Карин Слотер - Širdies randai

– Galiu važiuoti vėliau, – tarė jis.

– Ne, – atsiliepė ji. – Gal taip būtų geriau.

– Aš parduosiu barą, – tarė jis. – Galiu čia susirasti darbą. – Ir pridūrė: – O gal tu nori važiuoti su manimi, grįžti namo?

Ji papurtė galvą, jausdama, kaip akys vėl pritvinsta ašarų. Juk negalėjo jam prisipažinti, jog jai graudu ne todėl, kad jis išvažiuoja – skaudu, kad vieną gražią dieną jis gali mirti. Kraupi mintis. Juk jai nieko daugiau nereikia, tik žinoti, kad jis visada atsilieps, kai ji pakels ragelį ir jam paskambins. Tik to ji troško, nieko daugiau iš jo nepageidavo. Iki šiol visada tuo džiaugėsi.

– Tu visada buvai stipri, Lena, – atsikrenkštęs tarė Henkas.

Ji nusijuokė: niekada nesijautė tokia silpna ir bejėgė.

– Sibilė buvo kitokia. Žinojau, kad visada turiu būti šalia, laikyti jai už rankos, sekti kiekvieną jos žingsnį. – Jis patylėjo, nukreipęs akis į šviežią kapą netoliese. – Su tavimi buvo sunkiau. Tu manęs vengei, stengeisi manęs nusikratyti.

– Man rodos, tu klysti.

– Po velnių, nė kiek! – atrėmė jis. – Tu visada elgdavaisi savaip. Atsisakei mokytis koledže, įstojai į policijos akademiją, persikraustei čionai, niekada su manimi nesitarei.

Lena jautė, kad turi kažką pasakyti, bet nieko nesugalvojo.

– Žodžiu, – tarė jis, imdamas iš jos nosinę ir kruopščiai lankstydamas, – rytoj išvažiuoju.

– Gerai, – sutiko ji linktelėdama ir vėl atsigręžė į Sibilės kapą.

– Tikriausiai kurį laiką būsi jiems reikalinga, – tarė Henkas. – Teks ištirti, kaip buvo pagrobta mergaitė. Neabejoju, kad čia daug vaikų patyrė tokią pat dalią. Žmonės ne tokie jau susvetimėję, kaip atrodo.

– Žinoma, – pritarė Lena.

– Laimė, kad mergaitė atsirado, – pridūrė Henkas. – Tavo viršininkas šaunuolis, vis dėlto ją surado.

– Taip, – tarė Lena ir susimąstė.

Kas atsitiko Leisei Paterson tame name? Kokie atsiminimai kankins ją ligi gyvenimo pabaigos? Ar ji ištvers tas kančias, ar bandys jų nusikratyti taip lengvai kaip brolis? Iš savo patirties Lena žinojo, kad sunku atsispirti pagundai viską pamiršti. Netgi po to, ką patyrė, Lena nebuvo tikra, kad kada nors jai nedingtelės mintis pakartoti viską iš naujo.

– Mane graužia sąžinė, kad liepiau tau eiti pasikalbėti su pastorium Fainu. Baisu pagalvoti, kad pasaulyje nutinka tokių dalykų, – tarė Henkas.

Lena neatsiliepė į jo žodžius.

– Bredas – policininkas, bet ir jis nieko įtartina nepastebėjo, – tarė ji, bet pagalvojo, kad Henkui tai būtų menka paguoda, jeigu jis būtų pažįstamas su Bredu.

Henkas įsikišo nosinę į kišenę. Nuleisdamas rankas, netyčia palietė jai ranką. Kaip ir Lena, jis buvo suprakaitavęs ir perkaitęs saulėje.

– Nepamiršk man paskambinti, jeigu prireiks. Gerai? – tarė jis patylėjęs. – Iškart atlėksiu.

Lena nusišypsojo. Šįkart nuoširdžiai.

– Gerai, Henkai, – tarė ji. – Nepamiršiu.

Eidama per slaugos ligoninę, Lena stengėsi kvėpuoti pro burną. Tvyrojo nepakenčiama smarvė, visas pastatas dvokė šlapimu ir spiritu – daugmaž kaip Henko baras.

Įėjusi į liftą, ji paspaudė mygtuką. Jis taip lėtai šliaužė į trečią aukštą, kad ją ištiko klaustrofobijos priepuolis. Kaklas išrasojo, ir ji delnu nusišluostė prakaitą. Pabėgiojusi su Henku, ji ilgai maudėsi po dušu, bet buvo taip karšta, kad ji vėl suprakaitavo.

Lena lengviau atsiduso, kai durys atsidarė ir šlapimo tvaikas netrenkė į nosį. Diduma ligonių čia gulėjo su kateteriais, todėl oras, palyginti su apatiniais aukštais, atrodė gaivus. Nebuvo justi jokios smarvės.

Atsidūrusi koridoriuje, Lena pažvelgė pro langą. Dangumi plaukė juodi debesys, grūmodami pratrūkti liūtimi. Ji prisiminė tą rytą, kai mirė Greisė Paterson: stovėdama užpakaly miegančio Tedžio Patersono, ji žiūrėjo į tekančią saulę, džiaugdamasi, kad lovoje tysanti pabaisa niekada nebejaus, kaip saulės spinduliai glamonėja jai veidą. Lenos niekada negraužė sąžinė, kad ji neleido Greisei ramiai palikti šio pasaulio. Ji neabejojo gerai padariusi.

