta jo lūpos mintyse dėliojant pasakojimą. Tuomet aštuonmetė Lena gerai nesuprato, kas nutiko, ir kai ją apklausė policija, patvirtino Henko pasakojimą.

Kartais Lena dar vis sapnuodavo tą nelaimę, ir sapnuose Sibilės kūnas šokinėdavo ant žemės visai taip pat kaip kamuolys. Lenai nerūpėjo, kad nuo tada Henkas neva nė nepalietė alkoholio. To, kas padaryta, nebepataisysi.

Nuėmusi abi rankas nuo vairo, Lena atsuko dar vieno alaus butelio kamštuką. Ji godžiai gurkštelėjo ir susiraukė nuo jo skonio. Alkoholio Lena niekada nemėgo. Nepakentė nesivaldymo, svaigulio ir atbukimo. Pasigeria silpnieji, tai ramentai žmonėms, kuriems nepakanka jėgų gyventi savo gyvenimą, abiem kojomis remtis į žemę. Gėrimas – tai bėgimas nuo ko nors. Lena vėl gurkštelėjo alaus, galvodama, kad visam tam nėra tinkamesnio laiko už esamąjį.

Ji per staigiai pasuko, ir „Celica“ galą sumėtė. Lena, viena ranka laikydama butelį, ištiesino vairą. Staigiai pasukusi į dešinę kelio gale, ji atsidūrė prie Riso „Stop ᾿n᾿ Save“. Krautuvėlėje buvo tamsu. Kaip ir dauguma miestelio įstaigų, degalinė užsidarydavo dešimtą valandą. Nors, jei atmintis neapgauna, apėjusi aplink pastatą, ten užtiktų pulką paauglių, geriančių, rūkančių ir darančių tai, apie ką jų tėvai nieko nenori žinoti. Lena ir Sibilė daug sykių tamsią naktį ėjo į šitą krautuvėlę, išsprukusios iš namų, nes Henkas niekada per daug budriai jų neprižiūrėjo.

Surinkusi tuščius butelius, Lena išlipo iš mašinos. Ji kluptelėjo, koja užkliuvusi už durelių. Vienas butelis išsprūdo iš rankų ir sudužo į betoną. Nusikeikusi nuspyrė šukes toliau nuo padangų ir nuėjo prie konteinerio. Išmetusi tuščius butelius, Lena pažvelgė į savo atspindį krautuvėlės vitrinose. Akimirką jai pasirodė, kad žiūri į Sibilę. Ji pasilenkė prie stiklo, prilietė lūpas, akis.