– Kuo galiu jums padėti? – paklausė slaugytoja, kai ji priėjo prie registratūros.

– Norėčiau rasti Marko Patersono palatą, – atsakė Lena.

– Štai kaip! – apstulbo moteris. – Jo niekas nelanko.

Lena numanė, kad Tedis Patersonas nenori matyti sūnaus, bet vis dėlto nustebo.

Nors ir numanydama atsakymą, vis tiek paklausė:

– Ar jis atgavo sąmonę?

Moteris papurtė galvą ir ranka parodė į koridoriaus galą.

– Trys šimtai dešimta, – tarė ji Lenai. – Į dešinę, paskiau į kairę, priešais skalbinių kambarį.

Padėkojusi Lena nuėjo nurodyta kryptimi. Pirštais braukdama per turėklus, įtaisytus pasieniais, ji tyčia neskubėjo. Atėjo aplankyti Marko be jokio tikslo. Ji netyrė jo bylos. Netgi nebuvo tikra, ar tebėra policininkė.

Nors Markas ir nebūtų galėjęs atsiliepti, ji vis dėlto pasibeldė į palatą, pažymėtą 310 numeriu. Luktelėjusi pravėrė duris. Palatoje buvo tamsu, niekas nesiteikė atitraukti žaliuzių. Markas gulėjo lovoje, daugybe vamzdelių prijungtas prie jo gyvybę palaikančios ir jos rodmenis registruojančios aparatūros, kaip niekad išbalęs. Šalia tyliai ūžė aparatai, prikabinta prie lovos krašto kabojo pūslė, pilna šlapimo. Palatoje buvo tik tai, kas būtina ligoniui. Ant spintelės lovos galvūgaly nebuvo gėlės, prie sienos stovėjo vienintelė kėdė, ant kurios niekas dar nebuvo atsisėdęs. Kraupiai juodavo išjungto televizoriaus ekranas.

– Ką gi, įleiskime bent kiek šviesos, – tarė Lena, nežinodama ką daryti.

Ji atitraukė žaliuzes, ir į kambarį įspindo šviesa. Atsisukusi į Marką, pataisė žaliuzes, kad saulė nešviestų jam tiesiai į akis.

Aplink kvėpavimo vamzdelį, įvestą į burną, buvo seilių. Lena nuėjo į vonios kambarėlį, šiltu vandeniu sudrėkino rankšluostį ir nušluostė jam veidą. Paskiau sulenkė rankšluostį ir patiesė palei veidą, kaklą ir pečius, prisiminusi, kad jai pačiai, gulint ligoninėje, tai patiko. Paskui iš vaistinėlės, pakabintos šalia lovos, įsipylė į saują losjono, palaukė, kol jis sušils, ir ištrynė jam rankas ir kaklą, sudrėkino veidą. Lenai pasirodė, kad jo veidas pasidarė šiek tiek skaistesnis.

– Regis, tu čia puikiai slaugomas, – tarė Lena, nors ir nebuvo tuo visiškai tikra. – Aš… – tęsė ji, bet staiga nutilo.

Dirstelėjusi į duris, susivokė, kad kvaila kalbėti su Marku, nes jis tikriausiai jos negirdi. Ne ką protingiau elgėsi ir Henkas, kalbėdamas prie Sibilės kapo.

Šiaip ar taip, ji spustelėjo jam ranką.

– Dėl Leisės gali nesijaudinti, – tarė ji. – Ji grįžo namo. Policija rado ją Meikone, ir ji…

Lena apsižvalgė, neišmanydama, ką daryti toliau.

– Policija stebi pašto skyrių, – tarė ji. – Viršininko nuomone, Dotė turėtų netrukus išsiduoti. – Ji giliai įkvėpė oro ir luktelėjusi iškvėpė. – Policija ją sučiups, Markai. Ji neišvengs bausmės.

Ji nutilo, klausydamasi, kaip aparatas pučia orą jam į plaučius. Žinoma, Markas neatsiliepė, ir ji vėl pasijuto nei šiaip, nei taip. Kodėl Henkas kalbėjosi su Sibile? Ko jis siekė? Tai lyg vėjais žodžius leistum. Lyg kalbėtum pats su savimi.

Lena susijuokė, pagaliau sumetusi, kodėl Henkas kalbėjo. Kalbėdamas su žmogumi, kuris negali tau atsakyti, negali nei sunerimti, nei prieštarauti, nei supykti, nei išlieti apmaudo, jautiesi visiškai laisvas. Gali sakyti ką tik nori, nesibaimindamas, kad tau nepritars.

– Aš tikrai nebetarnausiu policijoje, – pareiškė ji Markui, ir jai apsvaigo galva, išgirdus balsu išreikštas mintis. Tos mintys jau senokai sukosi galvoje nelyginant sukutis, kuriuo ji žaisdavo vaikystėje, tik ligi šiol ji nedrįso su jomis susitaikyti. – Po kelių dienų žadėjau pasikalbėti su viršininku.